Iš knygiaus atsiminimų

Knygynas knygynui nelygu. Šitas man turėjo magišką aurą, kuri man jame dirbant virto kasdienybe, bet savo ypatingumą išlaikė visada.

1981–1990 m. dirbau vadinamajame Užsienio literatūros knygyne Vilniuje (paskutinius trejus metus puse etato, nes jau gaudavau vertimų). Oficialiuose dokumentuose jis buvo vadinamas Kapitalistinių ir besivystančių šalių literatūros knygynu, todėl buvo nepainiotinas (nors kai kas painiojo) su daug seniau įkurta vadinamųjų socialistinių šalių literatūra prekiaujančia „Draugyste“ Gedimino (tuo metu Lenino) prospekte (dabar ten vienas iš „Vagos“ knygynų).

O šis veikė Mokytojų namų pastate priešais Moniuškos skverelį, paskui dėl remonto trumpam buvo iškeltas į Dominikonų (tada Garelio) gatvę ir ilgam – į Šv. Mikalojaus (tada Kretingos) gatvę priešais to paties vardo bažnyčią, o galiausiai vėl sugrįžo į Mokytojų namus, bet jau į didesnį plotą.

Kaipgi aš jame atsidūriau? 1980 m. Vilniaus universitete anglistiką baigiau gerais rezultatais, bet neturėjau jokio noro dirbti pedagoginį darbą – nei universitete, nei juolab mokykloje. Dėl dviejų priežasčių – iš principo toks darbas man svetimas ir jam nesu gabus, be to, nenorėjau, jeigu būčiau dėstęs universitete literatūrą, pakliūti į privalomų ideologinių nuostatų pinkles. Tiesą sakant, pastarosios galimybės ir nebuvo (pusiau atsitiktinai atsirado kiek vėliau, bet ja nepasinaudojau) – visi, baigusieji anglų kalbą, buvo siunčiami į provinciją dirbti mokytojais, bet nemaža dalis susiveikdavo per blatą (dažniausiai padedami tėvų) asmeninius „pareikalavimus“ iš darboviečių Vilniuje ar kokiame kitame didesniame mieste. Taip ir aš pakliuvau vertėju į Žemės ūkio ekonomikos institutą Vilniuje – į kalną pakopomis lipantį pastatą dabartinėje Kudirkos gatvėje.

1981 m. pradžioje dabar jau nebežinau per kokius kanalus atėjo pasiūlymas dirbti tame knygyne, o kadangi institute verčiau nuobodžias nesuprantamybes (daugiausia Skaičiavimo centrui), kiek pasvarstęs sutikau. Knygynas buvo atidarytas anksčiau, ir jame, žinoma, lankydavausi. Puikiai atsimenu pirmą apsilankymą – lentynos dar buvo pustuštės, bet jau tada nusipirkau Dickenso „Our Mutual Friend“ ir su malonumu perskaičiau su visai kitokiu, negu jūsų įsivaizduojamu, požiūriu į Dickensą, bet tai jau kita istorija.

Tokie knygynai Sovietų Sąjungoje buvo įsteigti po 1975 m. Helsinkio sutarties, kuria sovietai buvo priversti veidmainiškai įsipareigoti gerbti žmogaus teises, puoselėti kultūrinius mainus ir pan. Regis, šių knygynų Sovietijoje buvo įsteigta septyniolika – visų „respublikų“ sostinėse, t. p. tuometiniame Leningrade ir Novosibirske. Vilniuje jis atidarytas 1978 m. spalį.

 

Darbas ir žmonės

 

Jau studijų laikais per rankas eidavo angliškos knygos popieriniais viršeliais (paperbackai), o kartais pavykdavo jų ir įsigyti, – tame knygyne jų buvo krūvos, ir ne nutrintų, o naujutėlaičių, ir vien tai mane viliojo kaip medus mešką, lašinys katiną ir gražuolė pabaisą. Nuo tų laikų šitas angliškos knygos formatas mane magiškai tebetraukia kaip joks kitas.

