Kinas, pavasaris ir emocijos

Festivalio tema šių metų „Kino pavasaris“ pasirinko spalvingą, spontanišką ir niekad nepabostantį emocijų pasaulį. Kiekvienas bent kiek atidesnis žiūrovas galėjo pastebėti, kad emocionalių filmų repertuare išties nestinga. Nepaisant to, pati savo kino odisėją pradėjau nuo ramybę, harmoniją ir balansą rodančių kino vaizdinių.

„Didybės kapinės“

Mano šių metų „Kino pavasaris“ prasidėjo su Apichatpongo Weerasethakulo filmu „Didybės kapinės“ (2015). Mėgstu šio režisieriaus braižą, taigi nebuvo sunku priimti sprendimą, kad naują jo darbą noriu pamatyti kuo greičiau. Jame Weerasethakulas pasakoja naują, dar nematytą istoriją, bet vis dėlto lieka nesunkiai atpažįstamas – tie patys šviesokaitos žaidimai, sukuriantys paslaptingą, užburiančią atmosferą; filmo veikėjų gamtiškumas ir antgamtiškumas, asmenines istorijas susiejantys su visos šalies įvykių fonu; svarbiausias minties gijas „įrėminanti“ daiktų statika, padedanti žiūrovui nepasiklysti stichiškame takume. Visa tai leidžia apsigyventi filmo lėtume, drauge sujungti mintį ir išgyvenimą. Tailando režisieriaus darbuose emocijos dažnai nebūna aiškiai išreikštos, veikiau „sustingdytos“ laike kaip vienokie ar kitokie minties pavidalai. Šis judesio, vitališkumo sustabdymas tarpininkauja kaip perėjimas tarp šiapusybės ir anapusybės, tarp daiktų pasaulio ir to, kas esti už jo. „Didybės kapinės“ nekelia klausimo, ar anapusybė egzistuoja – ji tokia artima, jauki ir visai nebauginanti, kad vietos abejonėms paprasčiausiai nebelieka. Anapusybė tampa savaime suprantama žmonių gyvenimo dalimi. Gal viskas iš tiesų yra taip paprasta, kaip mums mėgina parodyti Weerasethakulas? Gal nematome tol, kol neatsimerkiame, visai kaip filmo herojai, vis užmiegantys kariai? Arba tiesiog matome kitaip, kitą realybę, kuri turi tokį pat statusą, kaip ir mums nematoma. Užduodu tokius klausimus, nes esu patogioje žiūrovo pozicijoje, o ne toje realybėje, kurioje gyvena filmo herojai. Išties galima nesunkiai užsimiršti, įsijausti į jų gyvenamą realybę ir nenorėti iš jos pabusti – ten viskas taip paprasta, ramu ir tikra.

Visai kitokią, tiesa, taip pat regimai ramią ir harmoningą, realybę pristato Vitalijus Manskis savo filme „Čia visad šviečia saulė“ (2015), pasakojančiame apie Šiaurės Korėjos kasdienybę. Šalyje, kurioje visad šviečia saulė, priešingai nei „Didybės kapinėse“, nėra jokios anapusybės – joje tėra kova, priešas ir Kim Jong-unas. Slapta režisieriaus užfiksuoti kadrai leidžia pamatyti už sukonstruotos „tobulos“ realybės atsiveriančius melo vitražus. Jie vienu metu atrodo ir komiškai, ir liūdnai. Sunku patikėti, kad mūsų gyvenamuoju metu kažkur taip efektyviai tebėra įgyvendinama melo ideologija, bet patikėti tenka, nes nufilmuota dokumentinė medžiaga, o ne vaidybinis kinas. Vis dėlto šiame filme pasigedau žvilgsnio originalumo, autentiškumo. Žinoma, galima sakyti, kad rodant uniformuotos visuomenės gyvenimą tikėtis bent kokio originalumo yra absurdiška, bet juk kamera, kuria filmuojama, lieka be uniformos? Būtent dėl to norisi bent kokio iššūkio, provokuojančio gesto. Kita vertus, gal kaip tik toks buvo režisieriaus sumanymas – pačiam žiūrovui išprovokuoti šią jauseną? Galima tik spėlioti, nes filmas nepateikia atsakymo. Šiaip ar taip, jis perduoda aiškią žinią, kaip elgiamasi diktatūrinėje valstybėje ir kaip tikrai neturėtų būti.

