Žiogelių Balčiai
Danutė Balčiūtė ir Vytautas Balčius. 1959
1978 m. režisierius Arūnas Žebriūnas su Lietuvos kino studijos kūrybine grupe pagal Sauliaus Šaltenio to paties pavadinimo apysaką sukūrė vaidybinį filmą „Riešutų duona“. Filmuota ir sename Žiogelių kaime netoli Druskininkų. Pagrindinio veikėjo Andriaus Šato tariama gimtine tą vasarą tapo Vinco Balčiaus sodyba. Filmas laikomas pirmąja lietuvių tragikomedija, o reali šeimos, gyvenusios šioje sodyboje, istorija – tikra drama, jei ne tragedija. Apie tai papasakojo šios sodybos šeimininkė, Balčių vaikaitė Danutė Balčienė (Balčiūtė).
Mano senelė Regina Jievaišytė į Žiogelius atitekėjo nuo Merkinės. Senelis Vincas Balčius buvo iš didelės šeimos – aštuonios seserys ir jis, vienintelis brolis. Vincas Ratnyčios parapijoje buvo garsus meistras – gražuolę žmoną atsivedė į savo rankomis sukurtus namus. Ant Nemuno kranto švietė nauja dviejų galų troba, dviaukštis medžio pjaustiniais puoštas svirnas, tvartai, erdvus kluonas… Tada buvo XIX a. pati pabaiga. Vienas paskui kitą gimė vaikai. Devynetas – septyni sūnūs ir dvi dukros. Vincas stebino darbštumu – dieną naktį dirbo staliaus darbus, meistravo. Vasarą plušėjo pašiūrėje (meistraunioje): kalė skrynias, kubilus, kubiliukus, rėčkas, duonkubilius, lovius, geldas. Žiemą darbastalį – ožį ir visas načynas atsikraustydavo į trobą. Niekas nematė, kada jis gulasi, kada keliasi – kirvukas dunksi ir dunksi, oblius švytruoja ir švytruoja… Žemės, miško Vincas turėjo daugiausia visoje parapijoje – šimtą šešiolika hektarų. Ūkyje visada buvo laikoma dvejetas arklių, aštuonios devynios karvės, avių. Kaip reta šiuose kraštuose, Balčiai buvo įsitaisę moderniausius žemės ūkio padargus – turėjo arklinę pjaunamąją, kuliamąją, arpą, malūną… Nesibaigiantys ūkiniai darbai vijo vienas kitą, bet retai kada jiems nudirbti samdė svetimus – augo vaikai ir nuo mažų dienų visi linko prie darbo, visi viską gebėjo ir norėjo. Bėgo metai, vaikai planavo savo gyvenimus. Jų gyvenimus planavo ir tėvai. Vyriausiasis sūnus Julius su pirmąja emigrantų banga patraukė į užjūrius, antrasis – Ramasius, darbštumu, jėga, sumanumu nenusileidęs tėvui, labiausiai tiko į tėvų ūkio paveldėtojus. Vyriausioji dukra sėkmingai nutekėjo į gerus, turtingus Bakanauskų namus Pašilingės kaime. Petrą, kaip gabų, protingą vaiką, tėvai ruošėsi išleisti į mokslus. Kostui (mano tėvui) senieji Balčiai kaimyniniame Mašnyčių kaime nužiūrėjo 24 hektarus geros žemės ir miško, lėšų būtų užtekę ir mūsų šeimos naujiesiems namams. Vikcui (Viktorui – N. M.) buvo skirta žancinio dalia, Valentui jau vaikystėje buvo nulemta kunigystė, o metais už jį jaunesnis Jonas buvo lipte prilipęs prie brolio Valento. Jauniausia sesuo Liudvisia neatsigynė piršlių. Senieji Balčiai, seniai Uciekos kaime nusižiūrėję dvarelį, sūnų padedami dėjo pinigą prie pinigo ir su savininku Bure jau tarėsi jį nupirkti. Vieta ant Nemuno kranto, kaip ir Žiogeliuose, nenusakomas grožis – aplinkui derlingi laukai, netoli miškas, atrodė, kaip tik ramiai užtarnautai senatvei.
