Mintys apie lyginamąją teologiją

Įvadas

Išvadinti ką nors eretiku visada yra lengva. Apaštalo Jokūbo laiške rašoma: „Liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti“ (Jok 3, 8), taip pat: „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus“ (Jok 3, 2). Viena iš gyvenimo tiesų, kurią baruose gerdami alų išmoksta visi pirmakursiai filosofijos studentai, – daugelis ginčų kyla vien todėl, kad žmonės skirtingai supranta žodžius, neapsibrėžia sąvokų arba įsikibę vienos kalbinės formos tik dėl puikybės ir užsispyrimo ima reikalauti iš pašnekovo, kad būtų pripažinta būtent tokia tezė, kokią suformulavo pareiškėjas.

Todėl šv. Grigalius Nazianzietis ir linki tokiems jaunuoliams, kad jie būtų „mažiau „išmintingi“ ir [tarsi akrobatai] nestovėtų žemyn galva savo nesąmoningose kalbose“. Bet kai tenka patirti tuščio ginčo reiškinį (kai supranti, kad visos ginčo pusės iš tiesų sako tą patį, o ginčijasi tik dėl pergalės), nenorom susimąstai, ar, šv. Makarijaus Egiptiečio žodžiais tariant, „nepažaidė su mumis demonai“, su mumis, krikščionimis, kad mūsų bendruomenės yra susiskaldžiusios į šimtus konfesijų, Bažnyčių, denominacijų ir kad tiek daug krikščionių ginčijasi, esą būtent jie yra teisūs. Juk krikščionybės istorija neleidžia atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai.

Graikai ir lotynai

Viena sudėtingiausių ekumeninio dialogo problemų yra ta, kad jame įvairios besiginčijančios pusės ne tik skirtingai apsibrėždavo sąvokas, bet ir dažniausiai priklausė visai kitoms kultūroms, kur galiojo visai kiti teologinio mąstymo principai. Pats apibrėžimo sureikšminimas jau yra graikų-romėnų kultūros elementas. Todėl pirmiausia pažvelkime į neabejotiną, patristikoje aptartą skirtingų kultūrinių tradicijų pavyzdį, dėl kurio Tėvams nekilo abejonių.

Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo simbolis išpažįsta tikėjimą „į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų, [...] vienẽsmį su Tėvu“ (eis ena Kyrion Iēsoun Christon ton Yion Tou Theou ton monogenē [...] homoousion tō Patri). Tradicinis apibrėžimas skelbė, kad Dievas yra mia ousia treis hypostaseis („viena esmė, trys buviniai“) arba treis hypostaseis, homoousios.

Kas atsitiko Trejybės teologiją perteikiant lotynų kalba? Homοousion Tikėjimo simbolyje yra išversta consubstantialem, t. y. „vienos substancijos“, o tradicinė formulė lotyniškai skamba taip: tres personae, una substantia („trys asmenys, viena substancija“). Graikiškai „asmuo“ (lot. persona) yra ne hypostasis, o prosōpon. Trys prosōpa ir trys hypostaseis yra du skirtingi dalykai.

Hypostasis – tai antikos filosofijos samprata. Pasak antikos filosofijos tyrinėtojo Aleksejaus Losevo, šis žodis į lotynų kalbą tiesiogiai verčiamas substantia. Aristotelio filosofijoje ousia ir hypostasis dažnai yra vartojami kaip sinonimai, o štai Plotinas šiuodu terminus ėmė skirti. Jis mokė, kad egzistuoja trys hipostazės, kurios yra tikrovės pagrindas (svarbiausia iš jų – Vienis). Gerokai sunkiau paaiškinti, kuo jo hipostazės skiriasi nuo ousiai (ousia ir hypostasis konceptualią skirtį išsamiai išnagrinėjo ir įtvirtinto Tėvai kapadokiečiai).

