MYKOLAS KARČIAUSKAS

Mėnulio pilnaties aitra

du autoportretai

 

 

1. ateina moteris

(spektaklis Muncho drobėje)

 

ateina moteris vis ta pati
ilga balta suknia
ateina moteris
juoda suknia
nors niekur nebuvo išėję
ir šokis tęsiasi, vis ta pati
mėnulio pilnaties aitra
lemties pilna
 
spektaklis tęsiasi, vis ta pati
scena iš paskutinio veiksmo
visi artistai užsiėmę
o skaudūs virpesiai
užkaukę kūnus veržiasi
į mėnesieną
 
artistai scenoje pamiršę
kaip skaitomi runų rašmenys
akmenyse, šnekasi lyg paukščiai
rankomis, sparnai jų ilsisi
nutoldami mėnulio pilnaties aitra
ateina, moteris vis ta pati
 
liūdesio nakties laukinis
okeanas drumsčiasi pakrantėj
ieškodamas būties gelmių
kalba suauga kraujo ryšiais
su akmenais gyvenimų gelmėj
 
ateina moteris – išdidi likimo pribuvėja
nugalėjusi, ji ta, balta, įeinanti į salę
praleiskit ją tegu praeina kaip praėjo
ne viena pro negandos šešėlį pievoje
 
ateina moteris, ji nusidės ir džiūgaus
mintimis ir vaizdiniais gamtos žavėsis
palinkusi virš kūdikio galvos
ir vyno dieviškai padauginto taurės
 
 

2. autoportretas arba ėglio kankorėžio spalvos mėnesienoj

 

akla medžių šakų pinatis
atitvėrė nuo viso pasaulio
palikus jaudulį, baimę
ir mėnesieną
 
begęstanti nuorūka pirštuos
kita ranka prilaiko širdį
kad ji neiškristų netyčia -
mažytis uolos gabalėlis
iš nevilties ir iš dvasios
baisingai suslėgtas akmens
ant akmens
 
dabar mėnesienos
daugiau nei dažų ant paletės
dabar mėnesieną sumaišęs
gerai su dažais jis tapo save
kraujuojančius debesis, švysteli saulė
paveiksle: taip gyvenime liks
įėjęs į ėglio kankorėžio
spalvos mėnesieną
 
išplaukęs baisus aštuonkojis
kaip išverstas medis išskleidęs
šaknis viešpatauja, vaizdauja
liepsnoja iš žemės išdygus gėlė
akmenys guli fjordo krantuos
moterys nuostabios švyti
neliečiamos tūkstančius metų
apėję laukiniai vijokliai kaip nytys
vaikšto bergždžiais vynuogynais
angelų kalvomis
 
žiūri į akmenis, visas gyvenimas
nematomas tykiai vaizdaujasi
su spalvomis, požemių olose
pavasario karčiupių akmenynuose
kančių stalaktitai rasuoja
taip sunkiasi medžių šaknų gyvastis
sunkiasi sunkiai iš dvasios
gimsta tragedija, virsta jaunystės
graudi filosofija akmeniu, užuolankom
prabėgančiu atsigimdyti
 
burna atsivėrus lyg sakalo lizdas
sklidinas vėjų, tavęs ten nėra
tiktai lavina, baimės vėliavos plakas
keistai sūkuriuodamos upės plasnoja
procesijos priekyje, o buvo ramu, mergaitės
atėję laimingu keliu, prisimerkusi upė
skandino šauksmus, murkdės po tiltu
pradžios, maldavo: nuveskit nuo tilto
iškirpkite jas iš paveikslo, jos jau akmenėja
bevalės, pašiurpusios, tylios, įklimpę giliau
nei gali žiūrėti prieš srovę
ir tu negali atsigręžt begaliniuos sapnuos
šviesus, klejojančių bepročių eisenoj
kely begaliniam, žinai, kad esi nesibaigiančio
tilto pradžia, ir viskas yra tik gyvenimas
kai ištverti gali
saulę tapydamas

 

 

paveikslai

 

1. kalno šlaitas

 

miškas ant šlaito kaip kapinės
sunksta, į dangų keliasi
paežerėj mirguliuoja namai
eglės ežero veidrodžiuos slepiasi
 
nieko atliekamo – visiškas menas
jau nereikšmingi šešėliai išeina
tylios bangelės audrą dar mena
glunda viena prie kitos
plaukia kaip moterys

 

 

2. nukryžiuotasis

 

sode nukryžiuotas auga
Dievas, žydintys medžiai
slepia surūdijusias vinis
šoną pervertą, saugo
žydinčios gėlės taką
prie jo širdies
 
nukryžiuotasis galvą nuleidęs
sako pats sau:
eikite, čia jo nėra
apkabinkit medžius
jis seniai į šaknis jų išėjo
 
matot, nematot? taip pamaldžiai
kūnas kaip medis išsišakojęs

 

