Dramblys
Sławomiras Mrożekas (1930–2013) – žymus lenkų dramaturgas, satyrikas, pasaulyje ypač išgarsėjęs prieš totalitarizmą nukreipta absurdo drama „Tango“ (1965), kurią parašė ir publikavo jau pabėgęs iš komunistinės Lenkijos į Vakarus.
Satyra „Dramblys“ (Słoń) – iš to paties pavadinimo apsakymų rinkinio, išleisto 1957 metais. Rašytojo kūriniuose gausu groteskiškų ir karnavalinių elementų.
Zoologijos sodo direktorius pasirodė besąs tikras karjeristas. Apie žvėris galvojo tik kaip apie priemonę išgarsėti. Visai nesirūpino nei savo įstaigos prestižu, nei jaunimo švietimu. Žirafa šiame sode buvo trumpakaklė, barsukas net sau urvų nerausė, o švilpikai buvo viskam abejingi ir švilpaudavo retai ir tarsi nenoriai. Tačiau šių trūkumų neturėjo būti, nes sode dažnai lankydavosi mokyklų ekskursijos.
Buvo tai provincijos sodas, trūko jam kelių pagrindinių žvėrių, tarp jų ir dramblio. Kurį laiką bandė šį didį žvėrį pakeisti trimis tūkstančiais triušių. Tačiau kartu su sparčia krašto plėtra buvo planuojama visus trūkumus pašalinti. Liepos 22-ąją* sodas gavo pranešimą, kad dramblio paskyrimas galutinai sutvarkytas. Sodo darbuotojai, nuoširdžiai atsidavę šiam reikalui, džiūgavo. Tačiau džiaugsmą pakeitė nuostaba, sužinojus, kad direktorius parašė laišką Varšuvos komitetui ir atsisakė, pateikdamas kitokį planą, kaip reikėtų pristatyti dramblį liaudžiai.
Aš ir visa mano įgula, – rašė jis, – suprantame, kad dramblys yra didelė problema, slegianti Lenkijos kalnakasių ir aukštakrosnininkų pečius. Trokšdamas sumažinti dramblio savikainą siūlau pakeisti Jūsų rašte minimą dramblį mūsų pačių pasirinktu. Galėtume įsigyti tinkamo dydžio pripučiamą dramblį ir pastatyti jį narve. Kruopščiai jį nuspalvintume tinkama spalva, kad net iš arti žiūrint nebūtų galima atskirti nuo tikro. Prisiminkime, kad dramblys yra vangus gyvūnas, kuris nešokinėja, nelaksto ir nesivolioja ant žemės. Ant narvo užkabintume lentelę, kurioje būtų paaiškinta, kad šis dramblys yra itin vangus. Pinigus, sutaupytus šiuo reikalu, galėtume panaudoti naujam reaktyviniam lėktuvui gaminti arba bažnyčios įžymybėms konservuoti.
Prašau atkreipti dėmesį, kad ir iniciatyva, ir projekto įgyvendinimas yra mano kuklus indėlis į bendrą darbą ir kovą. Nuolankus
– ir parašas.
Regis, šis laiškas pateko į rankas besieliam valdininkėliui, kuris biurokratiją laikė savo pareiga ir, nė nesigilinęs į esmę, sprendimus priimdavo vertindamas tik jų savikainą. Jis planą patvirtino.
Gavęs leidimą, zoologijos sodo direktorius įsakė paruošti viską, ko reikia pripučiamam drambliui pagaminti. Darbą atlikti – pūsti orą iš dviejų priešingų galų – turėjo du darbininkai. Miesto gyventojai, sužinoję, kad sode jau greitai apsigyvens tikras dramblys, nekantravo jį pamatyti, todėl šis didžiai diskretiškas darbas turėjo būti atliktas naktį. Be to, direktorius skubino, nes tikėjosi gausiąs premiją ir manė, kad jo sumanymas taps tikru sėkmės pavyzdžiu.
Užsidarę pašiūrėje, darbininkai pradėjo pūsti, tačiau po dviejų valandų sunkaus darbo teko pripažinti, kad guma nuo žemės pakilo nedaug, o plokščias pavidalas dar niekaip nepriminė dramblio.
Naktis tęsėsi, žmonių balsai nutilo ir tik šakalų staugsmas sode pertraukdavo tylą. Pavargę darbininkai stabtelėjo minutėlei įsitikinti, kad oras iš dramblio neina lauk. Buvo tai vyresnio amžiaus žmonės, nepratę prie tokio darbo.