Taigi, jei graikišką formulę mia ousia treis hypostaseis į lotynų kalbą pažodžiui verstų kompiuterinė programa, ji išverstų: una substantia, tres substantiae („viena substancija, trys substancijos“). Lotynų kalboje neegzistuoja hypostasis ir ousia skirties atitikmuo, todėl teko rinktis persona ir ousia. Tačiau graikiškai mia ousia treis prosōpa („viena substancija, trys asmenys“) yra eretinė formulė, kurią vartojo modalistai.

Modalistai tvirtino, kad yra tik vienas Dievas, kuris egzistuoja trijuose asmenyse tarsi trijuose avataruose, tarsi užsidėdamas tris skirtingas kaukes. Jie neigė Trejybės asmenų individualią būtį, todėl ir vartojo žodį prosōpon, reiškiantį asmenį, kaukę. Bažnyčios Tėvai, priešpriešindami šiam mokymui savo teologiją, tvirtino, kad Trejybės asmenys egzistuoja ne tiesiog kaip prosōpa, bet kaip hypostaseis, kaip atskiri buviniai, atskiros būtybės. Žinoma, jei šios terminijos nėra lotynų kalboje, tai juo labiau mes neturime atitikmenų lietuvių kalboje.

Graikų Tėvai suprato, kad lotyniškoji tradicija neturi tokios filosofinės kalbos. Todėl šv. Grigalius Nazianzietis rašė: „Pamaldžiai įvardijame vieną esmę (mias ousias) ir tris buvinius (hypostaseōn), kurių pirmas reiškia vieną Dieviškumą (Τheotētos), o kitas – tris asmeniškumus (idiotētas – individualybes), [...] italai, panašiai protaudami (nooumenōn), bet apriboti savo kalbos skurdo ir vardų stokos, negali atskirti esmių (ousias) nuo buvinių (hypostasin) ir todėl žodį „buvinys“ keičia į „asmuo“ (prosōpa).“

Filioque

Dėl prosōpa / hypostasis pavyko susitarti, bet patristinėje tradicijoje gausu įrodymų, kad kitais atvejais susitarimą pasiekti nebuvo taip lengva. Su tais pačiais „italais“, t. y. lotyniškaisiais teologais, buvo susiginčyta dėl Šventosios Dvasios kilimo: graikų kalba sakoma, kad ji „išeina iš Tėvo“ (ek tou Patros ekporeuomenon), o lotyniškai sakoma, kad ji „kyla iš Tėvo ir Sūnaus“ (ex Patre Filioque procedit – dar būtų galima sakyti „pasirodo“, „pareina“).

Kartais visą Filioque problemą bandoma redukuoti į du klausimus: 1) ar žodžio Filioque („ir Sūnaus“) įterpimas į Tikėjimo simbolį, ką padarė katalikai, yra teisėtas; 2) ar jis teologiškai leistinas? Visgi, prieš keliant šiuodu klausimus, būtina iškelti klausimą, kaip pasakyti ex Patre Filioque procedit graikiškai – ne kaip išversti šį pasakymą į graikų kalbą pažodžiui kaip kompiuterinė vertimo programa (juk matėme, koks absurdas išeitų, jei taip verstume į lotynų kalbą mia ousia treis hypostaseis), bet išversti taip, kad helenistinės kultūros atstovas suprastų, ką tai reiškia.

Mário Cravo Neto. Žmogus su dviem žuvimis. 1992

Kad kalba – tai daugiau nei formalus žodžių reikšmių atitikimas žodyne ir gramatika, suvokė jau Rytų teologijos klasikas šv. Jonas Damaskietis. Savo veikalą „Žinijos šaltinis“ (Pēgē Gnōseōs) jis pradėjo dialektikos (filosofijos) skyriais, toliau išdėstė egzistuojančių erezijų apibrėžimus ir tik tada ėmėsi teologijos. Jis suvokė, kad teologija kalba ne tik žodžiais, bet ir sampratomis, todėl jai būtina metakalba, filosofijos kalba, kuria mintys įgyja pavidalą.

