Juokai širdį pjauna

Gintarui Sungailai

Juokelių iki kelių, o ašarėlių lig pažastėlių.

„Kalno pamokslas“ – vienas iš 1990 m. Aleksandro Savko sukurto ciklo „Peliuko Mikio kelionės meno istorijoje“, kuriame vieną ar kitą veikėją keičia Disneyaus personažas, paveikslų. Čia Savko „pasiskolino“ Julijaus Schnorro von Carolsfeldo graviūros kompoziciją iš „Biblijos paveikslėlių“ ir Kristaus figūrą pakeitė Peliuku Mikiu. 2011 m. Rusijoje teismas priėmė sprendimą uždrausti demonstruoti šį Savko darbą kaip grėsmę nacionaliniam saugumui keliantį ir ekstremizmą skatinantį kūrinį. Teismas rėmėsi Bažnyčios istorijos specialistės Natalijos Enejevos išvadomis, bylojančiomis, kad šiame paveiksle Kristus pakeičiamas animacinio filmo personažu Peliuku Mikiu. Čia „esminis momentas“ – pelė, pasižyminti simboliniu „paties mažiausio, paties menkiausio“ krūviu; pelė, kaip menkiausia būtybė, keičia tai, kas krikščioniškoje pasaulėžiūroje suvokiama ir priimama kaip „didžiausia“ – Dievas. Atitinkamai Savko paveikslas yra „karikatūra“, „kvailas ir įžeidžiantis pasišaipymas iš Kristaus atvaizdo“ ir „akivaizdžiai įžeidžia bei išjuokia religinius tikinčiųjų jausmus“.

Italų rašytojo Giuseppės Bonaviri pasaka „Jėzus pasiverčia pele“ Italijoje nebuvo uždrausta ar paskelbta šventvagiška, įžeidžiančia tikinčiųjų jausmus, nors rašytojo pasakoje Jėzus – tai, kas „didžiausia“, – virsta „mažiausia“ ir ieško pieno. Ar draudimas demonstruoti šį Savko paveikslą išreiškia Rusijos ortodoksų kultūros ypatybes? Ir byloja ne tik ar ne tiek apie šiandieninę politinę Rusijos padėtį, bet ir apie akivaizdų Rusijos ortodoksų priešiškumą juokui? Nes stačiatikybėje, Aleksandro Pančenkos žodžiais tariant, egzistavo draudimas juoktis ir linksmintis paraidžiui interpretuojant Kalno pamoksle išsakytą evangelinį priesaką: „Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite“ (Lk 6, 25). Vasilijus Rozanovas, rašydamas apie Nikolajų Gogolį, trumpai ir aiškiai suformulavo „stačiatikiškosios sąžinės“ apibrėžimą: „Kristus niekada nesijuokė. Nejaugi neakivaizdu, kad visas Gogolio juokas jam pačiam kaip krikščioniui – nusikalstamas? [...] Liūdesio antspaudas, pilko liūdesio antspaudas akivaizdus Evangelijoje.“ Kristaus žodžiai apie juoką sietini su platesniu juoko suvokimo Biblijoje kontekstu: „Apie juoką sakiau: „Kvailystė!“ Apie džiaugsmą: „Kas iš to?“ (Koh 2, 2) arba „Verčiau liūdėti negu juoktis, nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis“ (Koh 7, 3). Ir, kaip skaitome toliau, „išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis yra pramogų namuose“ (Koh 7, 4).

Šv. Antanas Didysis (apie 251–356) į klausimą, ar galima kartais juoktis, atsakė: „Viešpats smerkia besijuokiantį. Jūs verksite ir vaitosite, – pasakė Jis mokiniams, – o pasaulis džiūgaus (Jn 16, 20), tikrasis vienuolis neturi juoktis, – jis privalo verkti dėl tų, kurie nesilaiko ar nepaiso Dievo Įsakymų, ir dėl tų, kurie praleidžia gyvenimą darydami nuodėmes. Verksime ir raudosime, nepertraukiamai maldaudami Dievą, kad jie atsisakytų nuodėmingo gyvenimo ir kad nepagriebtų mirtis anksčiau, nei jie imsis atgailauti.“ Rusų ortodoksų tradicijoje šie šventojo Antano žodžiai tapo vienuoliško gyvenimo pagrindu. Jonas Auksaburnis (345–407), Rusijoje itin gerbiamas šventasis, pirmasis atkreipė dėmesį, kad evangelijose Jėzus niekur nesijuokia, anot jo, „besimeldžiančio juokdario liežuvis panašus į mėšliną ranką, kuria žmogus nori paliesti Viešpaties chitoną“.

