Poezijos vertimai

Sohrabas Sepehri (1928–1980) – vienas žymiausių moderniųjų iraniečių poetų ir dailininkų. Jo poezijos rinktinė „Aštuonios knygos“ (Hašt ketāb, 1977) Irane nuolat tampa bestseleriu greta šios poezijos šalies „nemirtingųjų“ – Hafizo, Saadi, Rumi, Ferdusi ir Chajamo – leidimų. Teherane studijavęs tapybą, Paryžiuje ir Tokijuje – litografiją ir medžio drožybą, daug keliavęs po Tolimuosius ir Artimuosius Rytus, Europą, Jungtines Valstijas, Egiptą, Sepehri savo poezijoje sulydė sufizmo, budizmo, Vakarų misticizmo įtakas. 1987 m. žymus Irano režisierius Abbasas Kiarostami dedikavo jam filmą „Namai bičiulio kur?“, kurio pavadinimas – aliuzija į Sepehri eilėraštį „Adresas“.

 

Vaiskuma, aš, gėlės, vanduo

 

Nei debesų,

Nei vėjo.

Sėdžiu prie kūdros.

Žuvų vaikštynės, vaiskuma, aš, gėlės, vanduo.

Gyvenimo vynuogės tyros.

 

Mama baziliką skainioja.

Duona, bazilikas ir sūris, dangus be debesų, dar šlapios petunijos.

Išganymas čia pat – tarp sodo gėlių.

Šviesa vario taurėn kokiom glamonėm srūva!

Kopėčios nuo tvoros viršaus rytą žemėn atneša.

Šypsena slepia bet ką.

Laiko sienoj kiaurymė, pro ją save vaikiūkštį regiu.

Yra dalykų, kurių nežinau,

Žinau, išrovęs žolės stiebelį mirčiau.

Kylu viršūnėn, esu vien sparnai, skrendu,

Prieblandoj kelią regiu, žibintas esu,

Šviesa ir smėlis esu,

Kamienas ir lapija,

Kelias ir tiltas, upė esu ir banga,

Lapo atspindys vandeny –

Kaip mano širdis vieniša.

 

 

Adresas

 

„Namai bičiulio kur?“ – paklausė priešaušriu raitelis,

Ir stabtelėjo dangus.

Praeivis, šviesos šakelę nuo lūpų žvirgždukų tamsai įteikęs,

Pirštu parodė tuopą toly ir tarė:

 

„Neprijojus medžio

Takelis bus tarp gyvatvorių, už Dievo sapną žalesnis,

Ten meilė tokio pat mėlio kaip plunksnos tiesos.

Josi takeliu iki galo, iš už brandos metų išnyrančio,

Paskui pasuksi vienatvės gėlės link.

Du žingsniai iki gėlės

Prie amžinosios žemės mitų versmės sustosi

Ir skaidri baimė persmelks tave:

Trapaus nuoširdumo erčioj šlamesį išgirsi,

Berniūkštį pamatysi,

Sliuogiantį išlakion pušin viščiuko vogt iš lizdo šviesos,

Ir jo paklausi –

Namai bičiulio kur?“

 

 

Vanduo

 

Vandens nedrumskime:

Gal žemupy karvelis ištroškęs geria

Ar tolimoj giraitėj dagilis plunksnas švarinasi,

Gal prisipildo ąsotis kaime.

 

Vandens nedrumskime:

Gal srautas teka pro tuopą, nunešdamas širdies gėlą,

Ar dervišo ranka duonos kriaukšlį vandenin nardina,

Gal graži moteris prie upės atėjo,

Vandens nedrumskime:

Jis grožio veidą padvigubins.

Koks skanus šis vanduo!

Kokia skaidri upė!

Kokie tyri žmonės aukštupy!

Tetrykšta jų šaltiniai, tesrūva jų karvės pienu!

Aš nemačiau jų kaimų,

Be abejo, palei jų pinučius nupėdavo Dievas

Ir mėnesiena ten nušviečia žodžio platumas,

Be abejo, aukštupio kaime molio tvoros žemos

Ir žmonės žino, aguona kokia gėlė.

Be abejo, mėlyna ten yra mėlyna.

Kai sprogsta pumpurai, naujiena visiems.

Koks nuostabus turėtų būti šis kaimas!

Tebūnie jo tarpsodniai pilni muzikos!

Žmonės aukštupy vandenį supranta,

Nedrumsčia, mes irgi

Vandens nedrumskime.

 

Iš persų kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė