Kitos Lietuvos vietos šilelis
Auštaras ėjo, milžiniškomis pėdomis mindydamas perdžiūvusius pušų šapus, akmenėlius, kankorėžius ir kitokius niekniekius, po nosimi nepailstamai niurnėdamas mantrą:
– Sausos
dausos
dausos
sausos
sausos
dausos
sausos, sausos…
Nepailstamai. O ėjo pailsėti.
Baltos, žydros, juodos ir raudonos Auštaro akys ieškojo kelionės tikslo. Numatęs jokio tikslo nebuvo. Auštaras neturėjo tikslo. Visa buvo tik eksperimentai. Vienintelis orientyras – už dešinės rankos vedanti Intuicija.
Kad eksperimentui nedarytų įtakos šalutinės sąlygos, vieta, kur jis vyksta, turi būti tobula. (Auštaras vyksta į tobulą vietą.)
Bet Intuicija nebuvo pasiruošusi tokiam atsakingam darbui. Ji išsigando, kad tai, ką palaikys tobula, nebus tobula, o bus geriausiu atveju tik antras geriausias variantas. Sutrikusi, skubėdama Intuicija visomis išgalėmis stengėsi patenkinti savo šeimininką, bet iš panikos tik dar labiau sutriko ir ėmė tampyti jį į visas puses, vis žvilgčiodama į jo Sielos Ramybę, kuri turėjo palinksėti: „Viskas gerai, radai, šaunuolė“, tačiau ši tylėjo. Nebent tai tas intrigantas Perfekcionizmas vėl per garsiai šūkavo ir taip silpnai Intuicijai į ausį, užgoždamas Sielos Ramybės balsą, juokdamasis iš taip puikiai slepiamos savo beprasmybės.
– Stok arba aš išeinu! – suriko Auštaro Kantrybė, supratusi, kad tik taip gali nutraukti begalinį Intuicijos blaškymąsi. (Suveikė, nors niekas nebuvo pernelyg patenkintas.)
Auštaras sustojo. Radęs sau pakankamai vietos, prisėdo. Vos vos viršum jo siūbavo vėjo žaidinamos pušų viršūnės (pušys buvo lietuvės). Atremtų į žemę pirštų panages vėsino smalsaujančios drėgnos samanos (žemė buvo lietuvė, samanos buvo lietuvės). Su panose flirtavo tuo metu ir toje vietoje itin išsipuošęs, bet, deja, baisiai nenuspėjamo būdo kvapas (kvapas buvo lietuvis). Palei kulkšnis droviai slankiojo geranoris, tačiau nepataisomai vienišas rūkas (rūkas buvo lietuvis). Jo plaukus – drėgnus šiaudus – palaikę kirmėlėmis taikėsi timptelėti įžūlesnieji paukščiai (paukščiai buvo lietuviai).
Viso to apsuptas sėdėjo nerimstantis Auštaras. (Auštaras buvo lietuvis.) Sėdėjo jis vienas. Jau seniai niekas su Auštaru niekur neidavo, tad beveik taip pat seniai jis buvo atpratęs ką nors kur nors vestis, net kviestis. Sėdėjo neramiai. Atėjo čia prisiklausęs prisiskaitęs reklamų. Ne komercinių, žinoma, aukšto lygio. Visų agitatorių minėti neverta, net jei tilptų į puslapį, – vis tiek kiekvienam (lietuviui) bent keli jų buvo / bus mokyklos suole pristatyti.
– Dausos
sausos
sausos
dausos
dausos
sausos, sausos, sausos…
(Iš tikrųjų jis tai mantrai nebuvo sugalvojęs jokios gilesnės prasmės, bet jam labai patiko ta mechaniškumo banga, glostanti jo plaučius, gerklę, liežuvį, dantis ir lūpas, kai ją kartojo. Auštaras negalvojo, jam tiesiog patiko kartojimas.)
Auštaro tuometinis eksperimentas, deja, netapo aiškus vos atsidūrus tinkamoje vietoje, kaip jis tikėjosi. Visur, kur tik galėjo pajungti savo jusles, pajungė, turbūt naiviai tikėdamasis, kad Būtent Tas Lapas ar Būtent Tas Šapas, o gal Būtent Tas Kvapas lems jo nušvitimą ir tolesnius gėrius, kad pražiopsojęs Tą Detalę jis negrįžtamai prasilenks su visos šitos ekskursijos prasme. Ieškojo Būtent To, vengdamas kaitinančio Kantrybės žvilgsnio, nenorėdamas jos išvesti iš savęs pačios ir tuo tarpu iš šilelio. Žinoma, su juo kartu. Su juo, neradusiu To. Jis taip ir nesuprato, kiek laiko turės praleisti ant tų žolės liekanų, kol galės be Savigarbos priekaištų daryti išvadas. Kaip Savigarba žiūrėjo į Auštarą, kaip į jį žiūrėjo Kantrybė, taip šios dvi susireikšminusios damos žiūrėjo ir viena į kitą – tuo žvilgsniu, kuris liudijo nenuginčijamą svarbą, akivaizdų nepasitenkinimą ir begalinę nuostabą, spėtum, dėl viso pasaulio įžūlumo.
Oi, ta įtampa ir – kvaila – iš savęs paties!