Optos senolių pamokymuose rasime mintį, kad juokas – nuodėmė ir aistra, lauk vejanti Dievo baimę, ir tuo jis panašus į palaidumą ar pakrikimą. Epitimija (bausmė, skirta kaip atgaila už nuodėmes) taip pat mini juoką. Juokų krėtimas (cмехотворство) prilyginamas tuščiažodžiavimui, todėl vienuoliui „draudžiama tą dieną gerti vyną ir pridera atlikti šimtą nusilenkimų“, o jeigu jis „viešai prie žmonių kvatosis, tai keturiasdešimt dienų negalės dalyvauti eucharistijos slėpinyje“. Rusijoje iki Petro Pirmojo reformos egzistavo fizinės bausmės už juoką. Juokų krėtimas ir šiandien vis dar figūruoja rusų ortodoksų nuodėmių kataloge ir tikinčiajam tenka už tai atgailauti.

Juokas, kaip XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios rusų filosofiją kūrusių mąstytojų religinės pasaulėžiūros komponentas, pasirodydavo tik išskirtiniais atvejais. Buvo tik keli „kikenantys“ religijos filosofai rusai. Pavyzdžiui, Aleksejus Chomiakovas mėgo krizenti. Imta abejoti jo nuoširdumu, juk ar gali tikintis žmogus nuolat juokauti? Ar tai nėra lengvumo, nepakankamo rimtumo ir gilumo, galbūt skepsio rodiklis, klausė ir stebėjosi Nikolajus Berdiajevas. Nemažiau klausimų kėlė dar vienos išskirtinės rusų religinės filosofijos figūros Vladimiro Solovjovo juokas. Apie jo juoką užsimena beveik visi amžininkai. Andrejus Belas „Arabeskose“ šitaip apibūdina Solovjovą: „Bejėgis vaikas, apžėlęs liūtiškais karčiais, buklus kipšas, pokalbiuose gluminęs savo kikenimu: che che che che.“ Amžininkams kliuvo humoristiniai Solovjovo kūriniai, komiškos pjesės, eilėraščiai ir parodijos. Pavyzdžiui, „Trys simbolizmo parodijos“ arba poema „Trys pasimatymai“, kurioje mistinius savo regėjimus (kosminį Sofijos įvaizdį) filosofas pateikia gerokai žemesne, ironiška maniera. „Lengvabūdiška“ įvykių interpretacija ne itin dera su mistinės ir religinės patirties aprašymais.

Paradoksalu, tačiau juoką, kaip Solovjovui itin svarbų, jo sekėjai, vienovės filosofijos (философия всеединства) atstovai Pavelas Florenskis ir Sergejus Bulgakovas, arba ignoruoja, arba ypač kritikuoja. Ir nors studijų laikais Solovjovas Florenskiui buvo itin svarbus (mąstytojus siejo platonizmas, dvasinis būties pagrindas, Dieviškosios Išminties – Sofijos įvaizdis), vėliau Florenskis stengėsi atsiriboti nuo Solovjovo. Retai cituodavo, o jeigu ir pateikdavo nuorodų į Solovjovo veikalus, tai tik kritiškai atsiliepdamas. Florenskis laiške Rozanovui rašė, kad „visi kalba apie chamiškumą, vis dėlto nepastebėdami, kad chamiškumą lemia ne asmeninis nuopuolis, ne asmens nuodėmė, kad ir kokia ji būtų, bet begėdiškas tėvo nuogybės apnuoginimas. Ir šiuolaikinė literatūra, pradedant Gogoliu, veik visa – chamiška, netgi tada, kai byloja autentišką tiesą“.

