Ėdrūnas Dulkė
Manasis butas, ilgai tylėjęs ir kentęs netvarką, nebeišlaikė ir prapliupo skųstis. Labiausiai jam įgriso knygos, skaitytojo laukiančios ant grindų, palangių, radiatorių, batų dėžės ar skalbimo mašinos. Panoręs rasti reikiamą knygą neretai sugaištu kelias minutes; suirzęs imu ant knygos šaukti, niekinamai kreipiuosi į jos autorių, kumščiais barškinu suskilinėjusią sieną. Ir tik pagalvojęs, kad kas nors, pavyzdžiui, Jūs, gali mane šią menkumo akimirką stebėti, susitvardau.
Neištvėręs buto spaudimo, iškeliavau ieškoti knygoms saugoti tinkamos – gilios, tvirtos, įstiklintos – lentynos. Kadangi kuo toliau, tuo mažiau laiko skiriu vadinamiesiems apsipirkimams, lentyną nutariau įsigyti nedelsiant. „Baldų rojaus“ kampe išvydau solidžią kandidatę – aukštaūgę plačiapilvę! Pardavėja priėjusi subumbeno, kad tokio modelio jau paskutinė – Lietuvos rinkai nebegaminama, parduodama tik iš ekspozicijos. Atseikėdamas nemenką sumą už, kaip paaiškėjo, Vokietijos rinkai skirtą baldą, svarsčiau, ar lietuviai mažai skaito, ar lentynas knygoms susikala patys.
Aukštaūgę plačiapilvę pristatė po poros valandų. Norėdami sutaupyti kelis eurus, pasiryžome ją užsinešti patys – į pagalbą atskubėjo brolis ir pusbrolio sūnus. Kadangi šie sportuoja kur kas dažniau, tapo lentynos kojomis, o aš – atsakinguoju ponu stebėtoju. Namo, kuriame gyvename, laiptinė gana aukšta, taigi iki buto durų aukštaūgė atgabenta be didesnio vargo. Tuomet ir prasidėjo – siaurutis koridorius, padedamas katino, ėmė kategoriškai protestuoti prieš naujojo baldo invaziją… Kol talkininkai prakaituodami svarstė, kaip susitarti su protestuotojais, suskambo mobilusis ir netrukus man, atsakingajam ponui stebėtojui, paliepta atrakinti kiemo vartus bei įleisti brolio merginą. Išdūmęs atlikti kilnios pareigos, jau iš tolo keliskart spustelėjau vadinamąjį vartų pultą ir mojavau – maniau, kad mojuoju, – brolio draugei. Netrukus paaiškėjo, kad mojau kaimynui Vladui, kuris šįkart ne tik nepasisveikino, bet išlipęs iš automobilio žeminančiai pasukiojo akis.
Stovėjau ir grožėjausi dar visiškai tuščia lentyna… Svarsčiau, kiek knygų ji įsileis į savo vidų, kokia tvarka tas knygas derėtų surūšiuoti ir ar verta dėti tas dešimtis veikalų, kurių skaityti, kadaise pradėjęs, vis dar nepabaigiu. Po valandos užsuko brolis – į lentyną buvau paguldęs vos dvi knygas: Oksforde sudarytą amerikiečių poezijos rinktinę ir Šventąjį Raštą. Brolis nusijuokė ir uždarė duris. Ką galėjau jam pasakyti?
Nuodugnaus lentynos pildymo ėmiausi tik po poros dienų. Pirmiausia apsižiūrėjau, kokių knygų turiu, nustebau, kad jų čia, jei skaičiuotume ir mažiau vertingas, apie pusė tūkstančio. Pradėjau transportuoti visas į kambarį – prieš tai kambarį kaip dera išsikuopęs – ir pirmiausia pasitelkęs vaizduotę ieškoti tinkamų vietų lentynoje. Svarsčiau, pavyzdžiui, kas turi būti akių lygyje. Gal poezija? Ne, poeziją sukrausiu kiek paslaptingesnėje vietoje… Gal proza? Hm… Ar ne per sunki našta akims būtų greta atsidūrusios Grasso, Hrabalo, Kereto, Kafkos ir kt. mylimų autorių pavardės? O kaip čia atrodytų akademinė lektūra? Butas šiuo klausimu neperkalbamas: mokslininko darbo įrankiai tik sutrikdytų miegą, kai naktį, tipendamas į vonios kambarį, juos nužvelgčiau…
Supratau, kad darbą pradedu ne nuo to galo. Pirmiausia privalau visas knygas suregistruoti – pradėti asmeninės bibliotekos katalogą. Vis dėlto imdamas ir prieš šviesą apžiūrėdamas knygas nustėrau – viršeliai taip smarkiai aplipę dulkėmis, kad atrodo it ant jų nugulusios sunkiai nuvalomos dėmės, bevartant atsiveriančios neskaitomų knygų stigmos!
Interneto paieškos laukelyje anglų kalba įvedžiau: „Kaip kovoti su dulkėmis.“ Paieška pasiūlė per 68 milijonus rezultatų. Pirmuosius skaičiau neatsitraukdamas. Ar Jūs, pavyzdžiui, žinojote, kad nors dalį dulkių sudaro mikroskopinės smiltelės, augalų ir maisto trupinėliai ar net mikrometeoritų liekanos – tikroji dulkių kilmės paslaptis individualumas! Ar anksčiau susimąstėte, jog kaimuose dalį dulkių sudaro išdžiūvęs dirvožemis, žiedadulkės, grybų sporos, smėlėtose vietovėse – smiltys, pajūryje – jūros druska!.. Kiek nejauku buvo skaityti, esą nepastoviausia dulkių dalis gimsta iš kasdien mirštančios, yrančios žmogaus odos atplaišų, o vadinamosios dulkių erkutės iš tiesų yra apie 0,3 mm ilgio voragyviai, ropojantys, krutantys, judantys mums priklausančiais kūnais.
Vėpsodamas tai į knygas, tai į vis dar tuščią lentyną prisiminiau biblinės kilmės posakį: „Iš dulkės kilęs dulke pavirsi“ – kokia viltinga, amžinybę žadanti iš tiesų ši mintis! Įsivaizduokit (o tai juk nesunku įsivaizduoti), kad gulėdamas karste ar net po kremavimo Jūs būsite gyvas – tie pelenai, tos dulkės, kurias paprastai pasiima artimieji ar vėjas, yra mažyčiai organizmai, kaip ir žmonės egzistuojantys šiame pasaulyje. Jos yra GYVOS visko atplaišos, o dauginasi tuo pačiu būdu, kaip ir gimsta, – misdamos žmonių oda, pleiskanomis ar dar neperskaitytų knygų puslapiais. Tik pamanykite, kokia palaima – numiręs tapsite dulke, gali būti, net ne viena, veikiausiai keliais šimtais tūkstančių, gal net milijonų autentiškų dulkelyčių!!
Tiesą sakant, knygų į lentyną vis dar nesukroviau… Tačiau tvirtai apsisprendžiau – vos užvertęs kojas tapsiu Ėdrūnu Dulke! Laisvalaikiu, kurio bus apsčiai, ėsiu visokius smėlius, roposiu moterų kūnais nudistų paplūdimiuose, maitinsiuosi knygomis vien tik savo malonumui ir niekam už tai, mielieji, nebeteks atsakyti.
