Du žvilgsniai

ANTANAS ŠERONAS

Laikas

Antanas Šeronas Laiptai vakare. 2015

Kadangi esu kilęs iš kaimo, natūralu, kad tiesiog negalėjau nestebėti gamtos ir, rodos, ramia vaga tekančio gyvenimo kartu su daiktais, gyvūnais, žmonėmis. Savitas kaimo gyvenimo būdas, paprasta kasdienybė savaime įsirašė manyje kaip tapatumas. Šiandieninio greito gyvenimo tėkmėje, tikriausiai kaip ir dalis žmonių, juntu daug nenatūralumo, negatyvumo, skubėjimo dėl skubėjimo. Tai labai vargina. Kaip į sielos atgaivą atsigręžiu į melancholiškus praeities objektus, ieškau juose paprastumo, gerumo, tikrumo – širdies. Viskas, kas neblizga ir nešaukia, kas atėję iš pilkos kasdienybės, atveria man žodžiais neįvardijamą būties esmę. Taigi kaimo tema kūryboje man tebėra nepakitusi vertybė ir tarsi priebėga, kur galiu atsigauti, pailsėti, sugrįžti į save patį. Kartais koks senas, nebenaudojamas daiktas iš praeities atrodo toks mielas, taip paglosto sielą, pažadina vaikystės prisiminimus… Taip pat inspiruoja kūrybinius ieškojimus, nustebina spalvų, pustonių, faktūrų gausa. Mano vaizduojamų objektų lėta estetika, savitas grožis ir prasmė – tai šiandienos pasaulio kontrastas. Savo darbuose perteikiu įvairių daiktų, pastatų ir gyvūnų pavidalus; pasirinkti motyvai abstrahuojami ir sukuriama individuali emocinė interpretacija. Subjektyvi tikrovė perteikiama jai suteikiant žmogiškas emocijas.

Paveiksle „Laiptai vakare“ atskleidžiamas laiko santykis su pasirinktu objektu. Laiptai simbolizuoja žmogaus emocinį ir dvasinį tobulėjimą, išminties ir žinių troškimą. Būtent tai žmogaus gyvenimo kelyje ir yra svarbiausia. Paradoksalu, tačiau lipdami mes laiptus mindome, nejučiomis braižome gyvenimišką kreivę. Ji gali kilti aukštyn arba kristi žemyn. Tai tarsi emocinės sūpuoklės, kurių šeimininkai esame mes patys. Sūpuoklių tvirtumas priklauso nuo mūsų. Mes patys esame ir medis, ir metalas, ir betonas. Tai medžiagos, kurių tvirtumą geriausiai galime įvertinti vakare – savo gyvenimo saulėlydyje.

AINĖ JACYTĖ

Game over

Monotoniškas kilimas aukštyn, spartus leidimasis žemyn – žaidimas, vertikaliai keliaujant per ritmingai išsidėsčiusias horizontales. Pakopa po pakopos į viršų – keičiasi aplinkos suvokimas: joje esantys objektai sumažėja, išsibarsto į atskirus geometrinių formų plotus ir miesto peizažas transformuojasi į žemėlapį; pakopa po pakopos į apačią – viskas sugrįžta į įprastinį mastelį.

Laiptai yra kliūtis, kurią reikia įveikti, norint pelnyti taškų ir toliau slysti miesto arterijomis, ieškant tikslo. Laiptai yra keistas objektas. Dėl savo ritmiškumo, į juos ilgėliau žiūrint, vaizdas niveliuojasi, konstrukcijos praranda kontūrus ir išskysta – tarsi žiūrėtum į grafišką judantį paveikslėlį kompiuterio ekrane: iš pradžių aiškiai atskiriamos formos ilgiau žiūrint virsta vienalyte pulsuojančia mase. Dėl šio įspūdžio aiškią funkciją praradę laiptai tampa erdve, esančia tarp. Vertikale, kylančia į viršų ir besileidžiančia žemyn. Laiptai sujungia viršų ir apačią, o gal skiria – apačią nuo viršaus.

Žiūrėdama į tapytojo Antano Šerono drobę „Laiptai vakare“ kaip tik ir susimąstau: laiptai jungia ar skiria? Menininko paveiksle laiptai yra tarsi monumentas laukimui: laukimui to, kas išnirs iš apačios (arba laukimui to, kas pradės leistis žemyn, bet tai ne taip jaudina). Žiūrėjimas į laiptus, ant kurių bando susirangyti į daugybę spalvų išsisklaidžiusi vakaro prieblanda, ne nuramina, bet, priešingai, sukelia nerimą: aplinka įjunka į nesibaigiantį virpėjimą, laiptai pamažėl apdengiami tamsėjančiu audiniu, erdvė, esanti apačioje, – neegzistuoja, nes jos nesimato. Tarsi ties paskutine laiptų pakopa būtų praraja. Gili ir beribė, tamsi.

Kūrinyje svirduliuojantys menami šešėliai kursto vaizduotę. Nes paveikslo erdvė tokia minkšta ir abstrakti. Tamsūs mėlyni tonai kai kur išretėja praskleisdami violetinius, o šie ir kelia didžiausią nerimą, nes yra šalti ir abejingi viskam, kas juntama aplink. Dar yra ryškūs oranžiniai tonai, prašviesėjantys iki geltonumo, persimainantys į raudonį ar pavirstantys žaliais. Gal jie turėtų prasklaidyti nerimą dėl prarajos? Vakaras tuoj juos visus susirinks į savo juodą kišenę ir nieko iš jų nebeliks – tik gniutulas neaiškios spalvos, purvo. Viskas taps juoda. Taip pat juoda, kokia juoda yra praraja. Nieko nematysi. Žiūrėk, ir įkrisi.

Game over.