Džiaugsmo ir juoko teologija, kaip rašo vienas iš rusakalbių jos apologetų Aleksandras Golozubovas, būdinga Vakarų pasauliui, tai yra katalikiškajai ir protestantiškajai paradigmai, bet ne rusų ortodoksų kultūrai. Krikščioniškuosiuose Vakaruose, kaip teigia Golozubovas, juoko ir džiaugsmo teologija daugiau ar mažiau įsitvirtino mokslinėje sanklodoje, o Rusijos Ortodoksų Bažnyčia juoko teologiją vis dar laiko tabu. Pasak Sergejaus Averincevo, tokie posakiai kaip „šventasis pajuokavo“ ar „šventasis iškrėtė pokštą“ (The saint made a joke) „vakariečių“ kalbose semantiškai leistini ir ausies nerėžia. Vargu ar įmanoma ką nors panašaus pasakyti rusiškai: veiksnys „šventasis“ (святой) atsisako jungtis su tariniu „pajuokavo“ (пошутил). Liaudies kalboje veiksmažodis „pajuokauti“ (пошутить) sistemiškai išreiškia velnių veiklą. Pats paprasčiausias ir dažniausias rusiškasis „velnio“ eufemizmas – „juokdarys“, „juokininkas“, „juokbernis“, „išdaigininkas“ (шут) arba šiek tiek folkloriškesnis, turintis baimingo intymumo atspalvį – „juokininkėlis“ (шутик).

Iš žodžio шут ir kyla žodis пошутить („pajuokauti“), шутка („juokelis“) ir kiti vediniai. Tad kalbinėje rusų liaudies tradicijoje „juokas“ ir „juokdarys“ kompromituoja. Etimologija liudija tą patį. Šiuolaikinis rusų kalbos žodis шут kyla iš senosios rusų шутъ – „išjuoktas“ (осмеянный) ir veda link slavų prokalbės šutъ – „tuščias“ (пустой). Rusų шут galima lyginti ar sieti su ukrainietišku žodeliu шутый („praradęs“) ir шульга („kairiarankis“), reiškiančiu praradusį dešinę ranką (лишенный правой руки), apkapotą (обрубленный). Kitaip tariant, minėtieji žodžiai akivaizdžiai žymi nuostolį, stoką, skriaudą, nepakankamumą. Dėl specifinės rusų kalbos energijos velniai „susiriša“ su pokštais (бес–шуткa), o nuodėmė jungiasi su juoku (грех–смех). Rusiškai смех („juokas“) vienaskiemenis, nutrūkstantis, fonetiškai išraiškingas, sistemingai rimuojasi su tokiu pačiu vienaskiemeniu, nutrūkstančiu, sprogstančiu žodžiu грех („nuodėmė“). Rusų patarlė byloja: „Kur juokas, ten ir nuodėmė“ (Где смех, там и грех). Yra įvairių jos variacijų: „Menkas juokas, bet didelė nuodėmė“ (Мал смех, да велик грех); „Privedė prie nuodėmės ir paliko juokui“ (Навели на грех, да и покинули на смех); „Ir juokas, ir nuodėmė“ (И смех, и грех); „Juokas priveda prie nuodėmės“ (И смех наводит на грех).

Vis dėlto teiginys apie akivaizdų Rusijos ortodoksų priešiškumą juokui abejotinas ir stereotipiškas. Juo labiau bandymai Rusijos ortodoksų kultūros ypatybėmis grįsti draudimą demonstruoti Savko paveikslą. Rusų ortodoksų santykis su juoku ambivalentiškas ir nevienareikšmis: tarp reikalavimo drausti ir karnavalinio šėlsmo tarpsta kompromisai, leidimai, išlygos, nuolaidos ir transformacijos. Evangeliniame Kalno pamoksle skaitome ne tik grasinimus besijuokiantiems liūdesiu ir verksmu, bet ir palaiminimus tiems, „kurie dabar verkiate, nes juoksitės“ (Lk 6, 21). Jono evangelijoje rasime džiaugsmo pažadą: „Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu“ (Jn 16, 20). Biblijoje žodis „juokas“ ir jo vediniai pavartojami apie 30 kartų ir dažniausiai sietini su patyčiomis: „Aš savo ruožtu juoksiuos, kai ištiks jus nelaimė, tyčiosiuos, kai užklups jus baimė“ (Pat 1, 26); „Teisieji, tai matydami, bus apimti pagarbios baimės, jie juoksis, sakydami: „Pasižiūrėkite į žmogų, kuris neieškojo užuovėjos pas Dievą, bet pasitikėjo savo didžiais turtais ir rėmėsi nedorais darbais!“ (Ps 52, 8–9) Juokas Biblijoje turi ir teigiamų konotacijų, kaip antai kenčiantis Jobas gauna pažadą, kad „vis dėlto juoko vėl bus pilna tavo burna, ir džiugesio šauksmų tavo lūpos“ (Job 8, 21).

