Filosofija kaip dėmesingumo pratybos

Jei reikėtų nurodyti vienintelį žodį, išreiškiantį filosofinio buvimo būdo pasaulyje esmę, tai tarp daugybės žodžių, tokių kaip Logas, Vienis, idėja, ousia, substancija, subjektas, valia, kuriuos filosofai vartojo per visą filosofijos gyvavimo istoriją, tas vienintelis žodis būtų dėmesingumas. Būti dėmesingam sau, kitiems žmonėms, pasauliui bei mokėti dėmesingumo atskleistus dalykus perteikti kalba ir pasidalyti su kitais žmonėmis – tai ir sudaro filosofijos esmę. Filosofas tada, kai filosofuoja, yra dėmesingas sau pačiam, kitiems žmonėms ir pasauliui. Jis naudojasi penkiomis juslėmis ir atidžiai tiria save, kitus žmones bei pasaulį ir atskleidžia šių dalykų sanklodą bei prigimtį. Įsimąstyti į tikrovę yra dėmesingai į ją įsižiūrėti, kai atsiveria pasaulio dalykų sąryšiai ir dėsningumai, pagal kuriuos funkcionuoja pasaulis.

Dėmesingas filosofas – tai palyginti neseniai, maždaug nuo vėlyvojo Ludwigo Wittgensteino laikų, pradėjęs įsigalėti filosofo tipas, nes ankstesnė filosofija, kurios tipišką atstovą vadiname herojišku filosofu, teigė, kad šį pasaulį reikia arba atmesti ir peržengti (tai geriausiai liudija platonizmas), arba keisti ir perdaryti (tai geriausiai liudija marksizmas). Herojiškas filosofas šį pasaulį suvokia kaip spąstus sielai, todėl jį atmeta ir transcenduoja, o modernaus herojiško filosofo veikla nukreipta į vidupasaulinį pasaulio keitimą (marksizmas) ar užkariavimą (nyčizmas). Ankstesnių filosofų herojišką norą įveikti pasaulį Karlas Marxas pakeitė siekiu jį keisti. Tradicinis herojiškas filosofas atmeta pasaulį, o moderni jo atmaina – Marxo ir Friedricho Nietzschės įkvėpti filosofai – pasaulį keičia arba užkariauja. Tad tradicinis herojiškas filosofas siekė užkariauti anapusybę, o modernus herojiškas filosofas – užkariauti pasaulį. Tradiciniam herojiškam filosofui šis pasaulis tėra šešėlių karalystė, tik regimybės skraistė arba moderniam herojiškam filosofui resentimentu grindžiamas ancien régime.

Antikoje vyravo anapuspasaulinis filosofo heroizmas – filosofai siekė užkariauti anapusybę. Nuo XIX amžiaus įsivyravo vidupasaulinis filosofo heroizmas, kuris tęsiasi iki mūsų dienų: siekiama ne įveikti pasaulį ir žengti anapus jo, bet, liekant pasaulyje, keisti ir užkariauti jį. Tai, viena vertus, Marxo sekėjų ir, kita vertus, Nietzschės pašauktų į buvimą filosofų programos. Nietzschės antžmogio valia siekia viešpatauti kitiems, kurie irgi suprantami kaip valių viešpatauti policentrinis laukas, primesti savo valią, juos nugalėti ir užkariauti. Jei sutiksime su Martinu Heideggeriu, kad Nietzsche yra paskutinis Vakarų metafizikas, tai galima teigti, jog Vakarų metafizika judėjo nuo radikalios anapusybės, kurią įkūnija Platono idėja, prie pasaulio vidujybės ir vidupasaulinio veikimo, kurį įgyvendina valios viešpatauti ir socialinių klasių antagonizmas.

Gyvenimo meistro konceptualusis personažas pripažįsta šį metafizikos vystymąsi nuo anapusybės į šiapusybę, tačiau atsisako negatyvumo, būdingo valių viešpatauti policentrinio lauko tarpusavio antagonizmui arba Marxo klasiniam antagonizmui, ir pripažįsta pozityvumą pasauliui ir kitiems žmonėms. Gyvenimo meistras atidžiai smelkiasi į pasaulio daiktus ir suvokia juos kaip Dievo pėdsakus, todėl jam pasaulis yra tai, kas gera, ir jo nereikia įveikti ar keisti. Prisiminę Wittgensteiną, galėtume sakyti, kad gyvenimo meistro „filosofija tiesiog padeda viską prieš mus ir nei aiškina, nei ką nors išvedinėja“. Gyvenimo meistras žino: jeigu Dievo nerasime šiame pasaulyje, tai nerasime jo niekur. Todėl jis stengiasi jaukiai įsikurti šiame pasaulyje, aptikti Dievo pėdsakus ir juos kontempliuoti. Gyvenimo meistro filosofinis veiksmas yra dėmesingumo pratybos.

