Schilleris: kodėl gi šitaip?

Visai neseniai kartu su lėtai slenkančiu, permainingu kaip niekad pavasariu Mažasis teatras su režisieriumi Artūru Areima parengė naują premjerą – Friedricho Schillerio „Mariją Stiuart“. Tų „Marijų“ per gyvenimą esu mačiusi ne vieną. Pirmiausia prieš akis iškyla dar jaunystėje snaudžiančiame Akademiniame dramos teatre matytas gerą psichologinį teatrą išpažįstančio režisieriaus Leonido Lurjė spektaklis, kuriame vaidino trys idealiai parinkti talentingi ir labai skirtingi aktoriai: gražuolė jautriabalsė Lidija Kupstaitė – Mariją Stiuart, Galina Jackevičiūtė – Elžbietą (iš tikrųjų panašią į Elžbietą, kurios daugybę karališkų portretų ne taip seniai teko matyti Londono portretų galerijoje) ir nepralenkiamas Mortimero vaidmens atlikėjas dar jaunas, aistringas, žavus Audris Chadaravičius pakaitom su Henriku Kurausku. Kitų personažų nepamenu. 1958 m. sezone šis spektaklis, atsidūręs greta Vytauto Rimkevičiaus „Vandens lelijos“, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus „Nematomojo ginklo“ (pamėginkit paskaityti tas dvi pjeses!), Pavelo Kohouto „Šitokios meilės“ ir kitų premjerų, bylojusių apie repertuaro eklektiką, atrodė esąs rimtas darbas. Nepaisant pasenusios estetikos, kai stengiamasi kurti „istorinį“ reginį, realistine psichologine vaidyba grindžiamas spektaklis alsavo romantinių jausmų dvasia, brandino tragediją ir vertė publiką išgyventi herojų dramas. Jame skambėjo žodis. Suprantama, kad režisierius buvo ištikimas Schillerio sumanymui ir nė negalvojo kaip nors individualiai interpretuoti veikalo.

Visai kitaip atrodė po kelerių metų į Lietuvą su „Marija Stiuart“ atvykusio vokiečių teatro didingas, mūsų Operoje vaidintas spektaklis, kuriame rungėsi dvi galingos asmenybės. Ne istoriniai faktai, ne iš esmės gan melodramiškas siužetas, o būtent asmenybių konfrontacija darė spektaklį šiuolaikišką. Įsiminė frontalinė mizanscena prie ilgo stalo, prie kurio sėdėjo kone visi personažai, o centre – raudonplaukė lyg su aureole auksu spindinčios tradicinės stačios mezginių apykaklės fone karalienė Elžbieta, kažkuo primenanti Jekaterinos II paveikslą…

Mažojo teatro išleistoje programėlėje nemažai parašyta apie autorių – vokiečių romantizmo atstovą, poetą, trumpai gyvenusį ir palikusį didžiulį kūrybos lobyną, vis dar maitinantį teatrą. Tik pašykštėta minčių apie pačią pjesę ir režisieriaus ketinimus tiesti tiltą į mūsų dienas. Keli jo sakiniai tik kreipia į šoną nuo matyto spektaklio.

Daugeliui Areimos spektaklių buvo būdinga tam tikras estetizmas, gebėjimas pasirinkti dailininką ir drauge ieškoti raiškios, švarios formos (pavyzdžiui, Schillerio „Klasta ir meilė“, Augusto Strindbergo „Freken Julija“). Jam nesvetimas ir tam tikras jaunatviškas įžūlumas, noras ginčyti tradiciją, net autorių: kai, pavyzdžiui, „Klastoje ir meilėje“ meilę pakeiti seksu, net geriausi aktoriai spektaklio išgelbėti nebegali. O juk „Klastos ir meilės“ autorius kelia tą pačią mintį, ką ir Šekspyras „Romeo ir Džuljetoje“. O štai „Freken Julijoje“ vaidinama vien seksas, nubraukiant visą personažų santykių sudėtingumą. Būdinga režisieriui dar ir toks dalykas: jis lyg ignoruoja autorių, ketina pateikti savą interpretaciją, bet nesubrandinti personažai lieka kažkur pusiaukelėje. Ir šiuo atveju – nei su Schilleriu, nei su Areima.

