Švytėjimas

Tęsinys. Pradžia Nr. 6

 

12.

 

Jaučiausi ir rami, ir šiek tiek jaudinausi. Išlipau iš 268 autobuso Hampstede šviečiant skaisčiai saulei – teko prisimerkti, nuėjau prie sankryžos. Neskubėjau. Jaučiau, kad ir nėra reikalo skubėti. Jei jis jau ten, palauks. Ramiai užkopiau Holly Hill gatve (kelininkai žymėjo geltonai siauros gatvės kraštą). Viršuje radau rodyklę su nupiešta pabo „Holly Bush“ iškaba, pasukau į dešinę, į kreivą gatvę ir iškart pamačiau. Lauke prie mažyčių apskritų staliukų sėdėjo žmonės, rūkė ir gėrė alų, žiūrėdami į tuščią jaukų skersgatvį. Užėjau į vidų – ten taip pat buvo lankytojų, daugelis pietavo. Žengtelėjau į dešinę – norėjau rasti vietą su sofa, kad su Jona galėtume susėsti vienas šalia kito. Buvo apėmęs geras sunkiai paaiškinamas jausmas jo atžvilgiu. Pirmąkart iš visų mano pasimatymų. Jaučiausi atėjusi į pasimatymą. Pasukau į kairę, pasirinkau gerai matomą staliuką, atsisėdau, tada išgirdusi tylų „Valda!“ ir pamačiau priešais, prie simetriškai stovinčio stalo jį sėdint. Gražių, išraiškingų veido bruožų, artistišką, atsainiai aristokratišką – iškart jį pamilau. Vilkėjo odinį motociklininko švarką ir kalbėjo prašmatniai tarsi Oscaras Wilde’as. Vėliau susivokiau, kad kai įėjau, jis pamatė mane pirmiau negu aš jį, taigi susidarė įspūdį tuo metu, kai aš jo dar nepažinojau, ir nors nuslėpė tai arogantiška laikysena, aš jam irgi patikau. Prilygti jo manieringumui man būtų tiesiog neįmanoma, nes buvo akivaizdu, kad Jona iš kito sluoksnio. Buvo netgi šiek tiek keista, kad jis štai paprasčiausiai naudojasi plebėjišku pažinčių tinklalapiu. Kadangi jokiu būdu negalėjau su juo konkuruoti – man palengvėjo, atkrito būtinybė apsimesti, liko tik būti pačiai savimi. Priminiau, ką veikiu. Papasakojau apie studijas, kad neturiu pinigų susimokėti už kitus metus. Taip, kaip yra, kad vėliau būtų mažiau rūpesčių. Jis papasakojo, kad studijuoja plastikos chirurgiją (šiais metais stomatologijos praktika). „Man skauda žandikaulį“, – iškart pasisakiau. „Papasakok, ne, parodyk“, – paprašė. „Ne“, – atsisakiau. Ėmė juoktis. „Turbūt grieži dantimis“, – paaiškino. „Nebent kai miegu.“ – „Galbūt.“ Nuo pat pirmos minutės, kai peržiūrėjau jo profilio nuotraukas, žinojau, kad jis žydas. Jis pasirinko tai nuslėpti – atsainiai pasiteiravo apie žydus Lietuvoje, nes prakalbom apie istoriją, bet taip, lyg jam nė nerūpi, koks lietuvių santykis su jais. Atsakiau, kad nežinau, nes nieko neliko. Paskui supratau, kad gal tai buvo ne visai tinkamas atsakymas. Man nuolat taip nutinka. („Ką nupirkti krikštynoms? Gal reikia ko nors?“ – klausiu, pavyzdžiui. „Ne, nieko nereikia, nieko nepirk.“ – „Gerai.“) Pavalgė. Užsisakiau obuolių deserto – pusę suvalgiau aš, kitą pusę pabaigė jis. Aš valgiau atsargiai, o jis godžiai. Susipylė visą grietinėlę, kurios aš, jam paaiškinau, negaliu vartot, ir greitai pyragą sudorojo. Manau, vien tik tam, kad, kuo greičiau atsiskaitęs, pasiūlytų mane parvežti savo motociklu namo. Ištraukė šalmą – pamatęs, kad žvelgiu į jį sutrikusi, užmovė man ant galvos ir užsegė. Šalmas buvo sunkus. Pirmiau ant motociklo atsisėdo pats, o tada užsėdau aš. Pradėjo lėtai važiuoti, bet paskui staiga pagreitinęs visiškai sutramdė mano būdą. Išsigandusi įsikibau į jį taip smarkiai, kad jis suaimanavęs paprašė laikytis už ranktūrių, bet aš paniškai bijojau jį paleisti. Paskui jis liovėsi juokavęs, tiesiog parvežė mane namo. Pasiekę mano gatvę sustojom, jis užgesino variklį tikėdamasis, kad pakviesiu į vidų. Pasibučiavom. Pasakiau, kad noriu pati atvažiuot pas jį rytoj ryte. Jis šiek tiek pyktelėjo, iškart atleido ir nusišypsojęs nuvažiavo.

