Pavasario pokštai

Anądien paskambinęs draugas kviečia gatvėn kavos. Tai toks brangus senų laikų žanras. Dar neišgyvendintas. Nors šiaip dabar plempiu puerh arbatą, ir dėl to smarkiai sumažėjo kavos įplaukos (kitos ano žanro atstovės terminas), nuo neatmenamų laikų kavos puodelis man simbolizuoja gyvybę, laisvę, ištikimybę. Beveik magiškos vertės. Tarybiniais laikais, aštuntojo dešimtmečio viduryje, kava brango bene keturgubai kartu su benzinu. Tai šį tą reiškia. Okupacinis režimas šitaip tramdė laisvos minties sklaidą. Daugybė sąmokslų prieš tarybų valdžią užgimdavo prie kavos puodelio. Kartais net be žodžių. Rytais virtuvėje ūžaujantis kavos malūnėlis, kaip ir rašomosios mašinėlės tarškėjimas ar radijo aparato zirzinimas, buvo stiprus įtarimas, jog nesi lojalus sistemai. Kai sykį malūnėlis sugedo, mama smulkino kavos pupeles plaktuku. Daug gražių prisiminimų iš tos srities. Neskaitant Apvaizdos pastangų, kunigų seminarijoje ištvėriau tik todėl, kad laikytasi kasdienių kavos ritualų. Dvasios tėvas jėzuitas dėl to mus išvadindavo karvėmis, bet nepasidavėme. Su tuo gėrimu į gyslas įplaukdavo maištininkų ir kovotojų dvasia. Vadovybė jautė.

Bet dabar Pilies gatvėje kava be jokio revoliucinio užtaiso. Draugystės ir pavasario labui. Nuo kalbos apie orą ir per daug skubantį laiką pereinam prie gyvenimo mįslių. Draugas pasakoja apie pažįstamą moterį, subtilią menišką būtybę, kuri, lyg Žemaitės raštuose, ištekėjo už nemylimo vyro ir įsidarbino jo namų šeimininke. Daug metų kankinosi ir vyto pajuodusiomis nuo bulvių skutimo rankomis. Bet štai vieną dieną – stebuklas, į duris pasibeldė tikra meilė, šalia radosi gimininga siela ir naujo, gražaus ir laimingo gyvenimo šansas. Moteris daužosi savo narvelyje ir nežino, kaip būti toliau. Draugas perduoda man, gal kaip kunigui, tą klausimą ir prašo patarimo. Tik ką čia patarsi, net jei būtum puikiausias dvasios vadovas. Abu prie kavos svarstome visas įmanomas galimybes. Evangelijoje sekmadienį Jėzaus buvo įsakyta mylėti, tai gal to ir gana, kad spjautum į visas bulves ir nusektum paskui meilę. Juk paties Dievo dovana. Bet kažkas liks nuskriaustas, nelaimingas, net jei neminėtum santuokos šventumo ir katalikiškos šeimos koncepcijų. Žūtbūt siekti savo laimės? O kas ji yra? Kas iš tiesų laimingesnis: talentingas poetas, žuvęs pokario miškuose, ar tas, kuris prisitaikė ir su kaupu realizavo savo talentą, ilgai ir gražiai gyveno, paliko krūvą vaikų ir knygų? Nenorom greta meilės ir laimės išdygsta nemaloni užuomina į auką. Bet draugas protingai klausia, kur būtų aukos ribos ir apskritai – dėl ko ji? Nežinau. Man imponuoja paslaptingas žodelis reikia, pasikartojantis evangelistų pasakojimuose apie Jėzaus kentėjimus. Nemėginau aiškintis, nei ką jis reiškia, nei kodėl jis turėtų galioti tam tikrose vietose. Tegul Šventoji Dvasia imasi to darbo. Be maldos vis tiek nieko nebus. O meilė turbūt neatsimeta, nenusirašo taip paprastai, kaip viena galimybė iš daugelio. Vien tik atsirasdama, ypač ten, kur neįmanoma ar draudžiama, ji jau yra didis gėris ir sielos penas.

Širdelė – ne avelė, šieno nepaduosi, – atsidusdavo senas kunigas, nugirdęs, kad koks nors Dievo tarnas susigundė žemiška meile. Tiek šeimos gyvenimas, tiek kunigiškas celibatas būtų baisiai nykus dalykas, jeigu retkarčiais nereikėtų skausmingai blaškytis tarp šieno ir to, kas atrodo skaniau širdelei. Prieš daug metų seminarijoje bičiulis klierikas, vėlgi prie kavos, buvo linksmai prasitaręs, jog nuo pirmo kurso melsdavo vienintelės malonės – kad įsimylėtų. Savo kelyje į altoriaus tarnystę labiausiai to troškęs. Ir jam sekėsi, Dievas turbūt išklausydavo. Žiūrėk, čia pat įsimyli iki ausų kokią katedros nepažįstamąją, per atostogas – mišių patarnautoją, paskui – viešnią iš užsienio, kuriai rodė Lietuvos bažnyčias. Nepabėgo iš seminarijos ir nežaidė dvigubų žaidimų. Nežinau, ką jis myli ir ko meldžia sau šiandien, bet kunigauja, į laikraščius nepateko, ko gero, laimingas. Turbūt išmokęs pakęsti kitų silpnumus ir už viską dėkoti. Gal jau labiausiai pamilęs patį Dievą.

Mudu su draugu Pilies gatvėje vis nenusprendžiame, kas svarbiau gyvenime – pareiga ar meilė. Turėtume imti narstyti pačius terminus, bet tiek to. Tamsaus gėrimo baltuose puodeliuose seniai neliko, o mums patarnaujanti mergaitė nesirodo. Kita vertus, juk pavasaris, kas daugiau, jei ne meilė veržiasi iš visų pusių, net iš Šventųjų Raštų, jau nekalbant apie anas širdeles. Nors visi klausimai liko be atsakymo, mes, pagyvenę vyriškiai, štai sėdime gegužės įsaulyje ir negalime atsidžiaugti, kad yra toks daiktas, judinąs saulę ir žvaigždes, pasak klasikos. Bažnyčias ir ministerijas, viską, kas jos kelyje. Suskamba draugo telefonas, ir jis tariasi su žmona dėl iškylos į sodybą. Reikia eiti, nes žmona laukia. Man neskubu, mano meilė toli, už jūrų, sidabro rytojuose.