Knygyne buvau įdarbintas pardavėjo etatu – pagal tuometinę sovietinę praktiką, kaip tikrai darbo liaudžiai, atlyginimas buvo geru trečdaliu didesnis negu tame institute (tiesa, įskaitant priemoką už darbe reikalingą užsienio kalbos mokėjimą ir kiekvieną mėnesį gaunamą premiją už prekybos plano įvykdymą). Antra vertus, knygų prekyboje dirbantys žmonės, neturintys tinkamų gyvenimo sąlygų, galėdavo stoti į eilę butui gauti ir per kokius dvidešimt metų turėdavo šansų tokios gėrybės sulaukti.

Įgijau ten porą manualinių įgūdžių – suvynioti knygą į gražų popierių ir mikliai skaičiuoti pluoštus banknotų (skaičiuoti reikėdavo darbo pabaigoje „nuėmus kasą“). Deja, abi šios meistrystės vėliau gyvenime menkai tepravertė.

Iš tikrųjų knygyno vedėja Dalia Kregždaitė man daugiausia liepdavo dirbti su užsakymais – darbo čia buvo daug. Visos knygos buvo gaunamos per Maskvos bazę, ten ir buvo siunčiami užsakymai. Mokslinę literatūrą (medicinos, technikos, tiksliųjų ir gamtos mokslų, bet ne humanitarinių) galėjo užsisakyti kas nori – knygyne buvo užsienio leidyklų (tų, su kuriomis Maskva turėjo sutartis, o turėjo su daugeliu svarbiausių) katalogai, ir iš jų buvo galima rinktis. Pagal tuometinį pačios Maskvos nustatytą valiutų keitimo kursą grožinei literatūrai buvo taikomas koeficientas 1:4, bet tuo metu Vakaruose grožinės literatūros paperbackų kainos buvo juokingai mažos, tad knygos buvo įperkamos – kainuodavo apie penkis rublius (vietinės tada kainavo apie 1–2 rublius), vėliau po truputį brango. Mokslinei literatūrai koeficientas buvo 1:1 (valstybės politika – kelti mokslo lygį), bet originalios kainos buvo didžiulės, tad tos knygos kainuodavo maždaug nuo 20 iki 80 rublių, ir jas daugiausia pirkdavo įstaigos, ypač medicininės, aukštosios mokyklos ir t. t. Tačiau jas taip pat užsisakinėdavo ir pirkdavo privatūs asmenys – užsakymai būdavo pildomi atvirlaiškiuose, o šie gavus knygą būdavo išsiunčiami nurodytu adresu parašius kainą rubliais. Pamenu, kaip vienas anesteziologas, perkantis knygas už savo pinigus, nuolatinis mūsų klientas, paprašė, kad jam į namus tų atvirlaiškių nesiųstumėm, nes žmona pamačiusi kainas pasibaisėjo šeimos pinigų švaistymu.

Knygyno siela ir modus vivendi buvo vedėja Dalia Kregždaitė (dabar jau amžinatilsį) – įspūdinga asmenybė. Mažo ūgio, mitri kaip vijurkas, linksmų plaučių, itin komunikabili, bet taip pat reikli kaip vadovė – iš tiesų turėjo gerai verslininkei reikalingų savybių. O jos pravertė ir anuomet – išplėtojo veiksmingą pažinčių tinklą su klientais visoje Lietuvoje, o knygynui svarbiausia – su tiekėjais Maskvoje. Užsakomos grožinės literatūros, meno albumų sąrašus pateikdavo Maskva – mums tereikėdavo nurodyti egzempliorių skaičių, bet t. p. iš katalogų (kurie viešai knygyne nebuvo rodomi) galėdavome siūlyti Maskvai ką nors užsakyti – retkarčiais tai suveikdavo. Be to, iš užsienio leidyklų Maskva gaudavo begalę vienetinių pavyzdžių, pvz., grožinės literatūros, – tuos, kurių neišsidalindavo patys, išsiuntinėdavo į knygynus ir Vilniaus nenuskriausdavo: tos knygos buvo pažymėtos antspaudu OBRAZEC („Pavyzdys“) ir visada įkainojamos santykiu 1:1, tad buvo itin pigios. Esu šitaip įsigijęs vieną kitą anuomet kitaip sunkiai randamą perlą.