 

Japonas. Aha! Nuobodžiaudama šniukštinėju vyrus – graikas daktaras (nemanau, kad Sarandos jo tikras vardas) išvažiavęs į Graikiją savaitei, o Jona laiko pavasarinius egzaminus.

Tie, kurie man rašo sąžiningai (nesgi ieškau vyro gauruota krūtine), – aš, aš turiu gauruotą krūtinę, galiu leisti tau ją paglostyt, hey, sexy you look gorgeous how’s your day, you have fabulous smile, stunnig body etc., – nejučia prašauna pro šalį. Nežinau… Aišku tik, kad prašauna. Gal derėtų šiek tiek meluoti jiems. Arba kaip nors sudominti, o krūtinę atskleisti netikėtai. Nuostaba yra nuostabus dalykas.

Kaip bebūtų, nuobodu, landžioju, ir štai jis… japonas. Ak.

Myself summary: A tasteful dog walker from Tokyo.

What is he doing with his life?

Wasting! Be to, galvoja, kad tai labai prašmatnus būdas gyvenimą leisti (grynai kaip aš).

The first thing people notice about me: That I’m often mistaken as homosexual in which I feel honoured and take it as a compliment.

Tasteful dog walker, žinoma, įtartina, – patikrinau, kuo užsiima, o ten – rašytojas.

Rašau.

Hey. What do you write about, when your dog is sleeping?..

Atsako.

I write about the smell of fully ripened white peach in Costa Rica.

Sakau gi – ak.

 

13.

 

Anądien eidama į darbą pažvelgiau į saulę sau virš galvos – per debesis menkai spinduliavo, buvo išblukusi nuo smogo, atrodė kaip mėnulis – ir staiga erdviškai visa stojo į savo vietas, suvokiau, kad ji visai ne man virš galvos, o aš nukreipta į ją žemyn galva, įkypai dėl Žemės pasvirimo, ir kad gravitacija traukia mane, – jeigu jos neliktų, Saulė patrauktų į save, nukrisčiau aukštyn į ją, pakeliui sudegčiau ir numirčiau. Supratau, kitaip sakant, savo padėtį Saulės sistemoje.

 

14.

 

Jausmai man keblus dalykas. Daugelis tik švysčioja lyg meteorai – labai greitai. Sunkesnieji panašūs į mįsles – kaskart turiu atspėti. Kartais ilgai kamuojuosi, kol pataikau. Jeigu pataikau – atsileidžiu, jei ne – jausmas toliau verda lyg skraidantis ežeras ir visaip spaudžia. Sunkiau su tokiais kaip baimė, nerimas; kai reikia prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti ko nors. Pavyzdžiui, sykį supratau, kad turiu atsiprašyti Fesò. Visos jo patyčios – tai bausmės už delsimą tą padaryti. Buvo sunku, viena vertus, dėl to, kad manęs gyvenime niekas dėl nieko niekada neatsiprašė, kita vertus, dėl to, kad siaubingai susigėdau – tiek laiko nesusivokiau. „Tu sužeidei mane…“ – pasakė jis. „Atleisk“, – nusileidau, bet kartu laimėjau, nes jam tuo pačiu atsakyti stinga drąsos. Vadinasi, esu ten, kur jis ateiti nedrįsta.