– Jei ir toliau taip eisis, nebaigsime iki ryto, – tarė vienas. – Ką aš pasakysiu žmonai parėjęs namo? Dar manimi nepatikės, jei pasakysiu, kad visą naktį pūčiau dramblį.
– Žinoma, – atitarė antrasis. – Dramblys pučiamas ne kiekvieną dieną. Ir viskas tik todėl, kad mūsų direktorius kairuolis.
Dar po pusvalandžio darbininkai pasijuto pavargę. Dramblio kūnas padidėjo, tačiau toli dar buvo iki darbo pabaigos.
– Kuo toliau, tuo sunkiau, – konstatavo pirmasis.
– Iš tikrųjų labai sunku, – pritarė antrasis. – Pailsėkime.
Kol ilsėjosi, vienas jų pastebėjo dujų vožtuvą prie sienos.
Darbininkas pagalvojo, kad likusį dramblio tūrį būtų galima užpildyti dujomis. Idėją pasiūlė bendradarbiui. Kartu nusprendė pabandyti. Prijungė dramblį prie žarnelės ir, jų džiaugsmui, po keliolikos sekundžių vidury pašiūrės stovėjo žvėris. Atrodė visai kaip gyvas: masyvus kūnas, kojos kaip kolonos, didelės ausys ir, žinoma, straublys. Direktorius, neapgalvojęs visų aplinkybių, troško sode apgyvendinti didžiulį dramblį, tad pasistengė, kad šis iš tikrųjų būtų labai didelis.
– Puiku, – pareiškė tas, kuris sugalvojo panaudoti dujas. – Galime eiti namo.
Rytą dramblys buvo perkeltas į jam įrengtą narvą sodo vidury, netoli beždžionių aptvaro. Pastatytas šalia tikros uolos atrodė grėsmingai. Ant narvo užkabino lentelę: „Itin vangus – visai nejuda.“
Tą dieną pirmieji lankytojai buvo vietiniai moksleiviai, kuriuos atsivedė mokytojas. Jis ketino surengti pamoką apie dramblį ir drauge jį apžiūrėti. Sukvietęs grupę prie dramblio narvo, pradėjo pamoką:
– Dramblys yra augalėdis. Straubliu išrauna jaunus medelius ir maitinasi jų lapais.
Mokiniai, kupini susižavėjimo, stebėjo dramblį. Laukė, kad išrautų kokį medelį, tačiau tas tik stypsojo narve visai nejudėdamas.
– …Dramblys priklauso tai pačiai šeimai kaip šiandien jau išnykę mamutai. Visai nenuostabu, kad jie yra didžiausi sausumos gyvūnai.
Stropesni mokiniai užsirašė.
– …Tik banginiai yra sunkesni už dramblius, bet jie gyvena jūroje. Galėtume drąsiai sakyti, kad dramblys yra dykumų karalius.
Staiga sode pakilo nestiprus vėjelis.
– …Suaugusio dramblio svoris svyruoja nuo keturių iki šešių tūkstančių kilogramų.
Tą akimirką dramblys sudrebėjo ir pakilo į orą. Kelias akimirkas pleveno virš žemės, bet, nešamas vėjo, atsiplėšė nuo jos ir visa savo didybe pasirodė danguje. Kiekvieną akimirką kilo vis aukščiau, iš apačios buvo galima matyti keturis pėdų diskus, didžiulį pilvą ir straublio galiuką. Netrukus vėjo gūsis jį dar labiau pakėlė, ir dramblys išskrido už sodo tvoros ir išnyko už aukštų medžių viršūnių.
Nustebusios beždžionės įsispoksojo į dangų.
Dramblys nusileido netoliese esančiame botanikos sode ir įsipainiojęs tarp kaktusų subliūško.
O mokiniai, kurie tą dieną buvo zoologijos sode, apleido mokslus ir tapo chuliganais. Esą dabar jie geria degtinę ir daužo langus. O drambliais nebetiki visai.
Vertė Agnė Ambrazaitė
* Lenkijos išvadavimo diena. 1944 m. liepos 22 d. Lenkijos valdymą iš nacių perėmė Nacionalinė valstybės taryba, kurią sudarė sovietų režimui pritariantys asmenys. 1952-aisiais tą pačią dieną buvo priimta komunistinė Lenkijos konstitucija (vert.).
