Sentimentai senoviniam teatrui
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Gintaro Varno premjera „Sofoklis, Aischilas, Euripidas. OIDIPO MITAS“. Privertė apmąstyti ne tiek graikų tragediją, kiek Edipo kompleksą. „Jeigu manai, kad Edipo kompleksą sukelia lėlės ar pati santuoka, – labai keista. Edipas – ne lėlė, tai vidinė sekrecija, liauka, ir niekas niekada nekovojo su edipinėmis sekrecijomis tuo pat metu nekovodamas su savimi pačiu, neeksperimentuodamas prieš save patį, neįgydamas gebėjimo mylėti ir geisti (vietoj ašaringo noro būti mylimam, kuris mus visus nuveda pas psichoanalitiką). Needipinė meilė – nelengvas reikalas. Turėtum žinoti, kad nepakanka būti viengungiu, bevaikiu, homoseksualu, grupuočių nariu, norint išvengti Edipo: juk Edipo kompleksas būdingas ir grupuotėms, ir homoseksualams, ir Moterų išsivadavimo judėjimui…“ (Gilles Deleuze, Derybos, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2012, p. 24). Dar prisiminiau Greimo versiją, esą Edipo konfliktas yra dviejų tuo metu Graikijoje egzistavusių tikėjimų sankirta: kad žmonės kilę iš žemės, kaip augalai (tad giminystės ryšiai nieko nereiškia), ir kad žmonės atsiranda iš kopuliacijos (tad kraujo ryšiai šį tą reiškia). Nors gal ir per daug tą žinoti, einant į Varno spektaklį, – su tuo jis nerezonuoja, net nesusisiekia; nėra jokių kultūrinių užuominų, kuo vėliau virto Edipo vardas.
Paskutinįkart „Antigonę“ mačiau Kiemo teatro scenoje – manyčiau, kokiais 1998-aisiais. Tais metais klausiau antikos literatūros kurso, dar nebuvo primirštas ir Sofoklio dramos nagrinėjimas mokykloje, tad visa atrodė šviežia. Draugė, su kuria ėjom į Varno spektaklį, pasakojo, kad „TV savaitėje“ matė pasipiktinusios skaitytojos laišką – „Romeo ir Džuljetos“ bei „Oidipo karaliaus“ negalima duoti skaityti moksleiviams, nes ten žudynės ir savižudybės; esą gali suformuoti ydingą pasaulėžiūrą. Feisbuke (keista, į premjerą nuėjo VISI – tas įtartina) draugai uoliai aptarinėjo Varno spektaklį, gana masiškai reikšdami susižavėjimą ir, iš snobiškumo, pretenzijas aktorių vaidybai. Scenografija graži, šešėlių teatras gražus (bet tai taip sena!), o spektaklis gravituoja ant skaitymų ribos. Galbūt ne tokių akivaizdžių kaip LRT transliacija iš Panevėžio J. Miltinio dramos teatro nobelistės Svetlanos Aleksijevič atvykimo dieną, bet vis tiek. Tarsi aišku, kad Varno premjera daugeliui sukėlė „senovinio teatro“ ilgesį – juk tai toks oldskūlinis spektaklis, kaip senais gerais jaunystės laikais, kai teatre viskas būdavo aišku, jokių išsikalinėjimų!
Per „Kultūros savaitę“ režisierius, pats kalbėdamas apie spektaklį, pasakė keistoką palyginimą su Hariu Poteriu – esą Menoikėjas ir Antigonė (dramoje – jaunimo atstovai) panašiai kovoja su blogiu, aukojasi už miestą. „Haris Poteris“ – netyčinio zoroastrizmo epopėja, o čia – kuo aiškiausi graikai, Europos individualizmo lopšys. Toje graikų tragedijoje tiek beprasmių mirčių ir savižudybių, kad turbūt katarsis patiriamas vien dėl to, jog tavo vargani sunkumėliai niekaip ligi to nepritraukia. Gal net Savičenko ašaras nustelbusi feministinė Antigonė (aktorė man patiko kaip tik tuo, kad nepersismaugė su patetika) galėjo eiti dar toliau – interpretacijoje aplenkti krikščionybės idėją.
●
Valentino Antanavičiaus paroda „Akademijos“ galerijoje. Asambliažai, šiek tiek tapybos. Alfonso Andriuškevičiaus liaupsės ikoniškam modernizmui. Asambliažuose viskas taip teisinga – ir faktūros, ir koloritas. Nors imk ir užsidėk ant kūno vietoj kaukės Užgavėnių dieną. Jie labai gražūs – mano kartai nebereikia peržengti „bjaurumo estetikos“ barjero; tai seniai mumyse, mūsų niekad nešokiravo Sauka, mes iš viso nebekeliame „bjaurumo“ klausimo. Visgi šiandien tasai tylusis modernizmas jau kone graudina – liūdnai sutampa su ekologinės programos dalimi, atrodo didaktiškas ir nebenaudojamas kaip seno spektaklio lėlės. Autorių prisimenu kaip mokytoją, bet kaip dailininkas jis man atsiskleidė nebent iš Andriuškevičiaus ir Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės knygos „Pro A. A. prizmę“. Čiurlionkėje (kai neapsikęsdama greit, kuo greičiau, kad tik atsikratyčiau, nutepliojau natiurmortą su varnos iškamša ir purvinu gariūnišku sportbačiu) man yra sakęs: nebūsi tu tapytoja. Ačiū Dievui ir jam, išsipildė.
