Kodėl susimokė Personažė su rašytoja?
Sara Mannheimer. Veiksmas. Romanas. Iš švedų k. vertė Alma Braškytė. V.: Tyto alba, 2015. 192 p.
Paprastai sakoma, kad romanas turi paviršinę istoriją ir giliąją reikšmę, savo Žemę ir Dangų. Įdomu tai, kad šitaip kapstydamiesi gilyn galime save atrasti kažkur tarp debesų. Manau, taip atsitinka todėl, kad viskas vyksta keturmačiame pasaulyje. Matote, dvimatis pasaulis turi viršų ir apačią, trimatis dar turi ir gylį, tačiau keturmačiame tampa nebesvarbu – viršus ar apačia, gylis ar paviršius. Tokie kūriniai įkvepia, parodo kasdienį pasaulį naujai, gal netgi stebuklingai. Tačiau šįkart noriu kalbėti apie visai kitokį – vienmatį pasaulį. Skaitant „Veiksmą“ iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Saros Mannheimer Personažė keliauja per gyvenimą tarytum per rutulio paviršių, lyg ir juda į priekį, tačiau nuolat atsiduria padėtyje „atgal“. Panašiai elgiamasi ir su skaitytoju – nors skaitau, kad keičiasi metų laikai, jaučiuosi esantis vis tame pačiame taške: „Žinau, kad privalau atkakliai toliau skaityti Nulinį rašymo laipsnį…“ (p. 57); „Gal net neprivalau užbaigti Nulinio rašymo laipsnio, kad galėčiau imtis ko nors kito?“ (p. 95); „Ir viskas tik tam, kad įgyčiau gebėjimą perskaityti Nulinį rašymo laipsnį iki paskutinio taško…“ (p. 106); „Staiga imu manyti, kad Nulinis rašymo laipsnis yra nuobodus“ (p. 123); „Pasiėmiau Nulinį rašymo laipsnį ir prisėdau prie Namų ant mūrinės tvoros, juk vis dėlto pavasaris…“ (p. 136)
Kaip minėjau, tai net ne dvimatis, o vienmatis pasaulis, geometrijoje vadinamas tašku – objektu, neturinčiu nei pločio, nei ilgio. Galiu „Veiksmą“ palyginti nebent su Agnės Žagrakalytės „Klara“ – tiesa, neužteko kantrybės šios pabaigti, tačiau galiu paliudyti patekęs į tokios pat despotiškos personažės pasaulėlį, kur viskas (kartu su rašytoja) skirta jos įgeidžiams.
Gal būsiu apkaltintas paranojiškumu, bet negaliu atsikratyti įspūdžio, jog ir čia ponia Personažė sudarė su rašytoja nelabai švarų sandėrį, kad ši parašytų apie ją knygą. Pirma, krinta į akis, kad Personažė vengia prisistatyti, nei skaitytojas, nei rašytoja nežino, su kuo iš tikrųjų turi reikalą. Antra, savo artimiausius žmones ji nurodo kaip Marselį ir Maramą, Juditą ir Josefą. Nė vienas šių vardų nėra švediškas ar populiarus Švedijoje, todėl kyla įtarimas, kad Personažė išgalvojo šiuos vardus ir taip siekė būti nesusekama ir neidentifikuojama.
Kaip Personažė manipuliavo rašytoja, galima įtarti stebint, kaip ji mezga santykius su kitais personažais, būtent priartėjimo ir atsitraukimo būdu. Pirmiausia sutinka apsilankyti Josefo, nepažįstamojo, su kuriuo neseniai susitiko, namuose, tačiau, vos juos apžiūrėjusi, išsisukinėdama, kad prisiminė vieną dalyką, pasišalina (p. 53). Vėliau suviliojusi valkatą pasikviečia į savo namus, matyt, tikėdamasi išsamiau padiskutuoti su juo apie Nulinį rašymo laipsnį. Tačiau galiausiai baigiasi tuo, kad ji atstumia norintį ją pabučiuoti valkatą, tad šiam belieka atsikeršijant garsiai paskaityti Rilkę. Taigi ponia Personažė tiesiogiai ar netiesiogiai rašytojai leido suprasti, kad istorija, apie kurią (kaip sakoma knygos viršelyje) neįmanoma kalbėti, bet kurią privalu užrašyti, yra be galo svarbi. Taip pat be galo svarbu buvo namus vadinti Namais, biblioteką – Biblioteka (kaip originalu!), o knygas – Nugarėlėmis (skamba jau originaliau, tačiau vėliau pati Personažė apsigalvoja ir išsižada šito originalumo). O vėliau atsitraukiama ir 140 puslapių dėstomos savo keistenybės ir tik tada ji pasiryžta: „Privalau pasakoti apie tai, kas skauda“ (p. 142). Papasakojusi ir vėl grįžta prie Nulinio rašymo laipsnio, arba mirties taško, kaip man jį norisi vadinti.
