Vilnius Poker: tarp barokinio detektyvo ir fantastinio įkvėpimo

Tulūzoje įsikūrusi leidykla „Monsieur Toussaint Louverture“ 2015 metais Prancūzijos skaitytojų teismui atidavė bene garsiausią Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“ (į prancūzų k. vertė Margarita Le Borgne). Per metus lietuvių rašytojo knyga periodinėje ir internetinėje prancūzų spaudoje sulaukė daugybės teigiamų atsiliepimų. „Vilniaus pokeris“ vadinamas polimorfišku, burleskišku ir drauge melancholišku nagingai sumegztų naratyvo gijų audiniu (Le Magazine littéraire), didžiulės ambicijos ir pamišėliško meistriškumo himnu laisvei ir literatūrai (L’intranquille), „kusturiciška“ karusele (Marianne), barokinio detektyvo ir fantastinio įkvėpimo deriniu (Matricule des anges) ir pan. Siūlome susipažinti su „Vilniaus pokerio“ pristatymu prancūziškojo leidimo viršelyje ir keliomis prancūzų knygų apžvalgininkų mini recenzijomis.

 

Jie jį stebi, Jie jį seka, Vytautas Vargalys tai žino: jo gyvenimas – tai gyvenimas būnant taikiniu. Jie yra visur, Vilnius priklauso Jiems, o jis tėra paprastas bibliotekininkas, kurio pareiga – žymėti knygas, kurias Jie įtraukė į sąrašą. Devyneri metai gulage jį gerokai traumavo, tad dabar jis stengiasi suprasti, koks Jų tikslas. Savo šalies istorijos ir mitų saugotojas, paskutinis iš Vargalių po truputį grimzta į pamišimą. Tik Lolita, jauna neramios praeities ir tobulo kūno gundytoja, dar suteikia vilties, kad naujas gyvenimas įmanomas. Bet ar jinai jį išgelbės, ar tik priartins pabaigą?

Šis nepaprastas, meistriškas, stulbinantis romanas kalba keturiais balsais: Vytauto, buvusio kalinio, Martyno, pasakojimų rinkėjo, Stefanijos, kilusios iš kaimo, ir filosofo šuns; tarsi žaisdami veidrodžiais jie pasakoja vyrų ir moterų, mėginančių išgyventi pasaulyje be sielos, pragarus.

Tai haliucionuojantis paveikslas monstro, slypinčio kiekviename iš mūsų. Poetiškas, pornografinis, metafizinis ir politiškas „Vilniaus pokeris“ yra pašėlusi odė laisvei. Romano pasirodymas buvo tarsi sprogimas ir katarsis tautai, uždusintai sovietinės okupacijos poteksčių, ir iškėlė autorių Ričardą Gavelį tarp geriausių šalies rašytojų.

Tai visų šiuolaikinių didžiųjų sostinių, apimtų apatijos ir pagundos užsimiršti, knyga. Tai paveikslas tautos, iš kurios buvo atimta istorija. Tai Dostojevskis. Tai Kafka ir Burroughsas. Tai Kundera. Tai spąstai.

 

 

SANTIAGO ARTOZQUI

 

 

Geležinio vilko istorija

 

Svarus lietuvių rašytojo ir dramaturgo Ričardo Gavelio veikalas „Vilniaus pokeris“ yra įvairialypis, sapniškas ir brutalus romanas, atspindintis to laiko dvasią.

Atidžiau pažvelgę į Lietuvos istoriją, matome, kad jos aukso amžius siekia XIV a. pradžią, bet nuo to meto iki praėjusio amžiaus pabaigos ši šalis tik dvidešimt metų buvo nepriklausoma. Jos praeitis – viena aneksija po kitos: Lenkija, Rusijos imperija, vėl Lenkija, Trečiasis reichas, po Antrojo pasaulinio karo – Sovietų Sąjunga. Bet ši maža valstybė išsaugojo savo kalbą ir kultūrą, grindžiamą praeities didybe, paverstą mitais ir įkūnytą Gedimino, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir sostinės Vilniaus įkūrėjo. Pasak legendos, Gediminas susapnavęs vilką, staugiantį ant kalvos viršūnės. Jis kėsinosi vilką sumedžioti, bet ietis atšoko nuo gyvūno – vilkas buvęs geležinis. Įkvėptas sapno, Gediminas ant kalvos nusprendė statyti Vilnių ir ten perkelti savo sostą: Geležinis vilkas – tai jis!