Mūsų mažo jauno kolektyvo negaliu nepaminėti, nes jis buvo svarbus (kažkodėl ir tada, ir vėliau gyvenime man sekėsi su bendradarbiais – šiuo atveju su bendradarbėmis). Dar viena mano kolegė, t. y. anglakalbė, Dalia buvo vadinama Dalyte, taip ją atskiriant nuo vedėjos Kregždaitės, – buvo išsiskyrusi ir augino pašėlusį berniuką, kurio išdaigomis visada baisėdavosi, bet kažkaip linksmai. Germanistė Elvyra, mėgstanti geraširdiškai pakikenti ir entuziastingai pakalbėti, pirmais metais dalį pietų pertraukų praleisdavo patyliukais telefonu aiškindamasi meilius santykius su savo būsimuoju. Prancūzistė Birutė (dabar jau irgi, deja, amžinatilsį) buvo intelektualė, prakilnios literatūros mėgėja, turėjusi draugysčių su kultūros žmonėmis, jautrių nervų ir netvirtos sveikatos asmenybė, bet taip pat mėgusi gerą pokštą. Janina buvo mūsų buhalterė ir apskaitininkė, vienintelė turėjusi reikiamą specialybę (įsigytą prekybos technikume) ir vienintelė visiškai blaivaus bei praktiško proto darbuotoja mūsų kompanijoje.

Taip, būdavo pietų pertrauka – tais laikais visos parduotuvės užsidarydavo pietų pertraukai (pas mus nuo 14 iki 15 val.), – ir tada kartais eidavome valgyti vadinamųjų kompleksinių pietų į kokią nors kavinę, pvz., į „Gintaro“ viešbutį (dabartinę „Panoramą“) prie stoties (tada, kai lindėjome Šv. Mikalojaus gatvėje). Šalia mūsų buvo vadinamasis Mainų knygynas – irgi prestižinė įstaiga, kur buvo daug deficitinės literatūros lietuvių, o ypač rusų kalba, bet knygų ten šiaip negalėjai nusipirkti – tik mainyti (su nedideliu finansiniu nuostoliu sau) į tokias pat deficitines (jos buvo suskirstytos pagal paklausos kategorijas). Kai 1986 m. Saulius Tomas Kondrotas išvykęs pasiliko Vakaruose ir jo knygas reikėjo iš visur iššluoti arba paslėpti, ten nusipirkau (be jokių mainų) dar vieną „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ egzempliorių iš pardavėjos, kuri piktinosi jo „išdavyste“.

Norint gauti gana reikšmingą priedą prie atlyginimo už pardavimo mėnesio plano įvykdymą, kartais reikėdavo gudrauti. Visos knygos iš Maskvos pirmiausia patekdavo į Vilniaus knygų bazę (dabartinėje Vilkpėdės gatvėje), ir tai buvo išsigelbėjimas, nes ten visada turėjome nemenką rezervą. Tad jeigu artėjant mėnesio pabaigai matydavome, kad planą įvykdyti bus sunku, iš ten pasiimdavome paklausių knygų (dažniausiai brangių meno albumų), ir prekyba smagiai užvirdavo. Per visą laiką nebuvo nė vieno neįvykdyto plano.

Darbo laikas man tiko – nuo 10 iki 19 val., šeštadieniais nuo 9 iki 17 be pietų pertraukos (tada kartais pasikeisdami nueidavom užkąsti pieno su bandele į Didžiąją [anuomet Gorkio] gatvę), o sekmadienis ir pirmadienis būdavo ne darbo dienos. Buvo malonu išsiskirti iš masinės rutinos ir pirmadienį, kai dauguma dirba, poilsiauti.

 

Knygos ir žmonės

 

Turėjome šiek tiek baimintis, kad knygyną gali bet kada patikrinti to meto visų parduotuvių baubas, vadinamasis OBChS, – net neatsimenu, ką ta rusiška santrumpa reiškia, bet tai buvo tarsi ekonominė policija, nukreipta prieš prekybininkų piktnaudžiavimą visa ko deficitu, – esmė buvo ta, kad teoriškai neleista nieko slėpti sandėly: viskas turėjo būti prekybos salės lentynose. Per visą knygyno gyvavimo laikotarpį šie grėsmingi tikrintojai taip niekada ir neapsilankė (juk su jų vadovu vedėja irgi buvo pažįstama), bet jų apsilankymui visada būdavo pasiruošta. Ir būta principingumo. Atsimenu, pirmą kartą atėjęs į darbą Daliai drąsiai pareiškiau norą įsigyti sandėlyje stovintį italų leidyklos „Rizzoli“ Boscho albumą už 20 rublių (jeigu neklystu, meno albumai buvo įkainojami santykiu 1:2). Ė, ne, brolyti, ne taip greitai: tų „Rizzoli“ albumų buvo surikiuota visa eilė, ir jie buvo laikomi dailininkams ir dailėtyrininkams, mat ten, be pagrindinės spalvotos grožybės, gale buvo dar ir smulkus to dailininko kūrinių katalogas su mažytėmis nespalvotomis iliustracijomis. Nusipirkau vėliau.