Bedirbant, beplanuojant pirmiausia Žiogeliai, kaip ir nemaža Pietų Lietuvos dalis, atsidūrė Lenkijos žinioje, o čia, tik už Nemuno, – Lietuva. Sumanusis sūnus Ramasius rado dar vieną veiklą – pirko cukrų ir naktimis luotu per Nemuną plukdė į Lietuvą ir ten daug brangiau parduodavo. Visi stebėjosi jo drąsa ir jėga. Kiti vyrai vos vieną maišą cukraus pajėgdavo užtempti aukštu stačiu Nemuno šlaitu, o Ramasius su dviem maišais pirmasis užsirisdavo. Pinigų dvareliui vis daugiau gulė į tėvo sumeistrautą dėžutę, vis arčiau buvo šeimos svajonė. Ramasius, grįždamas iš lietuviškojo į lenkų okupuotą krantą, parsigabendavo ir lietuviškos literatūros, vadovėlių, žurnalų. Balčių šeima garsėjo ne tik išskirtiniu darbštumu, taupumu, draugiškumu, bet ir patriotizmu, meile Lietuvai. Pirmasis už tai nukentėjo Ramasius, nors oficialiai jam buvo pateikti kaltinimai dėl spekuliacijos. 1940 m., tik užėjus sovietams, jis buvo nuteistas penkeriems metams lagerio ir išvežtas į Sibirą. Po penkerių metų lagerio gyvenimo du mėnesius keliavo namo. Kostą sovietai išsivedė tais pačiais 1940 m. Liko žmona ir du maži vaikai. Jo žmona (mano motina) per pažįstamus ir didelius vargus sužinojo, kad jis Baltarusijoje, Katynėje. Aplankė, bet kai išsiruošė antrą kartą, jau neberado. Vietiniai kalbėjo, kad jis buvo sušaudytas kartu su lenkų karininkais.
Kunigas Valentas Balčius. Apie 1938 m.
Valentas, baigęs Alytaus gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją, 1935 m. buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas Pivašiūnų, vėliau Onuškio parapijos vikaru. Tuo metu Onuškio bažnyčioje klebonavęs rašytojas Nikodemas Švogžlys (Milžinas) apie jį parašė apybraižą. N. Švogžlys rašė, kad jo jaunasis vikaras – išskirtinis jaunuolis. Jį vadino cikriniu dzūku. Vikaras pasižymėjo kuklumu, bet buvo dainingas (dainavo ir chore), sportavo, šoko tautinius šokius, ratelius, vaidino. Ir visiškas abstinentas! Buvo be galo organizuotas ir veiklus: parapijos jaunimą vežė į renginius, ekskursijas, organizavo katalikiškas akcijas, su Onuškio jaunimu pastatė vaidinimą „Žmogžudžio duktė“ ir jį rodė keliose parapijose. Be viso šito, dar rūpinosi trylika Onuškio parapijos pradžios mokyklų, dėstė tikybą. Vadovavo „Pavasario“ organizacijai. Viską suspėti jam padėjo ir motociklas. Žmonės prisiminė, kad su juo lakstė kaip vėjas. Jo veiklumas, organizuotumas lėmė, kad 1939 m. buvo paskirtas į apleistą Pusnės (Molėtų r.) parapiją klebonu. Greitai susidraugavo su parapijiečiais, suremontavo bažnyčią, šventorių aptvėrė akmenine tvora – kartu su žmonėmis iš laukų tempė akmenis, maišė cementą. Ir po daugelio metų šios parapijos žmonės sakė, kad prieš tai šiuose kraštuose nebuvę tokio gero klebono. Ir nebūsią po jo… Valentas klebonavo, o jo brolis Jonas visada buvo šalia, ėjo ir zakristijono pareigas. Klebonijoje šeimininkavo puiki mergina nuo Biržų, ir Jonas labai greitai jai pasipiršo, jie susituokė.
