Ozo šalies burtininko metafizika

Kadaise, kai Jeruzalėje, šalia Šventyklos įsikūrusioje didžiojoje teismo taryboje, Sanhedrine, posėdžiaudavo iškiliausi žydų išminčiai, kerėtojų ir iliuzionistų veikla ir išmonės kėlė ne vieną klausimą. Ir ne tik – ką su tokiais daryti? Juk žinia, kad, kaip kitados teigė Gintaras Beresnevičius, kerėjimas daugelyje religijų buvo draudžiama praktika. Ir dažniausiai ja buvo užsiimama oficialiai reglamentuoto ir hegemoniškai priimto kulto paribiuose kaip nesankcionuota ir dėl to galinčia turėti nenumatytų pasekmių visai bendrijai, už kurią dažnai būdavo atsakingi karaliai ir jų atstovai kulto reikalams – žyniai ar kunigai. Priminsime, kad senosios religijos (kultai) rūpinosi ne atskirų individų, bet bendrijos gerove, ir karaliai, bent jau Artimuosiuose Rytuose, Mažojoje Azijoje ar Egipte, kaip bendrijų galvos, būdavo tarpininkai tarp jų ir dievų. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Egipte, ir vyriausieji žyniai, kurie privalėdavo atlikti kulto veiksmus, o šventyklose, kuriose negalėdavo fiziškai patys dalyvauti, juos atlikdavo jų įpareigoti pavaduotojai – žyniai. Neteisingi kulto veiksmai, bendrijos prasižengimai kenkė pirmiausia visai bendrijai, o ne pavieniam individui – galėjo būti sausros, nederliaus, kitų stichinių nelaimių ar priešų invazijos priežastis. Pirmiausia todėl, kad dievai galėjo užsirūstinti ir palikti savo šventyklas, t. y. savo žemiškąsias rezidencijas, likimo valiai ir nebesirūpinti nei bendrijos gerove, nei saugumu. Romos imperatorius nuo pat Augusto laikų taip pat sau buvo prisitaikęs Pontifex Maximus, vyriausiojo kunigo, titulą, vėliau juo imtas vadinti Romos vyskupas – popiežius. Imperiniai, valstybiniai kultai, valstybinės religijos, valstybių vadovų pretenzijos į sakralų vaidmenį, ar tai būtų pats karališkasis titulas, ar savęs laikymas Bažnyčios galva, vis dar mena tas gilias istorines šaknis… Taigi teiginys, esą „pagonių dievai“ tolerantiškesni už monoteistinių religijų Dievą, yra iš esmės klaidinantis, nes „pagonių dievų“ tolerancija buvo tik pagonių valdovų tolerancijos veidrodis: nukariautų ir paklupdytų valstybių ar kraštų dievai būdavo toleruojami tiek, kiek tie kraštai susitaikydavo su žeminančia nugalėtųjų padėtimi ar vasaline priklausomybe, t. y. su nugalėtojų hegemonija. Religijos buvo politinės ir funkcionavo kaip kolektyvinis, bendrijos saugumą ir gerovę užtikrinantis reikalas.

Bibliniame pasakojime (Skaičių knygoje) apie izraelitus, sėkmingai iškeliavusius iš Egipto, bet priverstus keturiasdešimt metų gyventi dykumoje, yra stovyklos įsirengimo planas. Jos centre turėjo būti pastatoma Susitikimo palapinė (t. y. palapinė su Sandoros skrynia ir jos svarbiausiu turiniu – Įstatymo lentelėmis), kuri žymėjo dieviško Artumo, t. y. Šchinos, buvimą savo tautos viduryje. Išskirtinis dėmesys tiek Susitikimo palapinės (kaip Jeruzalės Šventyklos prototipo) statymui ir puošimui, tiek kulto sutvarkymui Biblijoje yra akivaizdus palikimas tų senųjų regiono religinių tradicijų, kurios judaizme ir krikščionybėje transformavosi į Dievo tautos (Izraelio ar Visuotinės Bažnyčios) kaip dieviško Artumo buvimo vietos sampratą ir Dievo kaip paties karaliaus ar net karalių karaliaus idėją. Ir atperkamosios Kristaus aukos idėjoje galima įžvelgti palikimą to paties suvokimo, kad karalius (o Jėzus vadinamas Dovydo sūnumi, t. y. teisėtu karališkuoju Izraelio karaliaus Dovydo palikuonimi) turi „atpirkti“ – atlikti reikalingus aukojimo ritualus, kurie panaikintų „pasaulio“ (jo karalystės gyventojų) nuodėmes, kad dievai nenusigręžtų ir karalystė nebūtų palikta likimo valiai.