Klaus Wittkugel. Pienės. 1936

Dėmesingumo pratybos leidžia pasiekti tai, kad gyvenimo meistras tampa atidus savo sielai, t. y. tam vidiniam jutimui, kuris jaučia vidujybę, yra atidus savo kūnui ir jo poreikiams, kitiems žmonėms, taip pat šio pasaulio daiktams bei įvykiams. Tai jam padeda pasiekti buvimo pilnatvę. Dėmesingumo pratybų padedamas gyvenimo meistro žvilgsnis juda sielos klostėmis ir šio pasaulio daiktų plastiškumu ir skulptūriškumu. Mūsų gyvenamuoju metu kaip niekad aktualios dėmesingumo pratybos. Kaip tik dėl to gyvenimo meistras yra šiais laikais iškylantis filosofo tipas. Mes gyvename tokioje aplinkoje, kurią formuoja žiniasklaidos priemonės, kuriančios kolektyvinį pasaulėvaizdį. Galbūt kas nors iš skaitytojų kaip ir autorius nežiūri televizoriaus, neskaito dienraščių ar interneto portalų, bet dauguma žmonių jų neatsisako. Tas žiniasklaidos priemonių – televizijos, radijo, laikraščių, interneto portalų – kuriamas kolektyvinis pasaulėvaizdis užkrečia pasaulį vardais. Mes jau negalime patirti tikroviškos pasaulio duoties, nes ją uždengia tam tikras ženklų režimas. Kurdamos ženklų režimus žiniasklaidos priemonės „plauna“ smegenis, į vidujybę įdiegia savo ženklų programas ir mes matome taip, kaip jos nori, kad matytume. Šiuolaikinis žmogus gyvena vadovaudamasis žiniasklaidos priemonių sukurtu kolektyviniu pasaulėvaizdžiu, kuris jam suponuoja tam tikrą tikrovės nuošalę. Jis gyvena ne pasaulyje, bet pasaulėvaizdyje, o pastarasis „nuaustas“ iš žiniasklaidos transliuojamų vaizdų. Kiekviena žiniasklaidos priemonė turi nuomonės lyderį, kuris pakomentuoja, kas vyksta pasaulyje ir kaip reikia gyventi, o žmonės klauso nuomonės lyderio, jis tampa jų vedliu šioje kreivų veidrodžių karalystėje. Mes patiriame pasaulį taip, kaip reikalauja tie ženklų režimai, vadinamieji kolektyviniai pasaulėvaizdžiai. Dėmesingumas labai aktualus šiais laikais. Jis leidžia išsivaduoti iš kalbos užkerėto pasaulio. Žiniasklaidos priemonės užkeri pasaulį savo ženklų režimais ir žmonės jau nepatiria tiesioginės pasaulio duoties.

Herakleitas skirsto žmones į miegančius ir budinčius. Jis sako, kad miegantys žmonės „būdami čia nebūna“, ir priduria, jog „nedera elgtis ir kalbėti lyg miegantiems“. Jau antikoje buvo kalbama apie miegančius nuomonės žmones, tačiau mūsų laikais nepalyginti sunkiau išvengti ideologinio miego. Mūsų dienomis skyrimas į miegančius ir budinčius reiškia: kai žiniasklaidos priemonės „išplauna“ smegenis ir į vidujybę įdiegia savo ženklų režimų programas, tada žmonės tampa miegantys atviromis akimis, t. y. jie tampa zombiais. Skirtumas tarp miegančių ir budinčių yra dėmesingumas, kuris leidžia suabejoti ženklų režimų savaiminiu pagrįstumu. Sapnuose žmones dažnai aplanko baimės, bet dėmesingumas siūlo atsigręžti į baimę ir ją drąsiai pasitikti. Tai padarius, baimė išnyks. Tuo budėjimas skiriasi nuo miego, kai sapnuodami prarandame dėmesingumo dovaną. Herakleitui miegantys žmonės, aišku, nėra tie, kurie guli lovose ir ilsisi – miega. Tai egzistencinė laikysena, kai iš įprastinio miego nubudę ir kasdiene veikla užsiėmę žmonės taip pat gali būti miegantys. Taip būtent gyvena žmonės žiniasklaidos priemonių „išplautomis“ smegenimis. Jų įprastybėje visi veiksmai, judesiai atliekami mašinaliai. Tokie miegantys žmonės nesusimąsto apie savo gyvenimą, jo šaltinį. Gyvena kaip zombiai pagal tą ideologinę programą, kuri jiems „išplovė“ smegenis.