Graikišką žodžių junginį kai ek tou Yiou („ir iš Sūnaus“) būtų galima versti įvairiausiais lotyniškais deriniais: ex Patre Filioque procedit, ex Patre atque Filio procedit, ex Patre et Filio procedit, taip pat įvairiausiais deriniais su a vietoj ex. Visos šios lotyniškos frazės lietuvių kalba taip pat turi tik vieną atitikmenį – „kyla iš Tėvo ir Sūnaus“, tačiau lotynų kalba visi trys junginiai nurodo tris skirtingus jų narių (Tėvo ir Sūnaus) santykius. Lotynų kalboje aptinkame tris konceptualiai skirtingas frazes, kurių neįmanoma išversti į graikų kalbą taip, kad jos neprarastų pradinės savo reikšmės (panašiai kaip pirmajame pavyzdyje nebuvo įmanoma išversti į lotynų kalbą hypostasis ir ousia). Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad galima pasiimti žodyną ir viską lengvai išversti, susiduriame su tuo, kad skiriasi lotyniškojoje ir graikiškojoje kultūroje vartojama metakalba.

Dievo Motina

Filioque buvo viena iš priežasčių, dėl kurios įvyko didžioji schizma (išsiskyrė Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčios). Tačiau panašaus pobūdžio schizmų buvo ir anksčiau. Beveik visos pirmojo tūkstantmečio didesnės schizmos, dėl kurių susiformavo iki šiol gyvuojančios Apaštališkosios Tradicijos Bažnyčios, kilo susidūrus ne tik teologiniams nesutarimams, bet ir dviem skirtingoms kultūroms. Pirmasis toks garsus susidūrimas įvyko Efezo bažnytiniame susirinkime (431 m.), kai susidūrė graikiškoji ir siriškoji kultūros.

Konstantinopolio miestas beveik visą savo gyvavimo laiką buvo skirtingų politinių partijų kovos ir intrigų vieta. Ne išimtis buvo ir lemtingieji 428 m., kai imperatorius Teodosijus II, dėl valdžios rungęsis su savo seserimi Pulcherija, priėmė politinį sprendimą į tuščią patriarcho sostą pakviesti niekaip su sostine nesusijusį graikiškai mokantį sirų vienuolį Nestorą. Nestoras garsėjo asketiniu gyvenimu, iškalba, buvo garsiojo Antiochijos mokytojo Teodoro Mopsuestiečio mokinys, puikiai išmanė antiochietiškąją teologinę tradiciją (kuri, nors ir skleidėsi ne tik aramėjų, bet ir graikų kalba, buvo įsišaknijusi siriškojoje kultūroje). Tapęs patriarchu, Nestoras, kuris nieko naujajame mieste nepažinojo ir neturėjo nei simpatijų, nei antipatijų, ėmėsi naikinti Bažnyčioje kanoninę netvarką ir neteisybes, todėl netrukus visiems tapo priešu.

Pasak paties Nestoro pasakojimo, pateikto jo „Herakleido knygoje“, kartą į jį, kaip į vyskupą, kreipėsi dvi susipykusios tikinčiųjų grupės, kurios viena kitą laikė eretinėmis. Vieni teigė, kad Švč. Mergelę Mariją dera vadinti „Dievo Gimdytoja“ (Theotokos), kiti – tik „žmogaus Motina“ (Mētēr anthrōpou). Nestorui atrodė, kad nei vieni, nei kiti neišpažįsta erezijos, o tik ginčijasi dėl žodžių, todėl jis pasiūlė konsensusą.

Jis teigė, kad nors graikiškojoje liturginėje vartosenoje nusistovėjo titulas Theotokos (Dievo Gimdytoja), jis yra teologiškai netikslus, nes Kristus turi dvi skirtingas prigimtis (gr. physis), tačiau dieviškąją prigimtį jis yra gavęs iš Tėvo (gimdamas prieš visus amžius), o iš Mergelės Marijos gavo tik žmogiškąją prigimtį (gimdamas istoriškai), todėl, pasak Nestoro, netikslu sakyti, kad ji Dievo Gimdytoja arba Dievo Motina. Neatmesdamas titulo Theotokos (jį pats Nestoras vartoja savo pamoksluose), abiem grupėms pasiūlė susitaikyti priimant titulą Christotokos (Kristaus Gimdytoja) arba, dar geriau, Mētēr Christou (Kristaus Motina).