Po susitikimo su Jona buvau tikra, kad noriu su juo darsyk pasimatyti – jis turėjo tai, ko trūko man: ryškius bruožus, tamsias akis, buvo IŠRAIŠKINGAS. Taip, taip, man reikalinga dar bent viena akistata patyrinėti, kaipgi jam tai pavyksta – jaustis mylimam. Galiu dėl to su juo ir pergulėti. Taigi jau kitą dieną rašiau, siūlydama vakarienę, visą vakarą ir naktį kartu, bet jis tylėjo. Tingiai atrašė po dviejų dienų, tada aš vėl jam rašiau siūlydama nueiti į parodą, tada jis atrašė šiek tiek greičiau, kad taip, būtų puiku, tada aš parašiau, kad noriu jo, tada jis visai dingo. Na, kokia aš nekantri – Jona pamanė, kad įsimylėjau. Bet tiesa ta, kad, vos šiek tiek susijaudinusi dėl vyro, kaipmat noriu tų jausmų ir atsikratyti. Brrrr. Nekantrumas būti geidžiamai, mylimai? Ne, greičiau, greičiau įrodyk man, kad tai melas. Šis jaudulys, o kokia NUOBODYBĖ būti su savimi apimtai jausmų (kurie man sunkiai suprantami)!

Jona, vėliau paaiškėjo, yra reto dydžio šiknaskylė. Parašiau jam, kad stiklinį dildo, jei naudoja ir su kitomis merginomis, turėtų apmauti prezervatyvu, nes be jo gali kilti tokių keblumų kaip man (makšties uždegimas ir skausmas). O jis užsipuolė. Pirmiausia ėmė neigti mano savijautą, teisinti save, siūlyti pseudodiagnozes, susijusias su kitais užkrato šaltiniais (kitais vyrais), – buvo sunku tuo patikėti. Po jo daugiau su niekuo nemiegojau, nes viską pradėjo skaudėti. Galvoju: o jei būčiau nėščia? (Tatjana, ginekologė: „Fi! Nuplauna verdančiu vandeniu… Pamanykit! Juokas tas verdantis vanduo.“) Galiausiai, kai Jona išvardino visus bakterijų pavadinimus ir virusų trumpinius, sakau jam: ei, AŠ prisiimu atsakomybę už tai, kas nutiko. Tu čia niekuo dėtas. Tiesiog būk atsargus su kitomis partnerėmis. Atsakė: aš prezervatyvo ant savo dildo nemoviau ir nemausiu. Tai argi jis ne šiknos skylė? Visa jo visata yra šiknos skylė, jis ten ir gyvena. Kai taps plastikos chirurgu, lai kreivai nupjauna nosį žymiai teisininkei ir kad į kalėjimą jis pakliūtų, ir kad jo šiknaskylė būtų lankoma kitų kalinių taip dažnai kaip lietuvių klinika Barkinge (ten visada eilės).

 

Dvigubas gyvenimas.

Ankstyvas rytas. Aš prie savo stalo su dokumentais, Fesò – prie savo. Ką tik baigiau jam guostis dėl visiškai nesėkmingų savo pasimatymų. Aš beviltiška. Niekas manęs nenori. Siaubinga… Fesò ramino mane žadėdamas padėti: „Aš ką nors tau surasiu.“

Tuo tarpu įėjo rytinis cheminės valyklos vairuotojas. Iškart pasuko prie Fesò, o šis kaipmat padavė jam šį bei tą pasirašyti. Kol vairuotojas palinkęs ant kiekvieno lapo brūžino parašus, Fesò, gudriai žvilgtelėjęs į mane, kreipėsi:

– Iš kur būsi?

– Rumunijos, – abejingai sumurmėjo vairuotojas.

Fesò linksmai mirktelėjo man akį virš parimusio rumuno – ne lenkas.

– Vedęs? – klausinėjo toliau.

– Ne, – nuo popierių akis pakėlė vairuotojas, pirma įdėmiai pažiūrėjo į mano įtartiną bendradarbį, – bet turiu draugę, – paskui klausiamai atsisuko į mane.

– Fesò, – paaiškinau, – gyvena dvigubą gyvenimą. Tame kitame jis mėgsta persirengti moterimi; vieniša ji, ieško draugo.

Vairuotojo akys išsiplėtė iki pat antakių, o jam už nugaros Fesò susilenkęs duso iš juoko sunkiai kvėpuodamas – pradžioje net negalėjo juoktis, truputį palaukęs iškaito iki pat ausų ir tik tada ėmė kikenti savo delfino juoku. Vairuotojas susinepatoginęs išėjo. Mudu su Fesò pastaruoju metu kaip siūlė į siūlę, o tai jau kelia įtarimą. Kaip bebūtų, erdvė, kurioje leidžiame laiką, yra belaikė, lyg pomirtinis gyvenimas – gal kai kurios savijautos gali imti ir sutapti. Sakiau jam, kad atrodo kaip vilkolakis. Aš jam atrodau kaip paukštis. Net nežinau, kaip mes svečius aptarnaujam.