Tokiame kontekste, žinoma, pavienių individų praktikos, įtraukiančios antgamtines esybes, turėjo būti įtartinos kaip galinčios pakenkti bendrijai, ir senovės Tarpupyje, kaip teigia kai kurie tyrinėtojai (pvz., Tzvi Abuschas), kerėjimas buvo laikomas kriminaliniu nusikaltimu valstybei, bet ilgainiui, kai religinės idėjos darėsi vis sudėtingesnės, kerėtojų veiklai buvo suteiktas kosminę reikšmę turinčio blogio statusas. Nenuostabu, kad ir bibliniame teisyne kerėjimas ir įvairios jo modifikacijos (būrimas, spiritizmas ir kt.) buvo priskirti prie nusikaltimų, užtraukiančių mirties bausmę.

Tačiau stebina kita. Kad ir toks reikalavimas asmenims, kurie būdavo iškeliami kandidatais į Sanhedriną: jie turėjo būti išmintingi, gero stoto, išvaizdos, tam tikro amžiaus ir išmanyti kerėjimą (Sanhedrin 17b). Ko gero, ne tam, kad patys tuo užsiimtų, bet kad atpažintų tokią veiklą ir galėtų priimti adekvatų sprendimą. O priimant sprendimą turėjo būti atsižvelgiama į kelis svarbius veiklos požymius, kurie leistų nustatyti skirtumą tarp kerėjimo, kerėjimo iliuzijos ir leistinos veiklos, panašios į kerėjimą, bet ne kerėjimo: „Rabis Abaye pasakė: halacha kerėjimo atžvilgiu yra panaši į halachą šabo atžvilgiu. Yra veiksmų, už kuriuos baustina akmenimis, yra tokių, už kuriuos nebaustina, bet kurie yra uždrausti, ir yra tokių, kurie nuo pat pradžių leistini. Tas, kuris atlieka veiksmą, yra užmušamas akmenimis, tas, kuris sudaro veiksmo iliuziją, nėra baudžiamas, nors atliko uždraustą veiksmą; ir yra veiksmų, kurie nuo pradžių leistini: kaip kad rabio Haninos ir rabio Ušijos atveju. Jie per kiekvienas šabo išvakares studijuodavo Formavimo doktriną, kurdavo veršį, pasiekusį trečdalį savo brandos, ir jį suvalgydavo“ (Sanhedrin 67a).

Halacha – tai religinės teisės potvarkis, sprendimas, prie kurio prieinama, analizuojant religinės teisės šaltinius, tarp kurių ir Tora, ir Mišna (pirmųjų dviejų mūsų eros amžių išminčių priimti potvarkiai), ir nusistovėjusios tradicijos. Mišna šiuo klausimu buvo tokia: „Suvedžiotojas – tai tas, kuris sako: „Eime, imkime garbinti žvaigždes.“ Kerėtojas, jeigu jis atlieka veiksmą, baudžiamas, bet ne tada, jeigu jis tik sudaro iliuziją. Rabis Akiva rabio Jehošuos vardu [pasakė]: „Du skina agurkus [pasitelkę kerėjimą – A. P.], vienas iš jų baudžiamas, kitam atleista; tas, kuris atlieka veiksmą, yra baudžiamas, o tam, kuris tik sudaro veiksmo iliuziją, yra atleista.“ Akivaizdu, kad Mišna ir ją komentavę Talmudo išminčiai matė skirtumą tarp tikro kerėjimo ir iliuzionistinės veiklos. Pastaroji, nors ir nėra leidžiama (kaip, matyt, ir kiekviena apgaulė), gali kaip tokia egzistuoti. Išminčiai pateikia ir tokį iliuzionizmo pavyzdį: „Ravas Aši papasakojo: „Mačiau vieną kartą Abhu iš Karnos, kuris nusišnirpštė, ir iš jo šnervių išlindo kamuoliai šilko…“ Arba kitas pavyzdys: „Ravas papasakojo rabiui Hijai: „Vieną dieną mačiau arabą, kuris kapojo kupranugarį savo kardu. Tada mušė priešais jį tambūriną ir kupranugaris prisikėlė.“ Rabis Hija atsakė: „Ar tu radai (po to) kraujo ir mėšlo? – Tai buvo tik iliuzija.“