Tačiau dieviška kibirkštis, esanti žmoguje, leidžia pabusti iš ideologinio miego, ir ženklas, kad tai įvyko, yra tam tikras vidinis balsas, kuris sako, kad veltui švaistomas laikas, nes mes visi mirtingi, nors galime vaizduotis esantys dievai. Suvokęs savo mirtingumą, klausi, ar tikrai darai tai, ką turi daryti, ar nešvaistai laiko veltui. Čia įsijungia sąžinė. Idealus gyvenimas būtų toks: jo pabaigoje savęs paklausi, ar dėl ko nors gailiesi, ir jeigu neturi dėl ko gailėtis, vadinasi, gyvenimą nugyvenai prasmingai. Žiniasklaida verčia mus zombiais ir „būdami čia nebūname“, kaip pasakytų Herakleitas, vaikomės iliuzijų ir realiai negyvename. Vargu ar toks žmogus žiniasklaidos „išplautomis“ smegenimis gyvenimo pabaigoje pasakys, kad nugyveno prasmingą gyvenimą. Taip ištarti galėtų tik tas, kuris buvo atidus pasauliui ir plėtojo dėmesingumą liudydamas pasaulio daiktus. Taigi tą laiką, kiek liko gyventi šiame pasaulyje, dėmesingas žmogus nori nugyventi prasmingai, o ne vaikytis iliuzijų. Dėmesingas žmogus nori nubusti iš žiniasklaidos primesto miego.

Kaip galima įsivaizduoti dėmesingumą? Būti dėmesingam reiškia išlaikyti tokią nuostatą, kai pasaulyje vaikštai tarsi po muziejų ar dailės galeriją, stebėdamas ir liudydamas kiekvieną daiktą, įsismelkdamas į kiekvieną įvykį, pavyzdžiui: kai už miesto vakaro tyloje išgirsti kranktelint kranklį ar per žiemos atodrėkį pajunti nuo karklo šakos ant veido nukritusį vandens lašą. Būti dėmesingam – tai kiekvieną daiktą ar įvykį stebėti kaip meno kūrinį. Kaip nuo miego būsenos pereiti prie dėmesingumo? Gyvendami miego režimu, esame patenkinti gyvenimu, bet nesuvokiame, kad jį švaistome tuščiai. Bet būna akimirkų, kai žmogus nubunda pažadintas sąžinės ir tada susimąsto, ar tikrai prasmingai gyvena. Susigriebimas, kad švaistai laiką, ir yra nubudimo ženklas, kai supranti savo dienų tuštumą. Tada pradedi norėti gyventi prasmingai. O taip gyventi reiškia kiekvieną gyvenimo akimirką išgyventi pilnatviškai, nuolatos būti dėmesingam, o ne nukeltam į pasaulėvaizdį, kuriame tuščiai spindi žurnalų viršeliai. Tarkim, eidamas į darbą, atkreipi dėmesį į medžius, stebi, kaip jie krauna pumpurus, klausaisi zylių pavasarinių giesmių – tada ėjimas tampa dėmesingas. Toks buvimas leidžia apsisaugoti nuo smegenų „plovimo“, nes buvimo laukas yra sutvarkytas ne pagal pasaulėvaizdį, bet apsiriboja daiktų akivaizdumu.

Siela nėra daiktas. Siela nėra, kaip manė René Descartes’as, mąstantis daiktas (res cogitans). Siela yra tam tikras vyksmas, ji reiškiasi per savitą pasaulio matymą, per ko nors darymą. Dėmesingumas sielai, savo kūnui, daiktams, pasaulio įvykiams leidžia išklibinti įprastybės ženklų režimus, kuriuos diktuoja žiniasklaida ir nurodinėja, kaip turime matyti pasaulį, kai tampame žiniasklaidos ženklų režimų įdiegtais zombiais. Dėmesingumas leidžia išeiti į daiktų ir savo sielos akivaizdumą. Žiniasklaida formuoja mūsų norus. Pradedame norėti kokio nors naujausio modelio telefono arba dar kokios kitos naujos prekės. Kita vertus, žiniasklaida aptarnauja kapitalą ir politikus, reklamuoja abejotinos reputacijos politinių partijų lyderius. Dabar svarbiausias – kapitalas, nes kas jį valdo arba aptarnauja, tas ateina į valdžią. Taip „plaunamos“ smegenys, bet žmogus turi susimąstyti, ar tikrai nori to, ką jam siūlo žiniasklaidos priemonės. Dėmesingumas savo sielai ir leidžia išsiaiškinti, ko būtent žmogus nori, o ne priimti tai, ką diegia žiniasklaida.