Kaip ir dviejų prigimčių skirtis, Nestoro siūlomas sprendimas atitiko Antiochijos mokyklos teologijos dvasią. Savo sprendimą jis aiškino taip: „Jeigu [Theotokos titulą] tardami ir atskirdami dievystę ir žmogystę jų nesupriešinsime, neiškreipsime ir neneigsime, tai nenusidėsime. Bet verčiau pasinaudokime patikimomis, evangelinėmis frazėmis: „Kristus gimė (egennēthē)“ (Mt 1, 16), „Gimimo knyga [biblos geneseōs – kilmės knyga]“ (Mt 1, 1). Analogiškai išpažinkime, kad „iš tėvų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas“ (Rom 9, 5). Kai vadinate ją [Mariją] Kristaus Motina, vienybėje ir neatskiriamai, sūnystėje išpažįstate ir viena, ir kita [ir dievystę, ir žmogystę]. Naudokitės tuo, kas vienareikšmiškai pateikta Evangelijoje, ir nustokite ginčytis, pasinaudodami tuo, iš ko kyla sutarimas.“ Antiochijos mokykla garsėjo pažodiniu Biblijos interpretavimu ir griežtu teksto laikymusi, todėl Nestoras ir pasiūlė Mergelės Marijos titulo ieškoti Šventojo Rašto tekstuose (galime pridėti ir sirų teologijos tyrinėtojo Nikolajaus Selezniovo pastabą, kad terminai Mater Dei ir Dei Genetrix buvo tokie pat neįprasti lotyniškajai patristikai kaip ir siriškajai; Theotokos buvo graikų tradicijos dalis, o lotyniškai šis titulas skambėjo provokuojamai ir priminė pagonių deivių pavadinimus).

Galbūt dėl paties titulo Nestorui ir būtų pavykę išsisukti, nes jis nebuvo kategoriškai nusiteikęs prieš jo vartojimą, tačiau lemiama priežastis anatemoms buvo jo paaiškinimas, kaip sąveikauja dieviškoji ir žmogiškoji žmogaus prigimtys (prigimčių vienybės teologija Antiochijoje tuo metu dar neegzistavo). Turėkime omenyje, kad aramėjų kalba visi trys graikiški žodžiai physis, hypostasis ir prosōpon (prigimtis, buvinys ir asmuo) gali būti išversti vienu žodžiu qnômâ. Physis ir hypostasis dar galima versti kyānâ.

Kyānâ yra vadinama tai, kas bendra visiems rūšies atstovams, o qnômâ – tai, kas bendra visiems rūšies atstovams, tačiau yra būdinga konkrečiam individui (konkretizuota kyānâ). Lietuviškai abu dalykus pavadintume „prigimtimi“ (nesvarbu, ar mano auginamo šuns prigimtis, ar visų šunų prigimtys). Kadangi konkretų žmogų (t. y. konkretybę, kuri visgi turi žmogaus prigimtį) vadintume „asmeniu“, graikiškas prosōpon taip pat gali būti verčiamas žodžiu qnômâ, nors sirų teologai ir turėjo skolinį iš graikų kalbos prosopa.

Nestoras teigė, kad Kristus turi dvi tikras ir nesusiliejusias kyānâ, kurios yra realizuotos dviejose qnômâ ir sujungtos vienoje prosopa. Graikiškai šį teiginį išversti keblu, todėl nenuostabu, kad jo oponentas šv. Kirilas Aleksandrietis nusprendė, jog Nestoras išpažįsta dvi prigimtis ir dvi hipostazes, susijungusias tik paviršutiniškai, ir apkaltino, esą taip yra išpažįstami „du sūnūs“ (du skirtingi asmenys viename Kristuje). Šiam požiūriui jis priešpriešino tiek pat beprotiškai sirams skambančią frazę, kylančią iš graikų teologijos: mia physis tou Theou Logou sesarkōmenē („vieninga įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtis“).