„Demonas“

Įdomus, daugiasluoksnis ir įtraukiantis pasirodė lenkų režisieriaus Marcino Wronos filmas „Demonas“ (2015). Čia, kaip ir „Didybės kapinėse“, apmąstomas šio pasaulio santykis su anapusybe, tik jau visai kitaip, guviai, dinamiškai, su siaubo elementais. Tačiau nereikėtų apsigauti manant, kad filmas pasakoja tik apie demonus ir pretenduoja į įprastų siaubo filmų kategoriją. Kur kas įdomiau stebėti jame atsiskleidžiantį psichologinį lygmenį, lydintį vieną svarbiausių gyvenimo įvykių – vedybas. Šalia psichologinio vedybų paveikslo braižomas kitas, lietuvių žiūrovui itin aktualus, kolektyvinės atminties pasažas. Žydų istorija Lenkijoje vis dar nėra išsamiai ištyrinėta, tad kino žingsniai kolektyvinės savimonės, bendros istorijos suvokimo link yra sveikintini. Galima pasimokyti iš kaimynų, kaip įtraukiančiai, nenuobodžiai, gyvai kalbėti apie savo šalies istoriją. Tiesa, ne visada šviesią, ne visada jaukią, bet tokią pat savą ir reikalingą. Tik kur riba tarp gero kino ir masinei publikai pritaikyto produkto?

„Arabų balsas“

Į šį klausimą mėginau sau atsakyti žiūrėdama Hany Abu-Assado „Arabų balsą“ (2015). Taip pat labai įtraukiantis, įtikinantis, jautrus filmas. Visa bėda, kad galiausiai istorija ėmė artėti prie dar vienos iš daugelio „Lūšnynų milijonieriaus“ versijų. Nelaimingo vaikino sėkmės istorija, esanti šalia mūsų nuo pat vaikystės, atrodo, niekur nesitraukia, tik įgauna kitus pavidalus. Kad ta pati istorija nepabostų, šiems pavidalams tarsi oras reikalingas vienoks ar kitoks naujumas, originalumas. „Arabų balso“ savitumas skleidžiasi per kalbėjimą apie svarbius politinius įvykius, per gyvą Gazos Ruožo paveikslą. Norėtųsi, kad to parodyta būtų dar daugiau, nes nelaimingo vaikino sėkmės istorija, nors ir paveiki emociškai, balansuoja ant banalybės ribos.

„Omaras“

To paties tikrai nebūtų galima pasakyti apie Yorgo Lanthimo „Omarą“ (2015). Čia originalumo paieškos skleidžiasi įvairiausiais rakursais ir išradingumui, atrodo, nėra jokių ribų. Tokiems filmams paprastai tarsi savaime priklijuojama keistumo etiketė, bet ką tai pasako apie patį filmą? Ar keistumas yra žavus savaime ir šio žavesio užtenka, kad filmą būtų galima pavadinti vykusiu, ar, priešingai, keistumas yra tik paviršinis sluoksnis, po kuriuo būtinai turi būti kažkas daugiau? Mane šis klausimas lydi kaskart stebint itin išradingai pateikiamus siužetus, veikėjų charakterius, scenografiją. „Omaras“ yra vienas tokių „keistuoliškų“ filmų, taigi interpretacijoms vietos lieka užtektinai. Tačiau šis keistumas nėra rodomas vien dėl paties keistumo – įdomi filme pasakojama istorija, santykių ir vienatvės anatomija. Ji pateikiama per šiuolaikiniam kinui būdingą netikėtumo kūrimo strategiją, tam tikros emocinės distancijos konstravimą, kuris vienu metu ir intriguoja, ir šokiruoja. Galima pasijusti taip, tarytum būtum atsidūręs sterilioje operacinėje su visais jos gydymo (žalojimo) įrankiais, tik joje vyksta ne gydymas, bet gyvenimas. Ar galima gyvenimu pavadinti tai, kame nepaliekama vietos ne tik atsitiktinumui, bet net ir savarankiškam apsisprendimui? Tik tada, jeigu tokiame gyvenime vis dar išlieka meilė.

Taigi „Omaras“ yra keistas ir įdomus filmas apie meilę. Kita vertus, jo nuotaiką labiau atitiktų pasakymas, kad veikiau apie „poravimosi ypatumus“. Tačiau dar svarbiau tai, kad jis paskatina iš naujo užduoti sau klausimą, kas yra žmogus, ir nepateikia vienareikšmiško atsakymo.

„Gyvatės apkabinimas“

Kitas filmas, kuris kalba apie žmones ir palieka išties gerą įspūdį, – Ciro Guerros „Gyvatės apkabinimas“ (2015). Visų pirma bet kokią kritišką distanciją čia suardo stipri vizualika, paveikūs nespalvoti kadrai, įtraukiantys į savo nespalvoto laiko ritmą. Vaizdas ir garsas papuošia iš lėto keliaujantį naratyvą. Kodėl keliaujantį? Visas filmas yra kelionė, sujungianti skirtingas stichijas, kultūras, tikėjimus ir pasaulėžiūras. Nespalvota kelionė yra skirtingų kultūrų buvimas kartu Amazonijoje, jų žvilgsnis į pasaulį ir kartu viena kitai į veidą, į skirtybes ir bendrumus. Amazonijoje telpa ir meditatyvi ramybė, ir beprotiškas šėlsmas – viską sujungia gamtos stichiškumas, šamanizmas, atidus įsižiūrėjimas į ženklus. Mokslo žinių ir papročių konfliktas leidžia pažvelgti į reiškinius iš skirtingų žiūros taškų, o kartu ir suabejoti savo vakarietišku užtikrintumu. Ar mokslo žinios iš tiesų yra didesnis turtas nei svajonės? Amazonijos šamanas išgirdęs tokį klausimą tiesiog garsiai nusikvatotų.