Žiniasklaidos priemonių diegiamoje įprastybėje kuriami ženklų režimai pasižymi vienareikšmiškumu. Žiniasklaidos nuomonės lyderiai primeta vienareikšmį žinojimą. Jie suponuoja, kad taip yra, ir tiek. Negali būti jokios alternatyvos, nes yra taip, kaip tvirtina žiniasklaida. Įprastybėje visos mūsų prasmės yra tvirtos, stabilios, suformuotos nuomonės lyderių, kurie numato atsakymus į mums rūpimus klausimus ir suponuoja pasirinkimą, visiškai neklausia, ar mes norime to, ar nenorime. Žiniasklaidos priemonės diegia mums griežtą nuomonę. Dėmesingumas leidžia patirti tokią būseną, kai žmogus iš tiesų nežino, ar jis taip mano, išeiti į dviprasmybę ir daugiaprasmybę. Taip dėmesingumas įveikia įprastybės vienareikšmiškumą. Dviprasmiškumas reiškia, kad gali būti ir vienaip, ir kitaip. Čia galime prisiminti Herakleito ištarą, svarbią ir Arvydui Šliogeriui: „Viena Išmintinga vienui viena ir nenori, ir nori vadintis Dzeuso vardu.“ „Viena Išmintinga“ yra būtent visatos ištaka. Ji ir nenori, ir nori vadintis Dzeuso vardu. Herakleitas kritikuoja savo laikų žmogaus vienareikšmes nuomones. Jo meto kasdienybės žmogus sakytų, kad ta visatos ištaka vienareikšmiškai vadinasi Dzeuso vardu, ir tiek. O Herakleitas klibina šį vienareikšmį ženklų režimą: jam „Viena Išmintinga“ kaip pasaulio ištaka ir nori, ir nenori vadintis Dzeuso vardu.

Laikantis Herakleito strategijos, gali būti klibinamas žiniasklaidos primetamas pasaulėvaizdis, kuris yra vienareikšmis. Įprastybėje viskas buvo aišku, bet kai pradedame kelti klausimus, pasirodo, kad taip nėra. Dėmesingumo pratybos išklibina vienareikšmių ženklų režimus ir jie pasidaro daugiareikšmiai. Tada išeinama į daiktų ir vardų dvisklaidą. Pasaulio griežto ženklinimo nėra, o yra du ar daugiau vardų kaip galimos alternatyvos. Tie du ar daugiau vardų konkuruoja dėl daikto įvardijimo. Taip dėmesingumas leidžia suabejoti ženklų režimų vienareikšmiškumu. Tada turime du ar daugiau vardų vienam daiktui pavadinti. Ir tada tas vienareikšmis žiniasklaidos kuriamas pasaulis suyra. Filosofas išeina į pasaulio daiktų plotus, išklibina ženklų režimus ir patenka į tokią dviprasmybę, kai pasaulio daiktai ir nusidengia savo vardus, ir jais užsidengia. Filosofo, kuris save vadina gyvenimo meistru, uždavinys – išklibinti įprastybės ženklų režimus ir pralįsti tarp vardų bei daiktų pačios daiktų akivaizdybės link, o tai padaryti padeda dėmesingumas. Jis, palendant po daiktų vardais, kurie įprastybėje yra vienareikšmiai, daro ženklus daugiareikšmius. Išveda į vardų ir daiktų dvisklaidą, kai daiktas ir nori, ir nenori vadintis tais vardais. Kai išklibinti įprastybės ženklų režimai, vardai jau nėra vienareikšmiai, kokius įdiegė žiniasklaidos priemonių nuomonės. Dėmesingumas praskleidžia daiktų vardus ir išeina į daiktų akivaizdybę. Tad gyvenimo meistrui, priešingai nei herojiškam filosofui Platonui, kuriam didysis gyvenimo uždavinys – atmesti šį pasaulį ir užkariauti anapusybę, harmoningą buvimą sudaro ne pasaulio transcendavimas ir keitimas ar perdarymas, kaip yra Marxui, bet buvimas santarvėje su pasauliu, kai atidžiai žvelgiama į kiekvieną jo atskirybę ir leidžiama jai būti.