 

vienas teptuko atodūsis

 

suknia gėlėta gaubia
tavo atvaizdą, nori apgobti
nieks nieko nematytų
nejaustų alsavimo
negirdėtų dejonės tylios
kai saldi negalia pasklinda
nervų skaidulom
atveria kūną istoriją
nežinią, begalybę, siausmą
minčių, abejonių, klejonių
žiedai barsto žiedlapius žiupsniais
krenta vėjo perpučiami, lepūs
apnuogina ką slėpė gėlėta suknia
sunki kaip spalvotos uolenos
trupančios maestro saujoj
 
dabar tu pradedi gyventi
kopti iš savęs, prisikėlusios
jauti savo kūnu: virpčioja pirštai
atstumdami, glausdami
prie savęs, netyčia užklupta
dar bandai atsimerkti
pamatyti kiekvieną
žiedlapį krentantį
į nežinią, begalybę, siausmą
viską, kas iš tavęs išsilieja
vienu teptuko atodūsiu

 

 

gulinti prie ežero moteris

 

gryna
gulinti moteris
juodas pieštukas su baltais potėpiais
džuljetos mirtis
gundančio amžiaus teatro scenoj
kaip sala Aterzės ežere
taip toli nubangavusi, lyg moteris
slepias žaliuos nėriniuos
 
nieko nėra tik lengvai banguojantis vanduo
niekada nepaliauja švytėti ir glaustis bangom
 
vanduo tarsi moteris
liečia save ir kaiksta
kiekviena bangelė
sužavėta, aistri
vaduojas
mirtimi
 
kiek jos daug, neaprėpiamos
ir nesibaigiančios
lyg žuvys auksuojamos
saulėtekio valandoj
 
gryna
gulinti šalia paletės moteris

 

 

pozuojanti moteris

 

1

 

žydintis sodas čiulba
gundančiais žiedais:
tai gundančios, jausmingos moters
pastelinis artumas
 
gundanti, pozuojanti moteris
rūpesčių pilna
šalta ir tyra
sudegina savo šešėlį
 
 
2
 
tai Klimto gėlės čiurlioniškoj pievoj
rojaus angelėliai ganosi
tai gyvenimas ten, kur šviesa
gludina deimanto briauną
 
tai moteris šypsosi, ji išsirengs
kaip ugnis karališkai šviečiant saulei
jos gydančio grožio išmintis –
audrojančio ežero bangos iš lėto
virstančios sielom ir kūnais
ironiškai šypsosi
ant pergamento
 
primerktos akys prieš ugnį
prigesusi ugnis prieš moters veidą
 
 
3
 
taip viskas paprasta
ir netikėta:
ji prigulė poilsiui
paklotė balta lyg popierius
popierius baltas kaip kūnas
 
dabar jis nupieš ją gulinčią
kaip nuodėmę švelnią ir sunkią
vos vos suvirpėjusią
 
protamsy
klausiančios
pramirkos akys, šešėlis
savimeilės lūpose
sirpstanti uoga
 
tingios ir sunkios krūtys
ilsis, pamaldžiai
alsuoja tik tiek
kad banguotų visa
kaip jūra, lėtai taip lėtai
vėjams prisnūdus ajeruos
 
dabar jis piešia ją gulinčią
nuogą kaip nuodėmę piešia
 
kol ji vaidina save
norinčią būti aktore

 

 

moteris, metas nakties

 

metas nakties
ar moters
metas nematomas
geidžiamas atsiveria
artėdamas, liesdamas
ašarom
lūpas
 
liejas mėnulio
patvirkusi spalva
ant rugienų –
nužydėjusi vasara
kūno spalvos
ji dabar ieško
glėbyje prasmės
neužmirštuolėm
žydinčiais pirštais
jie gelia svaigina
lyg metas
nakties
 
atsiliepia
nepamirštama moteris
 
rengiasi lemčiai
skaudžiai
it ugniai
:
supras nesupras
įsimins pirmą
ir amžiną

 

 

baugštūs lelijų lapai

 

pasvirus į šoną galva
atmestos rankos
krūtinė nurimus
lyg baltosios vandens lelijos
tyliai tyliai alsavimo klausos
 
supasi ežere
debesys
ir miško kuorai
keliasi mėnulis
nors iki vakaro
dar taip toli
baugštūs lelijų lapai
stiebiasi kiek išgalėdami
slepia žiedus raustančius
atsiveriančius malonei
saulės spindulių
kaip moterys atsiveria
artėdamos
 
praskrenda laumžirgis
sunkus, šiugždesių pasikrovęs
laumės pažabotas žirgas
 
blokšteri sparnais
sužvaga brizgilai spalvoti
nusileidžia ant raustančio kūno
didelio ir sunkaus, vos banguojančio
pro miegus
tyliai tyliai alsavimo klausos
baugštūs lelijų lapai

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.