Didinga praeitis dažnai prisimenama Gavelio romane. Keturių pasakotojų balsais, sudarančiais knygos griaučius, atskleidžiamas savitas požiūris. Pirmiausia – Vytautas Vargalys, svarbiausias pasakojimo veikėjas, devynerius metus praleidęs gulage ir ten kankintas. Antrasis veikėjas – Martynas Poška, universiteto darbuotojas, kurį sistema paskyrė dirbti bibliotekoje drauge su Vytautu. Abu jie paskirti dirbti skaitmeninėje fondų apskaitoje, tad turi būti atidūs, kad užduoties nepabaigtų anksčiau nei jų kolegos Maskvoje, – o tai nesunku, nes jie neturi kompiuterio. Bet jie turi daugybę laisvo laiko – tiesą pasakius, visas jų laikas laisvas. Tad turėdamas kada, Vytautas Vargalys ieško tikrųjų Vilniaus ir pasaulio valdytojų, tų, kurie „nukanukino“ žmones, išplovė jiems smegenis. O Martynas kaupia savo „memuarus“ – pasakojimus, kuriuos labai saugo.

Trečiasis balsas – Stefanijos Monkevič, iš kaimo kilusios merginos, kurią atsitiktinumas ar likimas suvedė su šiais dviem veikėjais; o paskutinis – kokia forma jis pateikiamas, reikėtų leisti atrasti pačiam skaitytojui – Gediminas Riauba, Vytauto draugas, sukūręs džiazo kompoziciją, pagal kurią ir pavadintas romanas. Šie keturi veikėjai iš eilės pasakoja tuos pačius įvykius, nutikusius tarp 197… m. spalio 8 ir 30 dienos, kiekvienas pateikdamas savąjį jų suvokimą.

Ričardas Gavelis gimė 1950 m., „Vilniaus pokerį“ pradėjo rašyti būdamas 27-erių. Jis šį tekstą rašė daugiau nei ketverius metus, slapta, nes valdžiai jis tikrai nebūtų patikęs, ir pabaigtas rankraštis daugiau nei dešimt metų pragulėjo stalčiuje. Pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai, dienos šviesą galėjo išvysti ir toks tekstas.

Pasirodęs romanas sukėlė tikrą sprogimą, ir ne tik literatūros pasaulyje. Per dvejus metus šalyje, kurioje gyvena trys milijonai gyventojų, buvo parduota keli šimtai tūkstančių šios knygos egzempliorių. Visuomenė pasidalijo į stovyklas – už ir prieš knygą. Kodėl? Paprasčiausia dėl to, kad romane Gavelis tiesiai kelia tautinės tapatybės klausimą. Pasakojimas vyksta Vilniuje, bet atspindi visą kultūrą, kurią praryti, kol pati tiksliai neapsibrėš, tyko išorinės jėgos. Kas yra mitas? Kas yra Geležinis vilkas? Kuo jis ir jam suteikiamos vertės reikšmingos 197… m.? Tokį klausimą turi sau užduoti lietuvis, kaip italas gali savęs klausti, ką jam reiškia Romos vilkė.

Žinoma, vien tokio klausimo nepakanka, kad literatūros kūrinys būtų geras. Gavelio tapatybės ieškojimai įdomūs todėl, kad autorius, kaip lietuvių Dante, šiuo tekstu iš naujo kuria savo šalies kultūrinę tapatybę. Tuo jis lygintinas su Dostojevskiu, Kafka, Burroughsu ir Kundera, kurie minimi viršelyje. Gavelis šokiruoja, bet šokiruoja stilingai, jo plunksna plaukia laisvai ir nieko jai nedraudžiama. Verčiant puslapius, onirizmas pinasi su pornografija, nekaltumas su paranoja, aukščiausi dalykai su šlykščiausiais – visa tai liejasi nesibaigiančiu sąmonės srautu. Aptiksime nuorodų į kitus kūrinius, įžvelgsime kitų autorių įtakų, bet apmąstytų ir perdirbtų. Beveik penkiasdešimt-metis Vytautas karštai įsimyli Lolitą, vos sulaukusią dvidešimties, tas grožis tyras ir kartu iškrypęs – ši meilė jį sunaikins, bet taip pat ir atkurs.

„Vilniaus pokeris“ – sudėtingas, painus, nepaprastas ir širdį veriantis romanas, talentingai išverstas Margaritos Le Borgne. Tikėkimės, šio romano tęsinio, „Vilniaus džiazo“, nereikės laukti dar dvidešimt penkerius metus.

