Į meilės vietą negrįžtama

Harper Lee. Eik ir pastatyk sargybinį. Romanas. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. K.: Jotema, 2016. 320 p.

Literatūros istorijoje paieškoję rastume pavyzdžių, kaip vos vieną knygą išleidęs autorius tampa pripažintu romanistu ir visiems laikams įsitvirtina klasikų olimpe. Gyva iliustracija būtų amerikiečių rašytoja Harper Lee (1926–2016), XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje išleidusi vienintelį romaną „Nežudyk strazdo giesmininko“ (To Kill a Mockingbird), – jis iki šiol laikomas viena iš perkamiausių knygų, sulaukė puikios ekranizacijos, yra išverstas į 40 kalbų – vien lietuviškai išėjo 5 leidimai (vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė). Beprasmiška būtų pristatinėti taip seniai ir gerai žinomą kūrinį, su kuriuo užaugo ne viena skaitytojų karta. Bet štai sensacija – 2014 m. rastas, kaip iki tol manyta, dingęs romano „Eik ir pastatyk sargybinį“ (Go Set a Watchman) rankraštis. 2015 m. jį išleido leidykla „HarperCollins“, Amerikai sulaikius kvapą iš jaudulio.

Vis dėlto istorija pasirodė kur kas keblesnė, nei buvo galima tikėtis. Rastasis rankraštis, užuot tapęs garsiojo romano tęsiniu, pasirodė besąs pirminis juodraštinis „Strazdo“ variantas, be kita ko, jis sukėlė nemažai ginčų, ar tikrai rašytoja davė sutikimą jį spausdinti – esą tai viso labo nesuredaguotas juodraštis, galintis mesti šešėlį ant vieno iš mėgstamiausių romanų Amerikos istorijoje. Esama ir kitos versijos – neva „Strazdas“ turėjęs tapti pirmąja trilogijos knyga, „Sargybinis“ – trečiąja, o juos turėjęs jungti dar vienas, trumpesnis, romanas, bet jis liko neparašytas. Chronologiškai „Eik ir pastatyk sargybinį“ išties atrodo kaip tęsinys – jame pagrindinė herojė Džina Luiza Finč (Paukštelis) po 20 metų grįžta iš Niujorko į gimtąjį miestą pietų valstijoje ir netikėtai pamato gimtinę bei artimiausius žmones visiškai kitoje šviesoje… Tačiau atmeskime detektyvinius svarstymus. „Sargybinis“, sukėlęs didžiulius amerikiečių skaitytojų lūkesčius, jau išleistas ir lietuviškai, tad leidykla „Jotema“ nusipelno pagyrimo už vadybą.

Knygą dažnukart priimame dvejopai: vienokios mintys kyla skaitymo proceso metu, kitokios – perskaičius, apmąstant ir apibendrinant.

SKAITANT bet kurią verstinę knygą bent jau man pirmiausia į akis krinta vertimas. Šiuo atveju jis sukėlė prieštaringą įspūdį. Nepasakytum, kad patyrusiam vertėjui pritrūko sugebėjimų – jis visai šauniai susidorojo su gan klampiu ir sudėtingu knygos stiliumi. Drįsčiau teigti, pristigo ko kito, o būtent – pagarbaus santykio su tekstu, jautrumo ir atidumo. Tai šen, tai ten kliūva nenatūralus skambesys. Vertėjo, regis, siekta kuo didesnio vaizdingumo, nors derėjo pasistengti kuo labiau gryninti ir skaidrinti kalbą, neapkrauti ir šiaip jau sudėtingo ir ne itin lengvai „sukramtomo“ teksto. Pretenzijos į vaizdingumą išvirto nemaloniu nenatūralumu. Skaitome: „Aukštaūgis delnais įsupo jos skruostus“ (p. 14), o originale randame: …he said, holding her face in place, kitaip sakant, tiesiog suėmė jos veidą – ką ir į ką čionai reikėjo įsupti, ir kodėl „aukštaūgis“? P. 48: „Atikus jo pusėn suviksnojo laikraščiu“ – retas, gražus veiksmažodis, tik kažin ar tinkamas apibūdinti paprastam pamosavimui laikraščiu į pašnekovo pusę. Džina Luiza vertėjo valia vis mėgsta praskirti lūpas ar blakstienas (p. 118: „Džina Luiza išsižiojo, užsičiaupė ir vėl praskyrė lūpas“, nors originale herojė tiesiog išsižioja, susičiaupia ir vėl išsižioja).