Dalis nuolatinių lankytojų ir draugų tad buvo dailininkai (rašytojai – nelabai, nes anuomet dauguma rašytojų užsienio kalbų nemokėjo, o dailininkams tai buvo ne tiek svarbu).

Vienas iš maloniausių nuolatinių pirkėjų buvo tuomet jau pagyvenęs marksistas filosofas Eugenijus Meškauskas. Nemažai mano draugų (bet ne aš) buvo jo studentai ir turėjo neblogų įspūdžių, o apie jo marksizmo su tolerantišku veidu traktuotės vertę čia nekalbėsime. Šiaip ar taip, buvo mielas, nuosaikaus būdo, lėtos šypsenos žmogus, atrodė kilniaširdiškai tolerantiškas, o knygyne jį domino tik vieno pobūdžio literatūra – detektyvai (beje, dviem ar trimis kalbomis). Tada pirmą kartą gavau skaityti Iano Flemingo romaną su Džeimsu Bondu (Sovietijoje jie buvo draudžiami) – tik neatsimenu, ar paskolino Meškauskas, ar Osvaldas Aleksa, tik žinau, kad tai buvo vertimas į vokiečių kalbą.

Platesniajai publikai einamiausia prestižinė prekė buvo amerikiečių leidyklos „Abrams“ dailės albumai po 75 rublius. Brangiausia, o ir gana paklausi prekė buvo tos pačios leidyklos Vašingtono nacionalinės galerijos albumas, kuris ilgą laiką kainavo 250 rublių, o vėliau ir visus 350. Šių buvo parduota bene šimtai, o tai tik parodo, kad ir sovietmečiu turtinė nelygybė gražiai klestėjo, nors, aišku, neretai šiuos albumus pirkdavo kokie nors bendradarbiai, susimetę kolegos jubiliejui.

Kadangi toks knygynas Lietuvoje buvo vienintelis ir kai kurios jo prekės virsdavo deficitu, jis masindavo pinigingus, o ir mažiau pinigingus pirkėjus. Dalios Kregždaitės griežtai įvesto principo buvo laikomasi: niekada neimti jokių piniginių kyšių, bet dovanas – galima, tiesa, pageidautina tik iš pažįstamų nuolatinių klientų, ir ne sau asmeniškai, o visiems. Tos dovanos buvo įprastinės ir dabar gerai pažįstamos gydytojams bei jų atnašautojams – saldumynų dėžės ir svaigūs buteliai. Yra buvę ir kitokių, išskirtinių, atsilyginimų, iš kurių ypač įsiminė dvi išvykos. Vieno ne mažiausio Lietuvos miesto prekybos valdybos viršininkė visą mūsų tuntą pasikvietė apsilankyti savo mieste. Pirmiausia buvome nuvežti į uždarą spec. parduotuvę – ten už 150 rublių nusipirkau suomišką žieminę striukę (paskui dar daug metų ją dėvėjau). Vakare nusivedė į restoraną, jame galėjome sau nemokamai valgyti ir gerti, kad ir per barzdą varvėjo, ir burnoje turėjome. Paskui nemokamai apgyvendino viešbutyje, o kitą dieną toliau nemokamai rengė vaišes kitame restorane…

Kita išvyka buvo į vieną garsų prestižinį provincijos sovchozą – ten aptarnavimas buvo analogiškas, nė kiek ne blogesnis, tik ne restorane, o tam skirtose dailiose patalpose, su aptarnaujančiu personalu ir visais prestižiniais patogumais, pirtimi vakare, svaigiais pusryčiais ryte ir t. t.