 

„La Quinzaine littéraire“

 

 

SEAN J. ROSE

 

 

Vilniaus paranoja

 

1989 m. griuvo Berlyno siena ir buvo galima nujausti Šaltojo karo pabaigą. Lietuva buvo pirmoji Sovietų Sąjungos respublika, paskelbusi nepriklausomybę. 1989 m. taip pat pasirodė Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Parašytas tarp 1979 ir 1989 m., šio rašytojo siurrealisto kūrinys sulaukė didžiulio pasisekimo. Jis laikomas šiuolaikinės lietuvių literatūros šedevru. Pagaliau jį galime perskaityti ir prancūziškai, vertimas puikiai perteikia visą šiurkščios poetiškos kalbos savitumą, pašėlusį ritmą, žiaurius ir tiesmukus vaizdus.

Šį tamsų polifoninį pasakojimą sudaro keturi balsai: Vytautas Vargalys, pirmosios „Vilniaus pokerio“ dalies pagrindinis veikėjas, beveik neturintis darbo paranojiškas bibliotekininkas, pabuvojęs gulage, mus panardina į tamsią Lietuvos sostinės širdį – 340 p. haliucinogeninio klaidžiojimo po aštuntojo dešimtmečio Vilnių, vis išnyrant praeities prisiminimams. Vytauto pasakojimas prasideda nuo nežinia iš kur išnirusio automobilio, kuris vos jo nepartrenkia. Tai ženklas – reikia saugotis, jie nori juo atsikratyti. Jie yra visur, jų įtaka vis auga. Jie – tai protagonisto vadinamieji kanukai (Gavelio sugalvotas žodis, skambesiu panašus į „eunuchai“), leidžiantys žmonių kraują, raunantys iš jų dorybę, įrašytą žmogaus prigimtyje. Įsikūniję totalitarizme, naikinančiame asmenybę, kanukai turi didžių savo atstovų – tai Stalinas, kurio kalėjimuose sėdėjo Vytautas. Pasakotojas, jei taip galima pasakyti, nėra abejingas seksui, nes seksas, kaip ir meilė, turi jėgos – ir per tai įmanomas išganymas. Pirmoji žmona Irena jį išgelbėjo nuo nuosmukio, o dabar jis turi Lolitą, daugiau nei perpus jaunesnę gražuolę. Visi, kurie suvokia visur esant „užpuolikų“, yra pašalinami. Kaip jo draugas, genialus matematikas ir džiazo muzikantas Gediminas, ir Lolita.

Bet „Vilniaus pokeris“ pirmiausia yra apokaliptinis ir didingas miesto portretas. Tai nužmogintos žmonijos metonimija.

 

„Livres Hebdo“

 

 

MEHDI BELHAJ KACEM

 

Mano miestas – pragaras

 

Dar negirdėtų šedevrų iškapstymu garsėjanti leidykla „Monsieur Toussaint Louverture“ pateikia tikrai gardų kąsnelį. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ yra lietuviškas Louis-Ferdinand’o Céline’o „Kelionės į nakties pakraštį“ atitikmuo.

Pagrindinis veikėjas – Vytautas Vargalys, penkiasdešimtmetis, patyręs gulago baisumus, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje balansuojantis ties pamišimo riba. Vilniuje, patyrusiame lenkų okupaciją, nacių atneštą siaubą ir galiausiai užimtą sovietų. Vienas po kito pasirodo: geriausias draugas, genialus matematikas ir džiazo muzikantas; bendra didžioji jų meilė – nedidelio protelio seksuali gražuolė, išnyra prisiminimai apie buvusią žmoną, deportaciją, šeimos istorija, filosofo šuns pasvarstymai… Naratyvai, rodos, chaotiškai šokinėja laike, bet pasakojimo siūlas nė akimirkos neištrūksta iš skaitytojo rankų. Galiausiai suprantame: turime reikalą su labai sumaniai suvaldyta istorija, kurios kiekviena smulkiausia dalelė nukreipia į Istorijos makrokosmą. Bet kuris pasakojimas apie Vilniaus pragarą atkuria istorijos košmarus – mėginimas viską valdyti, palenkti sau, kankinti ir persekioti yra toks pats senas kaip žmonija. Jau vaikystėje V. V. išsiaiškino siaubingą sumanymą – visi žmonės palaipsniui bus pakeisti kanukais. Ar tai zombiai? Ateiviai? Tobulos mašinos? Įtarinėjami visi Vilniaus gyventojai, tada patys artimiausi V. V. žmonės, ir galiausiai jis ima įtarinėti save patį. Šį sumanymą jau labai seniai sumąstė pats didžiausias visų laikų filosofas (leisime skaitytojui atspėti jo vardą), o Stalinas – tik vienas iš vykdytojų, daug didesnio sumanymo dalis.

Kafka, Céline’as, Faulkneris, Beckettas, Burroughsas, Selby, Gavelis… Kraupu ir genialu.

 

„Philosophie Magazine“

 

Vertė Ieva Venskevičiūtė