Vėliau:

– Tau derėtų kokį gėjų atverst, IŠGYDYT, – pažiūrėjo į mane žvilgsniu, lyg ką tik jam būtų šovusi geniali mintis.

– Tai neįmanoma.

Dar po kelių siūlymų gėjus atvertinėti susivokiau:

– Ak, tu turi omeny fantaziją, kai vyras apsimeta mirtinu ligoniu, vargiai begalinčiu pajudėt, o seselė ateina jo nuprausti ir daro tai labai klastingai, bet vyras negali pasipriešinti, – vyras dėtųsi gėjum, o aš jį GYDYČIAU?..

– TAIP!

– Jėzau.

Vėliau:

– Esi taip daręs?..

– Žinoma, o mano draugas taip žmoną susirado.

 

Mano siela – tai tamsi tyla, juodas marmuras, – beveik toks pats, kokiu išklotas viešbutis – niūri Korfo pilis.

 

15.

 

– O tu turi brolių ar sesių? – paklausiau per pasimatymą kino. (Galėčiau gauti prizą už blogiausiai užduotą klausimą.)

– Ne, – atsakė liūdnai, – because of the policy.

 

16.

 

Nuobodulys galutinai užvaldė mane. Nuobodu taip pat ir visa, ką veikiu ar darau būdama viena. Anksčiau dėl suprantamų priežasčių to įsisąmoninti nepavykdavo – atkakliai mėginau sau įrodyti priešingai. Tačiau dabar aišku: reikšminga? Taip, bet nuobodi. Seksuali? Taip, bet nuobodi. Protinga? TAIP, bet nuobodi! Po ilgametės iliuzijos akistata šiek tiek slegia – mano antakiai suraukti, o rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Kažkur dar slypi silpni maišto požymiai, bet jie rimsta. Nieko daugiau apie mane negali būti pasakyta.

Amsterdame nuėjom į modernaus šokio spektaklį pagal Johno Cage’o „Empty Words“. Programėlėje citata, kuri vien tik atsitiktiniu sutapimu paliko įspūdį: If something is boring after two minutes, try it for 4. If still boring, try it for 8, 16, 32 and so on. Eventually one discovers that it’s not boring at all (John Cage). Nors tai ir guodžia, mano antakiai vis vien suraukti.

Manau, tokia buvo mano motinos nuomonė apie mane, ir aš protestavau. Tiek laiko sugaišau tai darydama. Bet dabar lioviausi. Fine. Aš nuobodi. So what?

 

17.

 

Ne Paryžius yra meilės miestas, o Amsterdamas.

 

18.

 

Aš lifte. Beužsidarant durims įėjo Abdelghafferas (inžinierius). Paspaudžiau antro, o jis šešto požemio mygtuką.

– Kaip šeštas? – pasidomėjau.

– Nuostabus šiuo metų laiku, – jo blakstienos nė nekrustelėjo. – Kitais metų laikais – niūru, tiesiog belangė.

 

19.

 

Saulė per skaidrią medžių lają prasiskverbia. Gatvė ūžia. Susikibę už rankų – jis su mėlynu megztiniu, ji su žaliom kelnėm, dera susikibę. Dviračiai. Storas baisus vyras su liekna moterimi – kaip jai jis nebaisus; už jų kita pora, tokia normali, žmogiška – nei gražūs, nei negražūs, tipiški. Bakingamo rūmai, priešais juos minia: fotoaparatai rankose, ant kaklo. Smėlio takas žirgams. Labai labai graži arabė su arabu, arabas riaugėja žiaukčiodamas. Policija, daug policijos. Šv. Jokūbo parke kažkas vyksta – pilna palapinių, visur vėliavos, gal dėl princesės gimimo. Priekyje arba už manęs vis kas nors šaukia toliau nubėgusius vaikus. Prancūzai. Šilta, vėjuota. Žalia. Žaliasis parkas. Man atostogos, atostogos.

