Poezijos vertimai
Latvių poetas, eseistas, vertėjas Eduardas Aivaras (tikr. Aivaras Eipuras, g. 1956) išleido dešimt poezijos ir poetinės prozos rinkinių. Jo kūrybai būdinga lakoniškų formų paieška. Aivaro ilgų antraščių eilėraščiai tapo naujove šiuolaikinėje latvių literatūroje, pasigirsta balsų, esą poetas – romantizmo atgaivintojas šiuolaikinėje latvių literatūroje. Latvijos Poezijos dienų laureatas ne kartą yra dalyvavęs literatūriniuose renginiuose Lietuvoje.
Ilgų antraščių eilėraščiai
Eilėraštis apie tai, kaip tylu, žalia ir šlapia
Dvi sraigės lepsi taip lėtai lėtai Viena prieš kitą IR AŠ PRIPĖDINAU TENAI (Kas tai buvo?)
Dovilės Bagdonaitės piešinys
Eilėraštis apie nenatūraliai storus obelų kamienus
Tuos mano draugo sode Jie buvo plonesni Kai tuomet obuolių vyną gėrėm
Eilėraštis apie automobilį, per rūką važiuojantį pajūriu
Kiek gali krapnoti!
Eilėraštis apie bendradarbiavimą, kai valstybės ir žemės padėtis kritinė
Duokš ranką, o ne kumštį!
Apie eilėraštį, kuris dingo, mažyliui gimus galvoje
Stebėjau, ar nesujudės lūpos kitiems Tada reikia klausytis, ar kas nors nesiveda manęs užmarštin
Eilėraštis apie tai, kaip moteris išsitepa naują rudeninį paltą, bet jis išlieka toks pat švarus kaip iki šiolei
Buitinė ezoterika
Eilėraštis apie tai, kad aš nežinau, kodėl mergaitė su dviračiu vis stengiasi apvažiuoti mane iš kairės, nors aš pats pasisukau į tą pusę
Ko gero, sutrikimas (ar užsispyrimas)
Eilėraštis apie tai, kaip pavasaris nukankina, kas gyva, ir atgaivina mirusiuosius
Balta obelaitė švyti plačiai Ir barsto žiedus Ant darže pamirštų muzikos instrumentų
Blondinė juodu kostiumu iškiša ranką pro automobilio langą ir nukrečia cigaretės pelenus ant Vanšu tilto
Jos komfortas
Trumpi apmąstymai: negyvą lapiuką palaidoti kaip zoroastristą aukštame bokšte, kad sudžiūtų, ar pagal jūrininkų tradiciją – iškart įmesti puodan
Tebūnie pirmas variantas Bokšto tai nėra Bet už lango yra stogelis Ir žada sausą orą
Saulės sušvytėjimas šiuose ir tuose namuose, netgi tose ramiose vietose, kur turėjo aidėti vaikų lalesys
Mes nesame daugiavaikiai neapoliečiai Ar mes esame vienišieji milaniečiai? Greičiausiai tai komunalinės pasekmės
Tos viešosios kompiuterių patalpos, kurios skęsta tamsoje
Juokinga! Niekas neišeina! Klaviatūra vis dėlto nėra mano kelnių sagos
Dvi mažos mergaitės futbolo transliacijos metu žiūri multikus. Viena jų man paaiškina, kad šis dabar rodomas multikas „Nuotaka – mirtis“ yra jos mylimiausias ir kad tai joks siaubiakas: iš pradžių juk nerodoma, kaip nužudoma nuotaka, o tie, kas žino, tie ir žinos tai
Mažosios mergaitės, matyt, užmigo Marsiečių išvaizdos terliai šokinėja joms priešais ekrane
Haiku per pasaulio čempionatą Pietų Afrikoje užvaldė tikra beprotybė, kad net eilutėse sukeitė skiemenų skaičių
Vuvuzelų širšynas Nužudo žmoną Uždengusią TV
Kodėl taip ilgai prisimenu elgetą prie „Dukato“ Dubultuose ir tai, kad jam nedaviau nei dukato, nei lato, nei santimo
Tai ne mano pagaila O jo pilka barzda ir pilkas apsiaustas
Už priešingų kampų pasislėpę du pajūrio traukiniai laukia, kuris pasirodys pirmas
Kaip vaikai Žaidžiantys slėpynes Mums perone tai seniai įgriso
Pavėluotas saulėlydis, kai mano fotoobjektyve dar matomas saulės kraštelis, neapsiginklavusiai akiai jis jau dingęs
Šiandieną saulė nusileido dvidešimt dvidešimt dvi Kol mano tinklainėje dar lekiojo dvidešimt du futbolininkai
Nors gebu vis geriau praleisti laiką, aš vis dar esu antroje gyvenimo pusėje
Dar surandu plyšius tarp švenčių
Vyras, kuris suvokia, kad jam nesiseka su atsakomybe, todėl belieka vesti moterį su septyniais vaikais ir tapti aštuntu vaiku
Ir koks džiaugsmas moteriai Ketvirtas vaikas mokosi gerai Aštuntas vaikas ją ramina fiziškai
Eilėraštis apie Duoruotpuolės ežerą, į kurį įbrenda mergina raudona suknele
Kraštovaizdis užpildytas
Eilėraštis apie žvilgsnį į kitą Dauguvos krantą, kur už miško tarsi nieko nebuvo
Išėjo senieji kovotojai Nužvelgė mūsų kasdienybę Ir dingo tankmėje
Eilėraštis apie tai, kad vieną kartą reikia išdrįsti
Surengti savyje vestuves, išgyventi, pabudus kitą rytą išeiti, kur akys veda
Vertė Arvydas Valionis