Džiaugsmas Senajame ir Naujajame Testamente sietinas su Mesijo atėjimu ir dangiškosios karalystės įgijimu: „Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių; nors alyvmedis neneštų derliaus ir laukai neduotų maisto; nors avių kaimenė dingtų iš avidės ir galvijų banda iš tvarto, tačiau aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano“ (Hab 3, 17–18); „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4)

Skirtingai nuo aikštės klegesio, nesibaigiantis džiaugsmas Viešpatyje – metaistoriškas, eschatologiškas, amžinas ir būtent todėl turi prasmę. Ortodoksų asketika „nepriima“ ir „nepripažįsta“ aikštės juoko. Ko gero, būtų keista, jeigu tokiu juoku žavėtųsi. Ir ne tiek dėl „šėtoniškos“ jo prigimties, kiek dėl to, kad krikščionybėje mąstoma absoliučiomis kategorijomis, o toks juokas – tuščias, beprasmis, betikslis. Juk krikščionybė siekia ne sunaikinti visas kūniško pasaulio apraiškas, bet perkeisti jį būsimo Prisikėlimo šviesoje. Juokas, perkeistas į „džiaugsmą Viešpatyje“, ne tik reikalingas, bet net ir būtinas. Neatsitiktinai Josifas Volockis (1439–1515) aprašo pragarą kaip tokią vietą, „kurioje nėra juoko, tik tamsi ir gili naktis, baisi ir sopulinga. Ir nuves jį, kaip nuteistąjį, į vietą, kurioje nėra juoko, bet verksmas, kur nėra maisto, bet liūdesys, kur didžiulė baimė ir nusidėjėlių drebėjimas.“ Jei rojuje gaudžia teisiųjų juokas, tai galime numanyti, kas skardžiai krykštauja pragare.

Pančenka kartu su Dmitrijumi Lichačiovu ir Natalija Ponyrko rašytoje knygoje „Senosios Rusijos juoko pasaulis“ (Смеховой мир Древней Руси) šventpaikšius (юродивых во Христе) priskyrė „rusų juokui“ (русский смех). Šventpaikšių „įrašymas“ į „juoko kultūros“ kontekstą diskutuotinas. Averincevas, Jurijus Lotmanas ir Borisas Uspenskis argumentuotai prieštaravo šventpaikšių karnavalizacijai, grįsdami tuo, kad šventpaikšis nesiekia juokinti, veikiau atvirkščiai. Jis juokiasi iš pasaulio, kuris paskendęs nuodėmėje, ir „jau ne pasaulis niršta ant pakvaišėlio, bet jis vainoja pasaulį“. Kaip teigia Averincevas, šventpaikšio poelgio siužetas sukelia mums juoką kaip tik dėl apgailėtino mūsų klystamumo ar mūsų kvailystės, kai drįstame iš jo (šventpaikšio) pasišaipyti ir juoktis, nors turėtume dejuoti, verkti ir drebėti. Šventpaikšis vaiposi iš nuodėmės, žmogiškų aistrų, bet šitoks juoksmas vargu ar gali būti įtrauktas į karnavalo ritualą, jis skamba „viduje“ ir nėra regimas žmogaus žvilgsniui. Būtent todėl šventpaikšio juokas ir yra absoliučiai laisvas, nes jis „ne iš šio pasaulio“, atitinkamai šventpaikšio poelgiai, net ir labai norint, ne itin atitinka karnavalinio juoko taisyklių.