O ką apie svajones pasakytų pats Alfredas Hitchcockas? Atsakymo į tokius klausimus ieško Kentas Jonesas, sukūręs filmą „Hitchcockas / Truffaut“ (2015). Tai reginys, kurio pavadinimas neišvengiamai intriguoja visus kino mėgėjus. Tačiau ar jis patenkina lūkesčius? Mano atveju lūkesčiai, atrodo, buvo pernelyg dideli. Norisi šiek tiek daugiau, nei ekrane išvysti gerai žinomus veidus (kas gi neapsidžiaugtų pamatęs patį Scorsesę?), išgirsti jų pamąstymus apie vieną ar kitą Hitchcocko filmo sceną. Pastaruoju metu daugelis filmų, kuriuose pasakojama apie garsius režisierius, pasižymi ta pačia pasikartojančia strategija, kitų režisierių kalbinimu. Vienais atvejais šie kalbėjimai būna labiau vykę nei kitais, bet vis dėlto jau ima pabosti. Joneso filme neparodoma nieko, ko nebūtų parodyta daugelį kartų prieš tai, – žinoma, herojus kitas, vaizdai taip pat atitinkami, bet Hitchcocko ir / arba Truffaut gerbėjas galiausiai lieka šiek tiek nusiminęs. Didelėms asmenybėms reikia didingų reprezentacijų. Nebūtinai pompastiškų ar pretenzingų, bet bent kiek priartinančių prie jų didybės. Joneso filmas nei priartina, nei nutolina, jis tiesiog lieka vienas iš daugelio filmų, kuriuose garsūs režisieriai kalba apie kitus garsius režisierius. Kiek toks kalbėjimas įdomus ir reikalingas, manau, kiekvienas gali nuspręsti pats, o pažiūrėti verta tuomet, jeigu norite dar kartą išvysti legendines „Paukščių“, „Psichozės“ ir kitų šedevrų scenas.

„Tikkun“

Vienas mano šio „Kino pavasario“ favoritų – Avishai Sivano „Tikkun“ (2015). Tai filmas apie žydus, bet ne toks, prie kokių jau esame pripratę. Jame nėra holokausto. Filme vaizduojamas religinis gyvenimas, o gal veikiau pats religingumas. Pagrindinis veikėjas yra žmogus, apsuptas stebuklų ir katastrofų, pamaldumo ir nuodėmių. Šio žmogaus gyvenimo pagrindas yra religija, taigi paprasta kasdienybė apvelkama paslaptingu, įvairiais ženklais pažymėtu rūbu. Tai daroma paveikiai, realistiškai, neretai priartėjant prie puikiosios Bélos Tarro kinematografijos. Nors dar labiau šis filmas priartėja prie legendinio 1951-ųjų Robert’o Bressono „Kaimo kunigo dienoraščio“. Nors vaizduojama kita religinė tradicija, laiko ir judesio minimalizmas primena Bressono braižą. Nespalvotų kadrų skaidrumas sustiprina mistikos įspūdį, įrėmina įvykių metafiziką, padeda ja patikėti. „Tikkun“ išsiskiria iš kitų festivalio filmų tiek idėjiškai, tiek kinematografiškai, tad pasilieka atmintyje kaip vienas įdomiausių reginių.

Kaip būtų galima apibendrinti šių metų „Kino pavasario“ programą? Kaip visuomet, ji įvairi, ryški ir emocinga. Vis dėlto tiek man, tiek keletui kino srities kolegų kartkartėmis iškildavo nuobodulio pavojus. Daug kas atrodo matyta ne vieną kartą, taigi nestebina, nedžiugina, nesukrečia. Tik čia veikiau ne festivalio, o visko prisižiūrėjusių, persižiūrėjusių entuziastų ir kritikų problemos. Guviam žiūrovui pamatyti tikrai buvo ką, tereikėjo išsirinkti vieną iš gausybės istorijų. Kiekviena iš jų kalba apie skirtingas emocijas, bet tai nereiškia, kad bėgdamas nuo liūdesio neišvengiamai sutiksi džiaugsmą. Būna visaip, ir visa tai reikalinga.