Prasidėjo karas. Buvo saulėta 1941 m. birželio 27-osios diena. Pavieškelyje jau buvo išplaukę rugiai. Kas dabar pasakys, ko broliai buvo užsukę į parugę, bet tuo metu netoliese buvę kaimo žmonės matė – kai vieškeliu ėmė riedėti sunkvežimiai su besitraukiančiais nuo vokiečių rusų kareiviais, broliai paspartino žingsnius. Prapliupo automatai – pirmasis rugių lauke krito Jonas, po jo Valentas. Jonas mirė iš karto. Kraujuojantį Valentą Pusnės vyrai dar atnešė į klebonijos svirną. Buvo sąmoningas. Pasakęs – žinau, kad mirštu… Užgeso po šešių valandų. Jono žmona ketvirtą mėnesį buvo nėščia. Kaimo vyrai klebono ir jo brolio atminimui žūties vietoje pastatė medinį kryžių.
Brolis Petras, puikiai baigęs studijas, Vilniaus universitete pasiliko dėstyti lietuvių kalbą, vedė Lietuvos vokietaitę. Besibaigiant karui pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Ameriką. Balčių namai Žiogeliuose ištuštėjo. Kurį laiką juose gyveno tik mama su mumis, dar visai mažais vaikais – Danute ir Vytuku. Grįžęs iš Sibiro Ramasius gyveno nerimu – kada vėl išveš? Vežė. Du kartus Ramasius pabėgo ir nenustojo kartojęs: „Mus vis tiek išveš, bet kokia kaina reikia išsaugoti vaikus. Jie ten mirs badu. Mačiau, kaip badas, šaltis pribaigia jaunus vyrus, vaikai neatlaikys.“ Ištrėmė ir tetos Malvinos Bakanauskienės šeimą – tėvus, keturis sūnus ir dukrą. Sūnūs Petras ir Vytautas pabėgo, Julius mirė Sibire, o Algis ten ir pasiliko. Pabėgę Malvinos sūnūs Petras ir Vytautas Bakanauskai išėjo į mišką partizanauti ir gimtosiose apylinkėse kovodami 1947 m. abu žuvo. Partizanas ir Malvinos žentas Merkinės gimnazijos direktorius Albinas Pečionaitis dar 1945 m. buvo stribų nužudytas, o jo kūnas išniekintas gulėjo Merkinėje, netoli gimnazijos.
Iš kairės – Julija Balčienė ir Teresė Marčinskienė.Krasnojarsko kraštas. Apie 1953 m.