Aleksandr Savko. Kalno pamokslas. 1990

Rozanovas primena, kad „Kristus niekada nesijuokė“, „nesišypsojo“, ir evangelijose ieško pilko liūdesio antspaudo. Tačiau juokas – žmogaus bruožas ir jeigu teologija pripažįsta, bent jau Kristaus įsikūnijimo žemėje dienomis, visas Jo žmogaus savybes, išskyrus nuodėmę, tai ar galima atimti juoką? Iš tiesų evangelijose niekur neužsimenama ir nerašoma, ar Kristus juokėsi, bet, atrodo, evangelijose nerašoma ir apie tai, kad Jis būtų čiaudėjęs? Vadinasi, sekdami Rozanovo logika, galėtume teigti, kad Kristus „niekuomet nečiaudėjo“? „Nesipūsk ir nesijuok“, – imperatyviai savo broliją mokė šv. Antanas Didysis. Bet tas pats šv. Antanas leido sau išdaigauti su vienuoliais, įpuolusiais į pavojingą nusiminimo ir melancholijos nuodėmę. Itin gerbiamas XIX a. rusų rašytojas, akivaizdžiai nepaisydamas graikiško teksto, apsisprendė taip perinterpretuoti šią vietą, kad iš skaitytojų protų išvytų bet kokią minties tarp juoko ir šventojo atsiskyrėlio sąlyčio galimybę. Jonas Auksaburnis ne tik juokdario liežuvį gretino su mėšlina ranka, bet ir rašė, „kad ne juokas yra blogis, negerai, kai jis neturi ribų, kai jis skamba ne vietoje. Juoko geba yra įkūnyta mūsų sieloje, kad kartais būtų lengviau, o ne išglebimui ir atsipalaidavimui.“ Kita vertus, leidimas juokauti „pasaulietiškai“ – nuolaida pažeistai žmogaus prigimčiai, lygiai tokia pati kaip sergančiojo atleidimas nuo pasninko ar santuokos palaiminimas siekiant sulaikyti nuo paleistuvystės.

Golozubovo teiginys, kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčia juoko teologiją vis dar laiko tabu, svarstytinas. Juoko ir džiaugsmo teologijos (theology of joy) kaip Vakarų pasaulio reiškinio pradžia sietina tik su praėjusio amžiaus septintuoju dešimtmečiu. Ir tik nuo 1960 metų ėmė rodytis šiai teologijos rūšiai, glaudžiai susijusiai tiek su viešojo gyvenimo liberalizacija, tiek su Katalikų Bažnyčios mokymo reformacija, skirti veikalai ir darbai. Juoko teologijos atstovai, džiaugsmingos dvasios katalikų teologijoje apologetai reiškėsi katalikiškojoje periodikoje ir kvietė dvasininką ar pamokslininką nevengti pokštų, atsižvelgti į šv. Pranciškų kaip į šventąjį juokdarį, šventosios paikšybės įsikūnijimą. Rusų ortodoksai, ko gero, pastarąjį šimtmetį irgi ne ką mažiau nei džiaugsmo ir juoko teologijos atstovai rašo apie juoką. Be to, ir „Vakarų krikščionybėje“ asketai, religiniai veikėjai juoko klausimu atstovavo skirtingoms pozicijoms. Štai Bonaventūras (apie 1221–1274) užsimena: „Žemėje viskas buvo taip puikiai sutvarkyta, velnias pažvelgė iš nuobodulio, supyko ir, norėdamas pakenkti Kūrėjui, pasiuntė juoką, o juokas įsigudrino nepastebimai pasislėpti po džiaugsmo kauke, kurią žmonės mielai matavosi ar dėjosi.“

Arkivyskupas Jonas knygoje „Menkos nuodėmės apokalipsė“ (Aпокалипсис мелкого греха) skiria du juoko tipus: „šviesų“ ir „tamsų“ arba „širdingą“ ir „beširdį“. Šios dvi juoko opozicijos grindžiamos fizinėmis veido išraiškų charakteristikomis. Žmogaus sieloje vykstantys neigiami pokyčiai paprastai reiškiasi veido bruožų išsikreipimu. Kreivumas rusų liaudies religingume – bendras piktojo ir klastingojo (лукавый) požymis. Лук – ginklas (lankas) ir daržovė (svogūnas); лука – kranto išlinkimas, iš čia лукоморья – įlanka, taip pat ir lenktoji balno dalis. Širdingas juokas (благодатный смех) yra įgytos dvasinės harmonijos ženklas. Šventieji ikonose šypsosi, o ne kreivai juokiasi, rašo arkivyskupas Jonas. Vis dėlto paauksuoti ir išlinkę svogūnėliai (луковка) iškilmingai pūpso ant cerkvių stogų.