Beje, ir Šventajame Rašte žodis hypostasis yra vartojamas kaip physis, realizacija. Česlovas Kavaliauskas Heb 11, 1 verčia: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės“, pažodžiui: „Tikėjimas yra vilties [tapimas] tikrove“ (esti de pistis elpizomenōn hypostasis). Taigi, atrodo, kad antiochietiškosios kultūros suformuotas Nestoro mąstymas ir hypostasis vartosenos atžvilgiu buvo bibliškas (priešingai nei filosofijos paveikta aleksandrietiškoji hypostasis vartosena, kurią perėmė Chalkedono susirinkimo tėvai).

Hipostatinė vienybė

Nestoras buvo pasmerktas kaip eretikas, o drauge su juo nuo Bažnyčios atskilo ir visi Antiochijos teologinės tradicijos sekėjai. Tačiau Aleksandrijos teologijos mokyklos, nugalėjusios nestorijonizmą, atstovų laukė ne mažesnis išbandymas. Jų teiginys, kad egzistuoja tik viena (ar „vieninga“) „įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtis“, skambėjo skandalingai ne tik sirams, bet ir Konstantinopolio graikakalbiams bei Romos Bažnyčios lotynakalbiams. Aleksandriečiai taip pat buvo apkaltinti erezija.

Šv. Kirilas Aleksandrietis savo mintį išreiškė koptiškajai kultūrai ir aleksandrietiškajai teologijai būdinga metakalba. Nors jis nugalėjo dispute su Nestoru, po jo mirties teologai pradėjo kritikuoti jo sekėjus. Aleksandriečiai buvo apkaltinti neigią Kristaus žmogystę.

Pažiūros, neigusios Kristaus žmogystę, iš tiesų egzistavo. Jas propagavo, pavyzdžiui, Eutichas, teigęs, kad „įsikūnijimo metu Kristaus žmogystė tarsi lašas jūroje ištirpsta jo dievystėje“ (tai monofizitizmas, tikėjimas, kad Kristus turėjo tik vieną, dieviškąją, prigimtį). Tačiau aleksandriečiai niekada neišpažino šių pažiūrų.

Ką aleksandriečiai turi omenyje išpažindami „vieningą įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtį“, paaiškino Aleksandrijos popiežius Dioskoras (tarnavęs 444–454 m.): „Jei per geležies gabalą, įkaitintą iki baltumo, trenktume kūju, tai nors geležis su karščiu sudaro nedalų vienį, tik geležis gauna smūgius, o ne balta kaitra. Ši geležies ir baltos kaitros vienovė yra mūsų Išganytojo įsikūnijimo simbolis. Jo dievystė niekada neatsitolino nuo Jo žmogystės, nė vienam momentui, nė akies mirktelėjimui. Ir nors Jo dievystė neatsiskyrė nuo Jo žmogystės, jiedvi niekad nebuvo nei susimaišiusios, nei susiliejusios, nei pakitusios taip, kaip ir geležis ir balta kaitra savo vienovėje. Ši vienovė yra apibrėžiama kaip „vieninga įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtis“, o tai reiškia tą patį, ką ir šv. Jono žodžiai „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Aš asmeniškai tvirtai laikausi Ortodoksų Bažnyčios tikėjimo, vienos, šventos, visuotinės ir apaštališkos. Nei Eutichas, nei niekas kitas negali manęs priversti išsižadėti šio tikėjimo.“ Ši apologija, kaip ir Nestoro, skamba įtikinamai, tačiau Dioskoras ir jo sekėjai buvo pasmerkti kaip eretikai už Euticho pažiūrų (monofizitizmo) išpažinimą.