– O ką dabar? – paklausė kažkas, bet Auštaras jau nebesuvokė kas.
Buvo pasidaręs toks silpnas nuo ūžesio galvoje ir už jos ribų, kad neprisivertė tuo net pasidomėti. Pačiam Auštarui tai pasirodė keista, tas rūpesčio ir apatijos kokteilis mintyse. (Gal dar pakartoti mantrą?)
– Sausos
dausos…
Įkvėpt – iškvėpt, įkvėpt – iškvėpt, kvėpt kvėpt – ir mes pagaliau kvėpuojam!
Ir vis tiek netolygiai!
Ir vis tiek neramu!
Vis tiek… nuobodu?
Iš tikrųjų tai net truputį juokinga, jei ne per daug graudu, – štai sėdi grynakraujis lietuvis grynaoriame lietuviškame miške ir jam nuobodu!
Bet juk taip neturėtų būti.
Juk ne taip Baranauskas sakė.
Ar Baranauskas melavo? O gal būtent Auštarui kažkas ne taip?
Gražūs Baranausko žodžiai, gražūs ir kitų panašių pranašų, ir liaudies pasakos, tautosaka graži. Bet kas jam, Auštarui, iš to visų jų grožio, jei ir tegirdi, kaip rėkia rūpestingi šviesuoliai: „Turi matyt, turi matyt, tu juk turi tai matyti!“, o jis nemato nieko. Lyg tyčiotųsi bestijos iš jo, kad vienas toks netikėlis nepajunta stebuklo savoj gamtoj, savam miške!.. Iš tikrųjų, Auštaras jautėsi vienui vienas. Atstumtas savo paties kultūros, nors niekad jos nepaniekinęs. Panašiai kaip bailus vaikas, sapnuojantis košmarą, kad jo išsižada visa nusivylusi giminė, nors jis juk tikrai nieko nieko nesudaužė…
O ką dabar? Verkt? Rėkt? Vaitot? O gal šauktis kažko?
Auštaras jau pats nebesuprato, kas jis – žmogus ar dievas. Bet kuriuo atveju jis buvo bejėgis, nors viskas aplink liudijo, kad galingas. Šiaip ar taip, čia nebuvo ar nebebuvo jo namai, nebuvo ar nebebuvo jo vieta, nors literatūra ir kitaip teigė. Gal vien tuo, kad Auštarui norėjosi susmegti į tą (lietuvišką) žemę, pasireiškė kažkoks artumas jai. Visgi, atidžiau pažvelgus į aplinkybes, taip veikiausiai buvo vien dėl to, kad į miesto gatvių cementą sulįsti būtų buvę nepalyginamai sunkiau…
– Nesąmonė! Melai… Priešas! – giliai iš po (lietuviškų) kerpių skverbėsi tūžtantys seni seni, seniai ten užstrigę balsai.
Turi, turi, turi, turi, turi, turi matyti.
Nebesusigaudydamas, lyg kažin nuo ko apsvaigęs ar kažin kieno Aukštesnio rankų pagautas, Auštaras ėmė kasti žemę. Jis tai darė lyg sapne, apdujęs, bet su nepaaiškinama, lyg nušvitimą žadančia aistra, visu kūnu kaip pakliuvus spausdamasis vis arčiau ir arčiau Žemės centro ar bet ko kito, ką jis ten tikėjosi surasti, kad ir kas jį ten taip tempė prie savęs, žadėdamas bent vieną – pagaliau – atsakymą be žodžio „bet“, bet – bet gana greitai susivokė gulįs vienos savo pėdos nesiekiančio gylio įduboje, kurioje pakasti tetilpo trys jo kairiosios rankos pirštai.
– O ką dabar? – vėl prakalbino Auštarą rūpestingiausias jo globėjas – tylenis Protas.
Bet Auštaras jam nieko neatsakė. Vis tikėjosi, kad šis pats jam tuoj padiktuos, ką čia žinai, kur eiti, jeigu reikia kažkur eiti, atsistoti ar atsigulti tiesiau, labiau išsiplėsti, gal parėkauti, jei jis to dar nedarė, gal tylos įžadą duoti [?]. Tyla. Per tiek metų jiedu taip ir neišmoko vienas su kitu sklandžiai kalbėtis, tačiau nenutraukiamas Proto buvimas šalia Auštarą visada ramino. Dabar taip pat. Žinoma, tokia ir buvo Proto klausimo prasmė – pertraukti tylą, nuraminti savo globotinį, kol šis jo neišsižadėjo. (Pavyko.)
Visgi liūdesys nedingo, nesvarbu, kad jis vėl ėmė kvėpuoti tolygiai. Nutilo visi Auštaro draugai ir patarėjai, tie vieninteliai, kurie vis dar su juo vaikščiojo, kurių niekad nereikėdavo net kviestis. Būtų gražu pameluoti, kad tuomet jam atėjo nušvitimas, kad pagaliau pabučiavo Sielos Ramybė ar kaip nors kitaip apsivertė Auštaro gyvenimas. Bet taip nebuvo. Tačiau jis pagaliau [vėl] priprato prie šilelio kvapo. Kol kas tiek buvo gana.
Daugiau kaip trimis pirštais tądien Auštaras į žemę nesulindo.
– Dausos
sausos
sausos
sausos
dausos.