Rusų ortodoksų kultūra itin atidi juokui kaip prasminės slinkties ar prasmių sukeitimo galimybės žaismei, atvirumui, kuriuo kaip tik ir yra gyvas juokas. Mat besijuokiant galima prarasti budrumą ir savikontrolę. Juokas panašus į stichiją, žaismą, šelmystę, klastą, vylių (лукавство), juokiantis lengvai ir nepastebimai keičiasi juoko motyvacijos rūšys: vienas motyvas virsta kitu, kartais netgi priešingu pirmajam. Besijuokiant nepastebimai kinta tai, iš ko juokiamės, ar tai, kas mums sukėlė juoką. Mes ką tik juokėmės todėl, kad būtent „ši mintis“ mums pasirodė juokinga, ir štai kaip juokingą atrandame jau „kitą mintį“. Toliau juokiamės ir jau dar kita mintis mums veriasi kaip juokinga. Kaip tik ši juoko savybė ir skatina galimus sukeitimus. Besijuokiant „sąmoninga“ ir „nesąmoninga“ nenutrūkstamai provokuoja viena kita ir nepastebimai keičiasi vietomis. Ėmę juoktis, mes tarsi pakeliame inkarą ir leidžiamės bangų nešami iš anksto nežinoma ir nenuspėjama kryptimi ir tai, iš ko juokiamės arba kodėl juokiamės, vienaip ar kitaip veriasi ir vėl slepiasi pačiame juoko procese.

Rusų ortodoksų tradicijoje kalbama apie dvasinį atsargumą (духовнaя осторожность), t. y. maždaug tai, ką įprasta vadinti dvasios atskyrimo dovana ar gebėjimu skirti dvasias (дар различения духов). Averincevas primena, kad juokas – pagaunanti ir mus užvaldanti stichija. Dinaminis, vienalaikis proto ir raumenų judėjimo įvykis, kuriame glūdi sprogstamoji galia, apibūdinama „juoko sprogimo“ (взрыв смеха), „prasiveržimo“ metaforomis. Juokas gali manipuliuoti besijuokiančiuoju, kai smarkiai kvatodamas ar leipėdamas žmogus jau ne pats valdo savo kūną ir atsipalaidavusį „besijuokiantį protą“, o greičiau virsta juoko belaisviu, įkaitu ar marionete. Pabandykime mintyti sudėtingesnes minties operacijas sprogstančio juoko metu. Graikai, kaip primena Averincevas, juoką priskyrė aistroms (pathoi) – „ne tai, ką aš darau, o tai, kas su manimi vyksta, kas su manimi darosi“. Vakarinė malda įspėja besimeldžiantįjį ne dėl juoko, bet dėl juoko „be proto“, turint omenyje dūkimą, siutimą, šėlimą, nesuvaldomą pasiutjuokį, kuris ne išlaisvina, bet pavergia, niveliuoja asmenybinį pradą žmoguje.