Mažojo teatro „Marija Stiuart“ sukėlė įvairiausių prieštaringų svarstymų. Kad ir tokį, jog be reikalo šiandien visiškai atsisakoma amplua sistemos. Deja, juk labai retai pasitaiko aktorių, kurie gali vaidinti viską – herojinius, tragedinius, komiškus ar charakterinius personažus (galbūt tokie buvo Michailas Čechovas, Henrikas Kurauskas, Audris Chadaravičius ar Vytautas Šapranauskas). Parenkant aktorių vaidmeniui vis dėlto dera atsižvelgti į jo psichofizinių savybių visumą, į jo galimybes ir talento pobūdį. Priešinguose poliuose stovinčios karalienės Areimos spektaklyje atrodė kaip princesės iš skirtingų dailininkų iliustruotų pasakų: Indrė Patkauskaitė nė iš tolo negali suvaidinti karalienės Marijos, įkūnijančios absoliutų nuodėmingąjį moteriškumą; Elžbieta Latėnaitė, šį kartą kreipiama vaidinti kažkokią palaidą, kiek arogantišką moterį, neatrodė nei didinga, nei klastinga, nei tvirta. Kodėl auklę žindyvę vaidinanti Agnė Šataitė buvo įvilkta į vyrišką anglišką kostiumą ir demonstravo lesbietišką prisirišimą prie Marijos? Ir kokio ji amžiaus? O Mortimero vaidmuo visiškai netiko Daumantui Ciuniui… Apskritai karalienes supanti vyrija atrodo lyg iš kokio komikso atklydusi. Tik Tomas Rinkūnas (grafas Lesteris) visuomet, net įmestas į nepalankiausią jam aplinką, suvaidina savo vaidmenį. Padaro jį, kad nebūtų gėda…

Rašau ir galvoju: nejaugi Areima, jau šio bei to patyręs režisierius, pats tų paklydimų nemato?

Spektaklyje man kliuvo ir kiti dalykai. Areimos scenovaizdyje (ar jau nebėra Lietuvoje talentingų scenografų?) nėra nė kvapo žadėtos kalėjimo atmosferos ir dar jis panašus į prastą kopiją to, ką Krystianas Lupa talentingai darė „Didvyrių aikštėje“. Stačiai absurdiškai įmantrūs ir visiškai nei tarpusavyje, nei su scenovaizdžiu nesuderinti kostiumai (dail. Monika Gurskytė). Tarp personažų nesiekta koreliacijos – kiekvienas gyvuoja skyrium. Aistros išreiškiamos šiurkščiai ir primityviai. Dažniausiai – dirbtine agresija ir riksmu. Žmonių santykiai, atmosfera neišauginami. Tik, ačiū Dievui, kupiūrų, atrodo, daryta nemažai, nes garbiojo autoriaus tekstas šiandien jau įvairiais požiūriais pasenęs.

Atskira svarbi tema – sceninė kalba. Matom, kad ilgą laiką mūsų teatrai, bijodami literatūrinio, „kalbančio“ teatro, ignoravo scenoje žodžio svarbą ir šiandien jau subrandino karčius vaisius. (Tai pasakytina anaiptol ne tik apie Mažąjį teatrą.) Tekstai spektaklyje – lyg sprangūs kąsniai – neperteikia nei poetinės kalbos ypatumų (o Schillerio rašyta baltosiomis eilėmis ir vietomis net rimuota), nei jos grožio. Ką nors pasakyti apie Vytauto Bložės vertimą nemokant vokiečių kalbos – neįmanoma, juo labiau kad aktoriai daugeliu atvejų kalbėjo buitiškai, nesistengdami, kad publika girdėtų, suprastų, pajustų vokiškojo romantizmo, buvusio literatūrinio teatro savitumą. Kur kas preciziškiau šiais laikais dirba vaizdo projekcijų autoriai (Rimas Sakalauskas), šviesų dailininkai (Eugenijus Sabaliauskas).

Dar norėčiau pridurti kelis žodžius apie tai, kad visais požiūriais brandesniame režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas“ neišvengta tų pačių klaidų ir nuosprūdžių kaip ir „Marijoje Stiuart“. Puiki „Oidipo“ vizualinė (Gintaro Makarevičiaus scenovaizdis, Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos) ir Onutės Narbutaitės muzikinė partitūros nepridengia aktorių vaidybos spragų ir ypač – atsainaus jų santykio su kalba. (Vienintelį išskirčiau Arūną Sakalauską-Kreontą.) Lyg ir nepadoru senuosius graikus pateikti virtuvinės kalbos maniera, greitakalbe, kalbėjimu sau.