Vienas biochemikas, geras knygyno draugas, reguliariai (bet ne per dažnai) tiekdavo savo gamybos firminį gėrimą, padarytą iš spirito (na, ne techninio – medicininio) ir citrinų antpilo. Žodžiu, gyvenimas buvo saikingai smagus. Pastarasis smagumas baigėsi, kai Sovietijoje buvo įvestas vadinamasis Ligačiovo blaivybės įstatymas. Tada knygyne buvo baisiau laikyti kokį butelį, negu slėpti deficitines prekes.

Bet paskui atėjo dar kitokie laikai. 1988 m. knygynas tapo viena iš „Sąjūdžio žinių“ platinimo vietų. Tada atsirado ir kitų draugų, bet tai jau ir kita istorija. O dar, kas įspūdingiausia, Sovietijai visai pražūtingai suliberalėjus, mums buvo skirta prekiauti didžiausiais Vakarų laikraščiais – „Times“, „Guardian“, „Süddeutsche Zeitung“, „Frankfurter Allgemeine“, „Monde“ ir t. t. Tada šiuos laikraščius Vilniuje buvo galima gauti pigiau ir lengviau net negu dabar. Nuo to prasidėjo mano reguliari viešo rašymo raiška – užsienio spaudos apžvalgos savaitraštyje „Atgimimas“…

 

Knygos: pageidautinos ir ne

 

Kadangi „pavojingo“ Vakarų pasaulio nebuvo galima lengvai suskaidyti į sovietams „saugias“ ir „nesaugias“ dalis, taip ir kai kurių leidyklų katalogų nebuvo galima suplėšyti. Katalogai buvo laisvai prieinami, ir iš jų žmonės užsisakinėdavo knygas – dauguma supratingai: tik kai kurie leisdavo sau įsisvajoti ir užsakymo atvirlaiškiuose įrašydavo nei šiokias, nei tokias knygas. Pamenu, vienas kuklus ir neišvaizdus nebejaunas kurmis „technarius“ (atrodantis maždaug kaip aš dabar), daug užsisakinėdavęs ir gaudavęs savo įstaigai techninės literatūros, užsisakė kažkokią lyg ir psichologijos knygą pavadinimu „Love and Attraction“ (visada man keista, kaip kartais visam gyvenimui įsimena kokios nors visai niekam tikusios smulkmenos). Dažniausiai tokius atvirlaiškius tiesiog mesdavome į šiukšlių dėžę, bet kartais, matydami šansą, surizikuodavome ir retkarčiais pro cenzūros rėtį šis tas prasmukdavo. Atsimenu, su kokiu susidomėjimu (prieš perduodant užsakiusiam klientui) vienoje knygoje skaičiau apie meistro Eckharto Švč. Trejybės interpretaciją.

Grožinė literatūra dažniausiai buvo užsakinėjama idėjiškai saugi. Pirkėjai ypač susiviliodavo Somersetu Maughamu, Agatha Christie, A. J. Croninu (žodžiu, tais, kuriuos žmonės jau pažinojo iš Sovietų Sąjungoje paplitusių vertimų). Iš vokiškos literatūros itin gausiai buvo perkamas Remarque’as, bet čia buvo dar vienas pirkėjų kontingentas. Vasarą knygyną užplūsdavo turistai iš Rytų Vokietijos (VDR).

(Šia proga nukrypsiu ir prisiminsiu vieną Kregždaitės pokštą. Už prekystalio su ja kalbėdamas vienas klientas sakė neseniai grįžęs iš Vokietijos [man sovietmečiu visada įžūliai skambėdavo tie sakymai: „Buvau Vokietijoje“, tarsi žmogus būtų buvęs tikroje Vokietijoje, o ne Zonoje, – užuot sakius „buvau VDR“ arba „Rytų Vokietijoje“]. Ji paklausė: „Kurioje Vokietijoje?“ „Mūsų Vokietijoje“, – naiviai atsakė tas asilas, tapatindamasis su sovietiniais užkariavimais. „O, jūs turit savo Vokietiją – jums gerai“, – atsakė ji.)

