Mano daugiskaita

Skiriu savo dukrai Adelei Atėnei, kuri gimė

tą pat dieną kaip šis eilėraštis

 

 

Būtų paprasčiau save žnaibyti.

Kiekvieną naktį nutirpus ir pakibus debesiu virš drėgnos lovos,

bijant veidrodyje atspindėti kitą.

Būtų paprasčiau pliaukštelėti sau ir užklykti

tyru naujagimiu,

pačiai

apžioti savo krūtį ir išrasti nesibaigiantį ciklo variklį.

Kas mėnesį paaukoti po juodą avelę

ir atleisti, atgimti, pripildyti, prikimšti save gėrybių.

Valgyti su pagaliukais, vynioti ant šakutės, ryti pirštais

tekant

su riebiu pergalės skoniu.

Bet nematau. Lovoje, prie stalo,

nuotraukose, paveiksle – kitos.

Jos teka, dalinasi ir dauginasi.

Nauja, šviežiausia mane mato geriausiai,

apkabindama nubrėžia mano kontūrą,

pripildo saldaus riebaus šilto skysčio.

Suprantu, kad pagaminau ją,

užsukau kaip tiksintį mechanizmą.

Nuo šiol viena ja daugiau mane matys,

(at)spindės ir mėgins mėgdžioti.

Kai tik imsiu garuoti drėkindama miegamojo langus,

ji savo klyksmu mane surinks

iš molekulių, vandens dulkių.

Apnuoginus krūtis žvelgsiu į įrėmintą atspindį.

Būtų paprasčiau sau įkąsti.

Bet mano oda vėl išsitempė ir netekau bambos lyg Ieva,

pasiruošusi atpirkti gausias saldžias nuodėmes,

dėl kurių nė vienos nesigailiu.

Atvėrusi langą įsileidžiu kitą,

besirengiančią apžioti ir surinkti.

Nutirpusį, perpučiamą atvaizdą

sudėlioti ir nuspalvinti naujai.

Mes dėkingos viena kitai, nes tik taip esame.

Nors būtų lengviau save pabučiuoti, jei matyčiau.

 

2016 m. sausio 14 d.