Perdėtas įmantrumas kiša koją ne vienoje vertimo vietoje. P. 129: „Pranyk, akstino senieji pastatai.“ O juk autorė parašė paprastai ir gražiai: Go away, the old buildings said. Disonansu į aristokratiškosios tetos Aleksandros monologą įsirėžia visai nederantis jaustukas: „Ei, mūsų namuose jaučiasi kaip nuosavuose“ (p. 46, orig. Why, he acts like this house was his own already). Garsioji Kelpurnijos frazė If he dudn’t whale the tar out of both of you, I will, aptinkama ir „Strazde giesmininke“, vertėjo pasirinkimu čia nuskamba taip: „Jeigu jis neiškarš jums kailio, tuo pasirūpinsiu aš“ (p. 81, paryškinta mano). Ar tokiu biurokratiniu stiliumi juodaodė tarnaitė bartų vaikus?

Jautresnio įsiklausymo į tekstą daug kur pristigo. Antai p. 28 Džina Luiza aiškina vaikystėje dėvėjusi kombinezoną, „kol sulaukiau prakeiksmo“ (orig. till I started having the Curse). Skaitytojui belieka dar kartą nesmagiai suglumti: kas čia ką prakeikė? O toliau paaiškėja, kad omeny turėtas Ievos prakeiksmas – prasidėjusios mėnesinės.

Esama ir rimtesnių pražangų. P. 261 Džina Luiza, skaudžiai nusivylusi vaikystės idealais, svarsto: „Pragaras yra amžinas nuošalumas.“ Toks vertimas neteisingas nei semantiškai, nei metafiziškai. Juokais galima pasakyti, kad kai kuriems individams nuošalumas greičiau rojaus, o ne pragaro prielaida. Originale randame Hell is eternal apartness – taigi versti derėjo „pragaras yra amžinoji atskirtis“. Dar vienas pavyzdys – scena Kelpurnijos namuose, kai Džina Luiza, apimta nevilties, klausia: „Kela, pasakyk man vieną dalyką [...]. Ar tu mūsų nekentei?“ Lietuviškame tekste: „Galop Kelpurnija palingavo galva“ (p. 185). Originale: Finally, Calpurnia shook her head. Jei jau atsakydama į gyvybiškai svarbų klausimą senoji tarnaitė papurto galvą, tai privalu adekvačiai ir išversti, o ne žaisti dviprasmybėmis.

Stilistinės netvarkos pavyzdys – sakinys p. 93: „Jiedu ėmė kopti laiptais aplipę šlaputėliais drabužiais.“ Šlapi drabužiai, žinoma, limpa prie kūno, bet nuo kada žmonės aplimpa drabužiais?..

Pagaliau esama ir visai miglotų vietų – ypač apmaudu, kai jos krinta į akis strategiškai itin svarbiuose teksto fragmentuose, pavyzdžiui, knygos pabaigoje, kur savotiškai susumuojami herojų emociniai mūšiai, praradimai ir atradimai. P. 319: „Nebyliai sveikinant tėvą, įsiliejantį į žmoniją, ją pervėrė suvokimas, kuris lengvai suvirpino kūną.“

Ar jūs ką nors supratote? O štai originalas: As she welcomed him silently to the human race, the stab of discovery made her tremble a little. Somebody walked over my grave, she thought, probably Jem on some idiotic errand. (Sąmoningai nesiūlau savojo varianto. Vertėjai, pasukite galvą!)

Visokių kliuvinių skaitant prisirinko ir daugiau, tarkim, visai ne vietoje vartojami „aure“ ir „antai“ (pvz., p. 159: „Antai, kas šitiek laiko tave slėgė?“), pagaliau visų ir nepacituosi.

