Susenusi liepa
„Esu sueižėjęs kamienas, ¬¬– sako senė, pikta apsilaupiusi moteris, kuriai nuo veido byra žievės, viena po kitos lyg gyvenimo metai, traškant pykčiui lyg šakoms. – Esu susenusi liepa, nevedanti kvapnių žiedų. Pykčio demonai apsėdo visą mane ir mano moterų giminę. Ji juoda upė, masė, plaukianti mano akyse. Neiškalbėta. Neišsemta. Bet jos galia didžiulė. Visų susitvenkusių upių jėga didžiulė.“
– Ką tiek laiko savyje laikai, moterie?
„Devyniasparnes gyvates, traškančius ir lūžtančius medžius savyje, vėtrą, įsisukančią ir apimančią visą kaimą, tirštos tamsos apgaubtą.
Tapau pykčio gniutulu. Suspaustu kumščiu. Kuriuo srūva kraujas. Srutos. Mėšlas. Keiksmai. Žodžių galia didžiulė. Žodžiai išskrenda kaip drakonai ir degina girias. Degina kaimus, laukus, pilis. Kaip ir užkalbėjimai. Vieni susargdina, kiti gydo.
Esu susenusi liepa, nemezganti žiedų. Aš trenkiu vasaros žaibais, sudegusio medžio kamienu, miltais ir pipirais, kalkėmis ir anglimis, išgaląsto dalgio aštrumu. Aš kaupiu žieves, tada eižėju. Trupu. Laupausi. Aš susenusi liepa. Be kvapų, žadinančių žmonėms prisiminimus. Aš pati paskleidžiu trūnėsių tvaiką aplinkui. Kaimo žmonės vieną dieną pajunta koktumą. Jie eina laukais, savo dirvonais ir ražienomis, jaučia trūnėsius, su lietumi besisunkiančius į šnerves, jie slepia nosis savo apdaruose ir puola bėgti namo, į trobas, kur jauki židinio ugnis, kur nesitranko žaibai.
Aš pikta apsilaupiusi moteris degančiais plaukais ir šypsena. Metu žieves, savo metus, savo pilkus skarmalus, byru sutrūnijusio medžio pjuvenomis, mane išnešioja eigulių kojos.“
– Kaip tave numaldyti, moterie?
„Aš nenumaldoma kaip šis vėjas, įsisukantis mano šakose. Laužantis jas be gailesčio. Vieną dieną sutrūnijusi virsiu ant šono, sudžiūvusi plikomis šakomis supsiuosi vėjuje, degsiu žaibuose. Mano pyktį išnešios ugnis ir dūmai. Tuomet mano kartos atsimins seną sueižėjusią liepą, pakirstą, bet amžiams dukroms perdavusią užkalbėjimus, kuriuos vėjai išnešios ant kamienų, apsups lyg tamsia skraiste ir džiovins, sargdins, trupins, kol ims eižėti jų nubalę veidai.“