Dvi baladės
DVI BALADĖS
THOMAS CAMPBELL
(1777–1844)
Škotų poetas, kūręs daugiausia herojinius ir patriotinius eilėraščius. Baladė Lord Ullin’s Daughter (išsp. 1809) – tai tragiška istorija apie valdovo Alino dukterį ir jos mylimąjį, kurie žūsta per audrą jūroje, persekiojami jos tėvo ir tėvo palydos.
Valdovo Alino dukra
Kalnietis, bėgantis link vakarų, Sušuko, vos atgavęs kvapą: „Žvejy, tau duosiu svarą sidabru, Jei perkelsi tuojau kitapus!“ „Kas jūs, Lochgailan sprunkanti pora Ir lekianti pametus galvas?“ „Jinai – valdovo Alino dukra, Kalniečių vadas aš iš Alvos. Mes tris dienas skubėjom tekini, Vis lenkdami valdovo vyrus; Jei jie paviję būtų mus slėny, Krauju pagirdęs būčiau tyrus. Jo raiteliai mus vejas iš paskos, Ir jeigu mūs pėdom atsektų, Ar kas galėtų nuotaką paguost, Kai mylimojo ji netektų?“ Atsakė jiems žvejys: „Aš sutinku Išplaukt ir jūsų neišduosiu, Ir ne dėl tavo, vade, pinigų, O tik dėl tavo mylimosios. Audra arši artėja, dievaži, Tačiau manasis greitas luotas Į kitą krantą perkels jus abu Per šitą sąsiaurį putotą.“ Ir žiū – dangus pajuodo nelauktai, Sukliko vandeninės dvasios, Bemat apniuko jų balti veidai, Kai jie suprato, kas jiems gresia. Marias tuoj apsiautė tiršta tamsa, Ir sustiprėjus vėjo gausmui Krantan tada atjojo palyda, Tranki tartum perkūno griausmas. „Greičiau, greičiau, – suriko mergina, – Ta vėtra gali staugti, klykti, Verčiau man viesulas ar dargana Negu rūstybėj tėvo pyktis.“ Paliko krantas jiems už nugaros, Bet luotą sūkuriai įsuko. Ak, neištrūkt jiems iš šitos audros, Per daug stipri ji ir padūkus. Jie skrieja šėlstančiom vilnim skriste, Aplink juos vėjai staugia, baubia, Jau stovi tėvas nelemtam krante, Jo pyktį greit pakeičia siaubas. Ir kai staiga juos pakelia banga, Jisai išvysta savo vaiką: Pagalbos kviečias ji viena ranka, Kita – ji mylimąjį laiko. „Sugrįžk, sugrįžk! – jai šaukia nevilty Per jūros audrą tėvas senas. – Atleisiu tavo vadui, ar girdi, O dukra, dukra, dukra mano!“ Bet veltui: bangos ritasi krantan, Padėti jiems negali niekas, Ir sminga luotas su dukra dugnan, O tėvui raudos vien belieka.
AGNES MIEGEL
(1879–1964)
Karaliaučiuje gimusi vokiečių poetė sukūrė nemažai baladžių savo gimtojo krašto temomis, iš jų garsiausia – Die Frauen von Nidden (1907); joje įtaigiai vaizduojamas juodasis maras, 1709–1711 m. nusiaubęs Rytų Prūsiją ir pietinę Lietuvą.
Nidos moterys
Prisidengusios rankom akis, pamarėj Nidos moterys žvelgė į tolį budriai. Krantan skubėjo laivės, skrosdamos bangas, Artėjo išskleidusios vėliavas juodas. Žvejai, tvirtai laives pririšę, tarė: „Juodasis maras šėlsta už marių. Nuo Šilokarčemos ligi pat Šakių Vaikšto žmonės gedulo rūbu nykiu.“ Jiems moterys atsakė: „Mums nebaisu. Mirtis už durų tyko žmonių visų. Ir kiekviena diena, mums Viešpaties duota, Už gyvastį kovojant turi būti praleista. Kiek slenkanti kopa mus skriaudė! Šį kartą Dievas pagailės mus baudęs!“ Bet greit atslinko maras nakčia, Su briedžiais atplaukęs per marias slapčia. Tris dienas ir naktis pratisai Iš bokšto sklido varpo garsai. Bet kai išaušo diena ketvirta, Užlūžo kirchės varpo rauda. Septynios moterys su savo skausmu Išėjo iš kaimo ir iš namų. Jos žengė basos, palenktom galvom, lėtai, Juodų drabužių plaikstėsi margi kraštai. Į stačią kopą jos užkopė vorele, Pasidėjo kurpes ir kojines šalia, Tuomet prabilo: „Kopa, septynios Iš visų mes likom, paskutinės. Nebėr dailidės, kad sukaltų grabą, Nebėr sūnaus, anūko raudai prie kapo, Nėr pastoriaus, kurs duotų švento vyno, Nebėr tarnaičių, samdinių, kaimynų. Baltoji kopa, išklausyki mus, Atvėrėm tau vartus, atvėrėm tau namus, Užsuk į mūsų trobas, nenuvilk, Ir ugnį, ir kiemą, ir kluoną užpilk. Mums leido Dievas žūt, paslėpęs veidą savo, Nuo šiol jo apleisti namai bus, kopa, tavo. Tu žaisti Biblija ir kryžium galėsi, Ateik, motuše, mums kapo duok pavėsį. Apklostyk mus smėlio garbiniais baltais. Dabar – palaima tu, prakeiksmas buvus kadais. Matai – mes gulim, laukiam ramia širdimi.“ Ir kopa atėjo uždengt jų savimi.
Vertė Lanis Breilis