O blogiausia, kad vertimas savotiškai „nužemina“ charizmatiškąjį Atikų Finčą, nejučiom suteikdamas jam prasčioko bruožų. Labiausiai piktina tai, kad vertėjas kažkodėl atkakliai maukšlina herojui ant galvos kepurę, užuot palikęs, kaip yra originale, savaime suprantamą skrybėlę (hat), – tarsi būtų įmanoma įsivaizduoti nepriekaištingą pietietį džentelmeną be skrybėlės! Arba šit tokia vieta: Atticus snorted išversta „jis sušnarpštė“. Vėl tas prasčiokiškumo šešėlis… Teisingesnis variantas būtų buvęs „Atikus prunkštelėjo“. Smulkmena, bet tokia iškalbinga… Arba vėl: Her father was smiling broadly išversta „tėvas plačiai prašiepė lūpas“ – it koks vampyras, užuot žmogiškai plačiai nusišypsojęs…

Išties apmaudu, kad tie akmenys painiojasi iš esmės sklandžiame ir profesionaliai suartame vertimo lauke. Radus ir vieną kitą korektūros klaidą, pamąsčius apie redaktorius, terminus ir panašius dalykus, peršasi nuobodi klasikinė išvada: skubotumas leidyklai gal ir duoda pelno, bet dar niekad nesuteikė garbės ir gero vardo.

PERSKAIČIUS į galvą atėjo įvairių minčių. Apie šios knygos vertę galėčiau pasamprotauti tik subjektyviai. Be abejo, ji bus įdomi literatūros tyrinėtojams. Be abejo, ji vertinga sociologiniu požiūriu – rasizmas tikrai ne ta tema, kuri greit pamirštama. Emociniu požiūriu malonu vėl grįžti į autorės išgalvotą Meikombo apygardą ir darsyk susitikti su žaviaisiais Finčų šeimos nariais. Pagaliau „Sargybinyje“ randame įdomių pamąstymų. Štai kaip daktaras Finčas protina dukterėčią: „Džina Luiza, kiekvieno žmogaus sala, kiekvieno žmogaus sargybinis yra jo sąžinė. Toks dalykas kaip kolektyvinė sąžinė neegzistuoja“ (p. 307). Arba: „Prisimink dar kai ką: žiūrėti į praeitį ir matyti, kokie buvome vakar, prieš dešimt metų, visada lengva. Kur kas sunkiau suvokti, kokie mes dabar. Jei įvaldysi šį gebėjimą, tau seksis kuo puikiausiai“ (p. 309).

Taigi bendras įspūdis, jei pavyktų atsiriboti nuo vertimo nelygumų, išties neblogas. Ir vis dėlto… ne, šis romanas vargu ar ką sukrės ar pavergs taip kaip garsusis jo pirmtakas. Iš puslapių pasitraukė tasai magiškas skaidrus švytėjimas, vaiko lūpomis pasakojamos istorijos nuoširdumas, humoras ir nepakartojamas žavesys. Ir čia netyčia į sąmonę atklysta Josifo Brodskio žodžiai: „Į meilės vietą negrįžtama.“ Emigracijoje atsidūręs poetas jau po Sovietų Sąjungos žlugimo taip atsakydavo klausiamas, ar neketina apsilankyti tėvynėje. Kalbu, žinoma, apie kitokią meilę – autoriaus prisirišimą prie savo sukurtojo kosmoso, skaitytojų žavėjimąsi pamiltais herojais. Taip jau yra, kad ryškiai it meteoras į mūsų sąmonę įsirėžusios knygos, regis, sunkiai paleidžia ir jų rašytojus, ir skaitytojus. Prisiminkime kad ir baisius „Vėjo nublokštų“ tęsinius, tiesa, Margaret Mitchell dėl to niekuo dėta, – bet jie populiarūs, jie leidžiami ir skaitomi! O ir autorius ne visada atsispiria numylėtų savo herojų traukai. Štai italų rašytoja Susanna Tamaro, išleidusi puikų, milžiniško susidomėjimo sulaukusį romaną „Eik, kur liepia širdis“ (liet. 1998, 2007), po dešimtmečio grįžo prie jo ir parašė tęsinį – „Klausykis mano balso“ (liet. 2008). Autorės, akivaizdu, turėta pačių geriausių norų – deja, ir tasai romanas, ir čia aptariamasis iš esmės yra knygos-satelitai: jos neskleidžia savos šviesos, o viso labo ją atspindi. Į meilės vietą negrįžtama.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Vertimo recenzijų skatinimas“ remia Lietuvos kultūros taryba