Šv. Jonas Sinajietis (579–649) svarstė apie „dvasinį sielos juoką“ ir jį susiejo su „maloninguoju verksmu“. Rusų ortodoksų tradicijoje „tikrasis juokas“ ir „tikrasis verksmas“ sudaro vienas kito būtinybės sąlygą: „Kas aptaisė palaiminguoju verksmu, kaip vestuvių apdaru, tas pažino ir dvasinį sielos juoką.“ Šv. Jonas Sinajietis skelbia: „Pasiekęs verksmą, visa jėga saugok jį, nes jis lengvai pametamas [...] per šnekas, tenkinant kūniškus poreikius, daugžodžiaujant ir krečiant juokus.“ Susitaikymo išminčiai (смиренномудриe) nėra nieko labiau artimo už maloningąjį verksmą ir nėra nieko labiau priešingo už juoką. Vadinasi, kaip pataria šventasis, „pasiekęs verksmą, visomis jėgomis saugok jį“. Dvasinėje šv. Dmitrijaus Rostovskio abėcėlėje net skyriaus pavadinime akcentuojama, kad reikia saugotis nuo tokio juoko, kurį rusų šventieji siejo su nuodėme ir prietarais: „Septintasis skyrius apie tai, kad nevergautum malonumams (сладострастие), bet visada ieškotum dvasinės paguodos Viešpatyje.“ Blaivus protas, nuovoka ortodoksų asketikoje pristatomi kaip geradariai. Imsimės blaivytis, nes per mūsų jausmus, net jei mes patys to ir nenorime, vagys ateina, – moko šventieji. „Krikščioniškas“ juokas neturėtų būti nevaldomas, tačiau pasižymėti aiškiomis ribomis ir savikontrole: „Būk savo širdyje kaip susitaikymo aukštumoje sėdintis valdovas ir vadovauk juokui: sakyk „eik“, ir eina; ir verksmui saldžiam – „ateik“, ir ateina.“

Iš dangiškų ir dvasinių aukštumų (džiaugsmo Viešpatyje, atsargumo ir atidumo juokui kaip prasminės slinkties pokyčiui) galime leistis arčiau žemės ir rusų ortodoksų tradicijoje aptikti kur kas „žemesnio“ lygmens juoką. Averincevas rašo apie tokį „pripažįstamą“ ir „priimtiną“ juoką „iš savęs paties“, apie tokį šaipą, kuris naikina prisirišimus. Kita pajuokiančio juoko atmaina – šventųjų išjuoktos apgavystės ar pašieptos erezijos. Ir toks apjuokiantis juokas turi biblinį pagrindą, tiksliau, tiesiogines nuorodas į pranašą Eliją, kai šis šaiposi iš pagoniškų dievų bejėgystės: „Atėjus vidudieniui, Elijas iš jų pasityčiojo, sakydamas: „Šaukite garsiau! Juk jis dievas! Arba jis yra užsisvajojęs, arba paėjėjęs į pakelę, arba keliauja, arba galbūt užmigęs ir turi būti pažadintas“ (1 Kar 18, 27). Plotino laikais iš krikščionybės buvo tyčiojamasi ir šaipomasi kaip iš beprotybės, o šventojo pašiepta erezija ar kitatikybė – herojiška, nes pajuokdamas ją tikriausiai žinojo, kad mirs. Šventųjų gyvenimo aprašymuose (Афонский Патерик) šventasis kankinys Romanas priešais savo budelius juokėsi iš islamo. Arba šventasis kankinys Akakijus kaip savo atsiribojimo nuo islamo ženklą nusiėmė nuo galvos žalią raištį, metė ant žemės ir juokdamasis iš turkų ėmė jį trypti kojomis. Ir dykumos tėvai, atsiduodami askezei, tyčiojosi iš juos bandančių sugundyti demonų bejėgystės.

Viduramžių ir senesnieji hagiografiniai tekstai pilni istorijų apie tai, kaip senoliai (cтарцы) ugdė savo mokiniams nuolankumą ir paklusnumą taikydami ar provokuodami įvairias didaktinio juoko situacijas. Taip tėvas Makarijus pataria savo mokiniui eiti į kapines ir barti numirėlius. Tėvas Mozė dykumoje nešiojosi prakiurusį maišą su smėliu. Senatoriumi buvęs Arsenijus vaidino kaulą graužiantį šunį. Isakijus Pečerskis medžiojo varnas ir pan. Neretai iš būsimojo šventojo krizena visa vienuolyno brolija, o hagiografas tai interpretuoja kaip siekį suteikti „dvasinę naudą“ arba „kankinio vainiką“, nes „negundytas auksas nebūna grynas“. Ne tik siela, bet ir kūnas pašauktas Dangaus karalystei. Todėl linksmumas ir džiaugsmas vienuolio veide, kaip liudija hagiografas, būtini kaip ir atgailos ašaros ar „verksmas dėl Viešpaties“. Ir vis dėlto, sugrįžtant prie Peliuko Mikio, norėtųsi nevertinant klausti: kas gi mums šiame „Kalno pamoksle“ sukelia šypsnį?