Taigi, tie rytų vokiečiai, be kita ko, masiškai pirkdavo Vakaruose išleistą Remarque’ą. Šis autorius, aišku, VDR buvo priimtinas, bet gal ten pagal socialistinę planavimo ekonomiką jo mažai išleisdavo, buvo deficitas, tad ir susidarė trūkumas, o gal trukdė autoriaus teisių dalykai. T. p. gerai ėjo Stefanas Zweigas, Josephas Rothas, pasirodė kai kas ir Günterio Grasso (bet, žinoma, ne „Skardinis būgnelis“).

O šiaip, reikia pripažinti, grožinė literatūra buvo pristatoma anaiptol ne tik ta, kurios vertimai jau buvo išleisti Sovietų Sąjungoje. Viena iš netikėtų subtilybių buvo Lawrence’o Durrello „Aleksandrijos kvartetas“ (žinoma, be trečiosios dalies – „Mountolive“, – bet tą aš jau turėjau gavęs dovanų) – su subtiliais minimalistiniais, horizontalių dryžių miglose plevenančiais leidyklos „Faber“ viršeliais. Man buvo keista, kad tos knygos buvo neblogai perkamos. Todėl antrą kartą buvo keista, kai gerokai vėliau lietuviškai išleistos tos knygos buvo blogai perkamos.

Kadangi daugmaž tos pačios grožinės literatūros knygos buvo platinamos po visą Sovietiją, tai kartais budrūs piliečiai (sako, ypač Didžiojo tėvynės karo veteranai, matyt, kai kurie iš kažkur mokėjo anglų kalbą), tarkim, Maskvoje arba Kijeve (bet ne Vilniuje), aptikę „antitarybinius prasimanymus“, siųsdavo skundus į instancijas, kartais tų skundų pagrindu būdavo siunčiamos telegramos į visus knygynus: „Sročno sniat’ s prodaži“ („Skubiai išimti iš prekybos“) tam tikrą knygą. Tada reikėdavo visus likusius egzempliorius tuoj pat supakuoti ir išsiųsti atgal į Maskvą. Tokį perspėjimą gavę, tos knygos egzempliorius, žinoma, išimdavome iš lentynų prekybos salėje, bet pradžioje susidėdavome vidinėse patalpose, patys puldavome skaityti ir siūlydavome pirkti savo pažįstamiems klientams, – Maskvai buvo galima pasakyti, kad jau viskas išparduota. Tarp šių knygų buvo Johno Irvingo „The World According to Garp“ (nes ten paminėtas sovietų karių siautėjimas okupuotoje Vienoje).

Juokingos būta cenzūros: knygų pabaigoje neretai būdavo pateikiami tos leidyklos kitų knygų sąrašai. Kartais tai pasitaikydavo paskutinio teksto puslapio antroje pusėje, tad cenzoriams nebūdavo kaip išplėšti, todėl kai kurias sąrašo knygas (pvz., Solženicyno) storai užtušuodavo baltu dažu. Kad skaitytojams būtų smalsu.

 

KGB priežiūra Vilniuje ir Maskvoje

 

Knygynas dirbo su „priešiškų“ Vakarų knygomis, tad buvo stebimas KGB. Vienas iš klientų, beje, perkantis ir knygas, buvo mums priskirtas kagėbistas Michailas, mūsų vadinamas Mišeliu (gal dėl to, kad gerai mokėjo prancūzų kalbą, kaip, beje, ir lietuvių bei dar vieną kitą, – regis, dirbęs Sovietų ambasadoje Alžyre). Buvo toks slidžiai ir gličiai malonus tipas, atvirai nesireikšdavęs kaip nors kirviškai, tik kartą apklausęs porą mano kolegių ir padaręs priekaištą, kad jos nežino LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavardės. Kokį kartą per mėnesį užsidarydavo vedėjos kabinete ir su ja nežinia ką kalbėdavosi. Gal todėl paskui pasklido gandai, kad Kregždaitė yra KGB informatorė, bet aš nemanau. Kartą man draugas į darbą atnešė lapuose nukopijuotą (tais laikais įprasta praktika) rusišką Nabokovo romaną, ir aš jai parodžiau. Ji tik patarė, kad knygyne tokių dalykų nereikėtų laikyti. O paskui paskolino savo seniai turėtą anglišką knygą apie Baltijos šalių okupaciją.