451 m. Chalkedone buvo surinktas ketvirtasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, jis apibrėžė, kad Kristus yra Tobulas Žmogus ir Tobulas Dievas, turi dvi prigimtis (physis), esančias tobuloje vienovėje, bet nesulietas ir nesumaišytas. Ši vienybė buvo pavadinta hipostatine (nes Kristus, pagal apibrėžimą, turi dvi physis, bet tik vieną hypostasis). Lietuviškai sakytume, kad Kristus yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, tačiau tai neatspindėtų graikiško termino hypostasis (jį išversti būtų sudėtinga). Nenuostabu, kad, nesupratę šio susirinkimo nutarimų, jį atmetė ne tik koptai, bet ir etiopai, prie nestorijonų nesišlieję sirai, armėnai ir gruzinai (tiesa, vėliau gruzinai susirinkimo nutarimus priėmė). Miafizitizmo (šv. Kirilo Aleksandriečio teologijos) šalininkai nesuprato, kuo hipostatinės vienybės principas skiriasi nuo Nestoro teigto vienybės vienoje prosopoje principo, be to, Chalkedono susirinkimas patvirtino dviejų prigimčių skirtumą, todėl jie Chalkedono šalininkus ėmė kaltinti nestorijonizmu.

Grįžtant prie žydų

Įdomiausia šiuos visus ginčus apmąstyti turint omenyje, kad krikščionybė gimė Jeruzalėje, tarp žydų, kur niekas nebuvo girdėjęs nei apie substancijas, nei apie hipostatines vienybes. Biblijoje nėra nei žodžio homoousios (vienesmis), nei ousia, nei Triada (Trejybė), nei Theotokos (Dievo Gimdytoja), ten nepasakojama ir apie Kristaus prigimtis, neparašomas tikslus Šventosios Dvasios kilimo būdas. Tiesa, yra žodis hypostasis (Heb 1, 3), tačiau ten jis greičiau vartojamas substancijos (ousia), o ne teologijoje įgytos individualios būties prasme.

Visas minėtas formuluotes galima rasti tiek eretikų, tiek Bažnyčios Tėvų veikaluose. Apie homoousios kalbėjo ir gnostikas Valentinas, ir šv. Atanazas Didysis; apie Trejybę kalbėjo tiek neoplatonikas Plotinas, tiek šv. Teofilis Antiochietis; apie du skirtingus gimimus (iš Tėvo ir iš Mergelės) ir dvi skirtingas prigimtis kalbėjo tiek eretikas Paulius Samosatietis, tiek Teodoras Mopsuestietis; apie vieningą įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtį kalbėjo tiek eretikas Apolinarijus, tiek šv. Kirilas Aleksandrietis. Teiginiai apie Šventosios Dvasios kilimą iš Tėvo ir Sūnaus taip pat buvo ne X–XI a. teologų išradimas, o šv. Ambraziejaus ir net šv. Maksimo Išpažinėjo raštuose randamos pažiūros. Visa tai liudija, kad žodžiai be konceptualinės metakalbos, be filosofijos yra neapibrėžti ir gali reikšti pačius skirtingiausius dalykus.

Semitinėje kultūroje surašytas Šventasis Raštas niekada nebuvo sumanytas kaip metafizikos, logikos ar kitų mokslų vadovėlis. Tačiau pasikrikštiję graikų filosofai negalėjo jo skaityti kitaip, kaip tik iš savo, filosofų, perspektyvos. Lygiai taip pat ir koptų, etiopų, armėnų, lotynų kultūrų atstovai Bibliją skaitė savaip, joje matė skirtingus dalykus. Visgi visada egzistuoja susikalbėjimo galimybė.

Šią galimybę, kaip teigia filosofas Peteris Winchas, liudija pati religijų istorija. Dialogo įvykio pavyzdžių galima rasti ir tarp apologetų, ir tarp pagonių bei misionierių. Visada diskusijoje įmanoma pasiremti bendru tarpžmogišku racionalumu. Tai liudija ir šv. Grigaliaus Nazianziečio pavyzdys, kai jis sugebėjo suprasti lotyniškosios patristikos pažiūras apie Trejybę. Tačiau šis susikalbėjimas įmanomas tik tada, kai partneriai nori susikalbėti, nori vienas kitą suprasti ir yra nuolankūs pašnekovo atžvilgiu.