Kitas būdas, kaip įtikinti rašytoją rašyti, o skaitytoją skaityti, kur kas tiesmukesnis – leisti suprasti, kad Personažė turi tam tikrų įgūdžių: „Vėl pakylu, dabar jau ryžtingai su sidabro peiliu rankoje, ir prieinu arti, labai arti, pasiduodu impulsui užsimerkti, prislenku visiškai prie pat, kad įsiklausyčiau. Sustingstu. [...] Tylutėliai pritipenu prie knygų, kiek galiu įtempiu klausą, kad pagaučiau nors ką aiškesnio. Bet jokie suvokiami žodžiai neprasiskverbia. Ir vėl susmunku į krėslą“ (p. 42).
Iš šios ištraukos akivaizdu, kad Personažė puikiai sugeba pulti auką iš nugaros. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio ji kelia gailestį, o ne baimę, tačiau įsiskaitykime atidžiau, galbūt čia ji netikėtai išsiduoda: „Pasiguldau ją ir to užtenka, kad ištrūktų garsus netikėtas juokas. Nusijuokiau turbūt įtartinai garsiai, kaip blogai apmokytas vagis, kuris tikisi, kad laisvūniškai nusikvatojęs atsikratys visų įtarimų. Bet faktas lieka faktu: aš išdrįsau ir dabar stoviu, beveik susigėdusi krūtinėje besidaužančios širdies, ir spoksau tiesiai į knygos vidaus ertmę“ (p. 47–48).
Ar dar reikia pridurti, kad čia kalbama apie pirmąją Personažės auką – Roland’o Barthes’o, dar žinomo kaip Autoriaus mirties užsakovas ir vykdytojas, pirmąjį darbo vaisių – Nulinį rašymo laipsnį.
Taigi jeigu rašytoja nėra laisva ir pasiduoda Personažės įgeidžiams, tą patį galima pasakyti ir apie antraplanius personažėlius, kurių vardus jau minėjau. Maramas, pasirodo, yra arabų kilmės vardas, kaip tik ir reiškiantis „norą“, „troškimą“, jis simbolizuoja Personažės įgeidį turėti kūdikį, ji taria: „Aš tave pažįstu, tu esi Maramas. Aš laukiuosi, vaikas mūsų“ (p. 148). Judita ir Josefas – ką tik iškepta įsimylėjėlių porelė – buvo reikalinga taip pat vien tam, kad pagimdytų Sofiją – kūdikį, kurio visuomet labai troško Personažė. Galiausiai Marselis, kurio vardo reikšmė apima „plaktuką“ arba „mažąjį karį“, kitaip sakant, grynąją jėgą, agresiją, įkūnija Personažės savidestrukcijos (demaskavimo?) poreikį. Tai, ko Personažė troško, – mergaitės, Sofijos, išminties ir išsilavinimo, – ištrūko iš narvo: „Visais įmanomais būdais ji rodo, kad tetrokšta vieno – tęsti šį nuostabiausią pasaulyje žaidimą, tai yra versti knygas ant žemės, plėšyti ir gniaužyti mažus kamuolėlius iš jų vidurių“ (p. 171).
Natūralu, kad toks nekontroliuojamas personažas gali pridaryti skaitytojui nemažai žalos, už kurią, ko gero, didesniąją dalį atsakomybės turėtų prisiimti rašytoja. Tačiau ar ji žinojo, su kuo susideda?..
Aukos, t. y. Roland’o Barthes’o pirmagimio Nulinio rašymo laipsnio, pasirinkimas leidžia nedrąsiai spėti, kad galbūt žinojo. Galbūt Personažę ir rašytoją sieja keršto troškimas Autoriaus žudikui. Be Autoriaus kaip tarpininko Personažė beviltiškai pasmerkta gyventi savo negyvąjį gyvenimą, gimdyti negyvus kūdikius, galiausiai pati jaustis niekieno vaisiumi: „Aš esu šerno pilve… Aš esu tamsiame švelniame šerno pilve“ (p. 191). Mat jeigu rašytoja tampa neįgali prisiimti autorystę, Personažė atkertama nuo realaus, gyvojo gyvenimo, nuo bent jau dvimačio pasaulio.
Lygiai taip pat ir rašytoja gali jaustis, net to neįsisąmonindama, rašanti tuščiai, negyvai, gali jaustis neįgali prisiimti atsakomybę už savo ką tik pagimdytus, bet jau nesugrąžinamai svetimus personažus, kurie neišvengiamai juda link savidestrukcijos.
Neviltis dėl neįgalumo ir keršto troškimas yra daugiau, negu reikia, kad iškastum karo kirvį ir nuobodžiai, bet metodiškai skyrius po skyriaus dorotumeisi su pasirinkta auka. Labiausiai čia gaila skaitytojo, kuris vargu ar supras, į kokį veiksmą įsivėlė ir kokį veiksmą stebi. Nors gal ir negaila, stebėjimas, kaip žinoma, taip pat yra tam tikra įsitraukimo ir atsakomybės forma.