Yra ir nemažai kitų pirmųjų amžių iliuzionizmo pavyzdžių, kurie leidžia daryti išvadą, kad iliuzionizmas, kaip ir kerėjimas, buvo praktikuojamas jau nuo seno… Skirtumas tarp kerėjimo ir iliuzijos tas, kad pirmuoju atveju pasitelkiamos demoniškos galios. Tačiau tarp šių abiejų veiklų ir trečiosios, kuri yra „nuo pat pradžių leidžiama“, skirtumas toks pat kaip tarp manipuliavimo daiktais ar žiūrovų sąmone ir sukūrimo ar padarymo. Nes, kaip teigė išminčiai, demonai nieko negali sukurti. O išminčiai, studijuodami Formavimo doktriną, galėdavo sukurti visą veršelį.

Emmanuelis Lévinas, interpretuodamos šį Talmudo pasažą, iliuzionistine veikla vadina kiekvieną manipuliavimą esamomis ir nesamomis gėrybėmis. Skiriasi tik laipsnis, bet ne metafizinės tikrovės. Tai pačiai kategorijai būtų galima priskirti ir šiuolaikinę ekonomiką. Kaip rašo Lévinas, „[l]iekant iliuzijoje nėra pasekmių; bet jeigu kerėtojas renka agurkus, jeigu iliuzijai pavyksta integruotis į ekonominį procesą – ir modernus ekonominis gyvenimas, be kita ko, yra privilegijuota iliuzinių agurkų veikla, – ir didelės naudos, kuri siejama su tokiu derliumi, rinkimas, – kerėjimas tampa kriminaliniu veiksmu.“ Bet taip pat, ironizuoja Lévinas, ir moters vartojamą kosmetiką: „Visur, kur visuomenėje dominuoja vyrai, moters žmogiškumui iš tiesų priskiriamas tam tikras dvilypumas: ji ypač smarkiai žadina seksualumą ir erotizmą, padvigubindama tam tikru būdu savo žmogiškumą sublimacijos ir gelmės, tyrumo ir nepadorumo dviprasmybe (arba paslaptingumu). Aišku, galima klausti savęs, ar vyriškas dominavimas yra visiškai atsitiktinis ir ar moters emancipacija nereiškia jos įėjimo – suprantama, tik iš dalies – į visuomenę, kur vyrai bus nustatę formą universalumo, reikšmingesnio nei seksualumas, ir kur jie bus apibrėžę žmogiškumą seksualiai neutralų, nors ir nepanaikinantį seksualumo.“

Galbūt neatsitiktinai būtent XX a. sukurtoje istorijoje „Ozo šalies burtininkas“ iliuzionistas, sugebantis manipuliuoti, bet ne iš tikrųjų kerėti, paverčiamas didžiuoju Gelbėtoju, įveikiančiu (nors ir nesunaikinančiu) galingąsias kerėtojas kaip praėjusių amžių atgyvenas. Jis uždeda miesto gyventojams ir svečiams žalius akinius, kad šiems miestas švytėtų žaliai, lyg būtų iš tikro smaragdo, ir tik vargšų fermerių duktė Dorotė sugeba demaskuoti šias iliuzijas ir galutinai įveikti, o ne tik neutralizuoti piktąją kerėtoją, apliedama ją paprastu vandeniu (lyg nuplaudama kosmetiką).

Tačiau didysis iliuzijų žaismas vis dar mūsų realybė, – tiek ekonominė, tiek žmogiška, – kai kerėjimo (žavesio) iliuzija, gražūs knygų viršeliai, gražios pakuotės, gražios prekės, gražios damos, besifotografuojančios žurnalui „Žmonės“, atrodo, ir yra ta tikroji realybė, kelianti kainą, t. y. visokeriopai naudinga. Taip pat ir tūkstančių siekiamybė. Ir tai jau nebėra nei kriminalas, nei metafizinis blogis… Tai tiesiog stebuklų šalies egzistavimo būdas, laukiant savo Dorotės.