Kiekvieną dieną dėdė Ramasius mums vis primindavo: „Mūsų greitai ateis. Vaikai, kai pamatysite stribus, bėkite kuo toliau nuo namų, bėkit…“ Dažniausiai namuose nemiegojom. Slapstymasis ir nuolatiniai kyšiai Varėnos vykdomojo komiteto veikėjui Guzui tremties terminą nukėlė į 1948 m. pavasarį. Vieną naktį pabudau nuo neįprastų garsų ir šviesos – pilnas kambarys nepažįstamų vyrų. Jaunas aukštas kareivėlis stovėjo prie durų, kitas nemalonus, mažas, rusiškai rėkaujantis žmogelis atrodė įsiutęs ir vis ragino skubėti; pasidėjęs popierius, jis sėdėjo prie stalo. Po trobą šlaistėsi ir gerai pažįstamas, tik už Nemuno gyvenęs Vladas Marcinonis. Mama man šnipštelėjo: „Pasiprašyk į lauką savo reikalu ir per pašiūrę bėk pas Antanėlį, slėpkis.“ Nors jaunutis rusas, sargaujantis prie durų, atrodė sumišęs ir net keletą kartų apsimetė nematantis į lauką sprunkančių vaikų, mus su Vytu vis pagaudavo Marcinonis. Vis dėlto kartą man pasisekė nubėgti ir iki kaimynų. Kaimynė mane pakišo po sūnelio patalais. Marcinonis jau ir čia. Iš karto prišoko prie lovos, ištempė mane už rankos ir nepaleido. Antanienė vis prašė: „Vladai, Vladai, palik vaiką, palik…“ Prie durų Marcinonis ištarė vienintelę frazę: „Jai su motku bus geriau.“ Daugiau bėgt nenorėjau… Susiruošėm. Einant iš trobos dvejais metais už mane jaunesnį Vytuką mama pastūmė link pakrosnio, ir vaikas mikliai užlindo už pakrosnyje įmūrytų akmenų. Vėliau Vytas pasakojo, kad jis dar spėjo žvilgtelėti į stovintį prie durų rusų kareivį – trumpai jų akys susitiko. Vytas sakė: „Aš supratau, kad jis manęs neišduos.“ Ir neišdavė.
Vežė ir kaimynų Liuolių šeimą. Jų duktė Liuda buvo dvejais metais už mane vyresnė. Dėdė Ramasius rado progą pašnabždėti: „Bandykit bėgti.“ Mudvi sėdėjome paskutiniame vežime, susikibusios rankomis. Gerai jaučiau, kad mano draugė įsitempusi laukia progos iššokti, o aš po tiek nesėkmingų bandymų bėgt jau nebenorėjau. Miške prie Grūto kaimo, netoli kelio žiojėjo bombos išrausta didelė duobė – Liuolytė truktelėjo mane už rankos ir pirmoji šoko į duobę, po akimirkos stryktelėjau ir aš. Piktasis rusas kaip tik tuo metu atsisuko ir šovė. Jaučiau, kaip kulka prazvimbė man virš galvos. Kilo sąmyšis. Mudvi su Liuda atskyrė, pasodino padvados priekyje.
Atvažiavome į Druskininkų geležinkelio stotį. Žmonių minios, kalnai ryšulių, lagaminų, krepšių. Liuda sugalvojo, kad toje maišalynėje galima pasprukti, ir nebepaleido mano rankos. Bijojau. Nujausdama, kad aš nesiryšiu, Liuda man sumelavo: „Matai, kitoj gatvės pusėj – šulinys, einam atsigersime vandens.“ Ji mane tempte ištempė į gatvę, o ten kaip tik ėjo dvi mūsų Žiogelių kaimo moterys – Malvina ir Vladzė. Jos čiupo mus už rankų ir nusitempė į Ratnyčėlės paupio krūmus. Su batukais, o dar buvom Sibirui apmuturiuotos daugybe drabužių, perbridome upelį, išlipome į kitą krantą. Prasidėjo mano kelionė po žmones… Vytuką iš užkrosnio ištraukė kaimynė Agota ir sutemus nuvedė pas gimines į Randamonių kaimą. Mamą ir dėdę Ramasių nutrėmė į Malyj Kibyšo gyvenvietę (Jarmakovskio rajonas, Krasnojarsko apskritis). Grįžo po 10 metų, be teisės gyventi gimtosiose vietose. Nelegalus gyvenimas, pažinčių ieškojimas, kyšiai, prašymai… Tik po didelių vargų tarybinė valdžia suteikė malonę – už 500 rublių leido išsipirkti savo pačių namus.
1977 m. šitoje išpirktoje troboje šurmuliavo filmo kūrėjai, net nenutuokdami, ką apie šios sodybos šeimininkus jiems galėjo papasakoti miela ir vieniša šių namų marti, taip trumpai pasidžiaugusi, anot Žemaitės, laime nutekėjimo…