O štai kagėbistinis epizodas ne iš knygyno gyvenimo, bet susijęs su juo. Mano vienintelė tiesioginė (studijų laikų) vertimo mokytoja Auksė Mardosaitė buvo susipažinusi su škotu studentu Alanu, porą mėnesių viešėjusiu Lietuvoje ir pramokusiu lietuvių kalbos. Ji man davė jo adresą Škotijoje ir pasiūlė susirašinėti. 1983 m. rugsėjį galų gale įvyko laiškais suplanuotas susitikimas Maskvoje, kur jis tuo metu studijavo Moriso Torezo universitete. O tai jau susiję su knygynu, nes, kaip knygyno darbuotojas, kartu su Dalia vykau į tarptautinę Maskvos knygų mugę.

Ta knygų mugė buvo itin uoliai stebima kagėbistų, nes ten atvažiuodavo didžiosios Vakarų leidyklos. Nors leidyklos „Penguin“ (tuo metu geriausios iš didžiųjų grožinės literatūros paperbackų leidėjos) stende gyriau juos, menkindamas jų konkurentus „Pan“ ir „Granada“, man, deja, nepasiūlė padovanoti kokios nors savo knygos. Bet knygų padovanojo Alanas, be tų, kurių buvau pageidavęs laiške, itin puošnų Tolkieno „Lord of the Rings“ vieno tomo leidinį kietais viršeliais (Lietuvoje tai dar buvo negirdėta knyga), t. p. škoto Alisdairio Grayaus monumentalų romaną „Lanark“, kuris pasirodė esąs unikalus postmodernizmo šedevras.

Susitikę su juo nuėjome į kažkokį parką (Gorkio?) ir ten įsišnekėjome. Jis kalbėjo, kad norėtų nepriklausomos Škotijos, o aš – nepriklausomos Lietuvos, ir tai jam buvo visai suprantama. Vakare bandėme patekti į kokią nors kavinę (nesėkmingai, nes visur eilės gatvėje). Buvome susitikę dvi dienas – antrą dieną jis pasakė, kad mus seka. Tuo šiek tiek stebėjosi (sakė: „Aš priklausau Škotijos ir Sovietų Sąjungos draugijai“, o ši esanti stalinistinė). T. p. sakė, kad kai gyveno Vilniuje, jo KGB nesekė, o Maskvoje tai jau esąs ne pirmas atvejis. Niekaip nebūčiau pastebėjęs to sekimo, pvz., metro traukiniuose – įlipant ir išlipant. Tikriausiai KGB tiesiog norėjo fiksuoti žmones, kurie bendrauja su užsieniečiais iš Vakarų.

Tą kartą Maskvoje buvau apsistojęs bute pas vieną iš Maskvos knygų bazės darbuotojų – per draugiškus Dalios ryšius. Kai po susitikimo su Alanu važiavau į tą butą autobusu, gale stovėdamas mačiau, kaip iš paskos ilgą laiką važiuoja „Volga“. Ji aplenkė autobusą tik prieš paskutinę (mano) stotelę.

Iš to radosi pora epizodų. Knygų mugėje prie manęs priėjo milicininkas ir nusivedė į ten esantį improvizuotą milicijos skyrelį. Paprašė parodyti pasą. Paklausiau, kas atsitiko; paaiškino, kad neseniai išprievartauta mergina ir ieškomas kaltininkas. Ar aš esąs panašus į tą įtariamąjį? Taip, su žandenomis. Baimės tada nejaučiau – supratau, kad tai tiesiog tapatybės nustatymas. Vėliau sužinojau, kad ir to maskviečio, pas kurį buvau apsistojęs, KGB klausė, kas pas juos gyveno.

Istorija vos ne kaip iš šnipų romano, bet ji baigėsi niekuo. Grįžęs į Vilnių kurį laiką nerimavau, kad mane dabar iškvies į KGB ir klausinės. Bet kvietimo taip ir nesulaukiau.

Tad beliko įsivaizduoti tuos seklius, kurie, kaip Džeimsas Bondas, šoko į metro vagoną, ir tuos lėtus seklius, kurie važiavo „Volga“ su nuobodžia užduotimi ir šnekėjosi, matyt, apie „Dinamo“ ir CSKA futbolo užkulisius, o galvojo apie tai, kaip galų gale vėlų vakarą grįš namo į šiltą guolį…