Gyvenimo meistro dėmesingumas pasauliui yra atidumas Dievo pėdsakams. Klasikinis, herojiškas, filosofas siekia transcenduoti šį pasaulį užbraukdamas jį ir užkariaudamas anapusybę, o gyvenimo meistro konceptualusis personažas yra šiuolaikinis filosofas, kuris atranda šio pasaulio grožį, harmoniją ir kuriam šitas pasaulis nėra iliuzija, kas pasaulis buvo Platonui, kuris žmoniją vaizdavo požemio oloje sėdinčią ir surakintais kaklais bei kojomis žiūrinčią į šešėlius. Šis pasaulis – ne iliuzija, ne šešėlių karalystė, jis yra realus, nes jį sukūrė Dievas, ir šiame pasaulyje yra Dievo pėdsakų. Būti dėmesingam mūsų epochoje yra vienintelis būdas išlikti budriu, žvaliu žmogumi, skiriančiu, kur yra melas, o kur tiesa. Sąžinė gyvenimo meistrui leidžia skirti melą nuo tiesos, sapnuojantį buvimą nuo nesapnuojančio, leidžia pabusti, yra dieviškos kibirkšties sieloje įsteigta instancija. Sąžinės balsas, kad tuščiai leidi laiką, geriausias priešnuodis miegui atmerktomis akimis. Būsena, kai žmogus tampa atidus pasauliui, leidžia pabusti iš dalyvavimo tikrovės nuošalėje. Sąžinė pašaukia į tikrą buvimą.

Dėmesingumas atveria nuostabos, keistumo būsenas, grožio blyksnius, kurie įveikia daikto ir vardo dualizmą, nes besitęsiančios šios būsenos prisega filosofą prie daiktų. Tačiau išvardytos būsenos yra nekontroliuojamos ir nutinka nenumatytai. Tarkim, mane nustebina koks nors rudenėjantis kaštonas ar alksnis, bet aš negaliu užsiprogramuoti kaip robotas patirti nuostabos būsenas arba grožio blyksnius. Jų galima tik laukti ir tikėtis. Tačiau atidumas kiekvienai laukuose žydinčiai gėlei ar danguje plaukiančiam debesiui leidžia pasiekti tokį sąmonės lygmenį, kai siela ir pasaulio daiktai tampa viena. Taip čia ir dabar patiriama amžinybė. Paprastai tarp žmogaus ir daiktų pasaulio įsiterpia pasaulėvaizdis, kuris mūsų epochoje dažniausiai būna žiniasklaidos priemonių vardais užšiukšlintas pasaulis ir neleidžia matyti betarpiškos daiktų duoties.

Dėmesingumas kuria atvirumą pasauliui. Kai žmogus nesusimąsto, kad į jį yra įdiegta ženklų programa, ir vaikšto sapnuodamas atviromis akimis, tada viskas atrodo vienareikšmiška, bet kai pradeda nagrinėti, ką tai reiškia ir ar tikrai norima to, ko nori televizorius, ir ar tikrai pasaulis yra toks, kokį transliuoja televizija, radijas, interneto portalai ir dienraščiai, tai tokia būsena leidžia išklibinti įdiegtus ženklų režimus ir padaryti juos daugiareikšmius. Tada pasaulis ir nori, ir nenori vadintis tais vardais, kuriuos įdiegia žiniasklaidos priemonės. Tada patenkame į dviprasmybę ar daugiaprasmybę ir išeiname į vardų bei daiktų dvisklaidą ir galime atsiverti daiktų akivaizdumui. Tai ir yra tikrovė. Dėmesingumas išveda į akivaizdumo lauką. Įsižiūrėdami ir įsiklausydami į daiktus supantį pasaulį, esame atviri supančiam pasauliui ir galime juslėmis liesti pasaulio daiktų paviršius – patirti grožį, nuostabą, o ne gyventi „išplautomis“ smegenimis. Atsiverdami daiktų akivaizdumui, tampame tų daiktų grožio liudininkais. Gilles’is Deleuze’as tvirtino, kad filosofas turėtų būti diagnostikas, bet tam, kad toks taptų ir įvardytų pasaulio diagnozes, visų pirma jis turi būti pasaulio liudininkas ir liudyti daiktus, kurie jam atsiveria. Liudyti, o ne analizuoti išėjęs į daiktų teritorijas. Mes niekada negalėsime tapti pasaulio diagnostikais, jeigu nepasidarysime tikrovės liudininkais. Šventumo nutviekstos pasaulio vietovės, kuriose atsiveria grožiu nušvitę Dievo pėdsakai, ir yra filosofijos kaip dėmesingumo pratybų uždavinys.