Pasiekiau Trafalgarą. Kažkas su plakatais protestuoja, skanduodami šūkius. Prie Nacionalinės masinė meditacija ant grindinio, priešais medituojančius ore svyruoja Giltine persirengęs gatvės artistas, tolėliau smuiku vos girdimai griežia muzikantas – gatvės ir aikštės šurmulys jį beveik užgožia. Be vandens būtų galas – atsigeriu, perbėgu gatvę ir nukrentu ant Šv. Martyno bažnyčios laiptų. Sėdi šiandien ir daugiau žmonių, bet to, kuris turi ateiti, nemačiau. SMS: aš jau čia. Ateini? Aš irgi čia, akimirksniu ateina atsakymas. Dairausi akinama saulės – o, iš už kolonos išnyra veidas – jis! Mojuoju. Nusileidęs prisėda prie manęs. Atėjai. Žinoma. Kai kurie neateina. Kvailiai. Ką veikiam? Galim paėjėti, o paskui kur nors prisėsti kavos. Puiku. Kol einam, nepaliaujamai žaidžia su akiniais nuo saulės, tai nusiima, tai užsideda, braukdamas nuo veido tiesių plaukų sruogas, – animacija. Japonas. Lėtai braunamės per minią, su vienodu atsargumu vengdami susilietimų su praeiviais. Mano labai jautri klausa, aš vengiu triukšmo, sako. Rašo diserį ir užsiima kažkokių japoniškų rūbų prekyba (ui, sureagavo į tamsiaodės strėnas, bet man mandagiai paaiškino: siaubingas rūbas, – ne rūbas, o pižama!). Pastebėjo kavinukę su senais foteliais lauke ir dviviete supamąja kėde, ant jos abu puikiai susėdom. Užsakė sau arbatos, man kavos. Kelionės kelionės, jis ką tik grįžo iš Romos, Florencijos. O Venecija? Aš Venecijoj buvau du kartus, ėmiau pasakot, pirmąsyk buvo labai daug turistų, nutariau, kad gal dėl to nepatiko, bet antrąkart atvažiavom naktiniu traukiniu iš Romos. Kai išlipom, brėško – buvo gal 6 valanda ryto. Aplink nė gyvos dvasios, tik valtininkas krovė maišus ant kranto. Šviesa – Tiziano. Vis vien Venecija liko man svetima – gal dėl savo rytietiškumo, ką padarysi… Štai Roma – kas kita. Ten gyventi ir gyventi. Gyventi ir gyventi, sutiko. Papasakojau apie viešbutį – atitarė, žinau, žinau ir pastatą, kuris buvo ten prieš tai. O mintys apie pastatą, kuris buvo prieš tai, nuolat apninka mane, paklausiau, kokio tai pastato būta – seno ir apleisto, apleistas daugelį metų ten dunksojo, kol buvo nugriautas ir vietoj jo pastatytas viešbutis, kuriame aš būnu. Papasakojau, kad esu nesuprantamai prie viešbučio prisirišusi. Beje, ir vienas japonas ten dirba. Jo vardas turi gražią reikšmę. Koks, beje, tavo vardas? Terumi. Reiškia? Reiškia. Reiškia „saulėtekio belaukiantis“. Šiaip visas vardas – „žvelgiantis į tolumoj dunksančius kalnus ir belaukiantis saulėtekio“, bet jei trumpiau… Tai tuščia Venecija prieš pat patekant saulei būtų kaip tik ta vieta, kur tau derėtų būti, tariau. Taip, trumpai nušvito, man tai tiktų. Paaiškinau savo vardą. Susipažinom. Gal einam kur nors pavalgyti? Einam. Paklausė, ar galiu viską valgyt. Ne, ne viską – negaliu valgyti pieno produktų. Nemėgsti ar netoleruoji? Mėgstu, bet negaliu. Sukėliau susidomėjimą. Kaip ir akvafobija. Paaiškinau, kad ryte praustis duše man būtų baisiau už pragarą. Jis mėgsta plaukioti.

Patraukėme gatve ieškot užkandinės. Pasakojau apie atostogų planus: išvažiuoju į Amsterdamą. Paskui į Vilnių. Terumi sukluso: Vilniuj esu buvęs. O dar esu buvęs, – truputį pagalvojo, – tokiam mieste Šiauliai. Kodėl Šiauliuose? A, sako, aš „Lonely Planet“ pasiskaičiau ir pamaniau, kad turėtų būti įdomu, ir, beje, reikia pasakyti, kad tai buvo absoliutus mano kelionės highlight! Paskui, kai prisėdom užkandinėj „Kanada-Ya“ (nuostabus japoniškas maistas) ir tebetęsėm kelionių temą, jis pasakė, kad Stambule ir apskritai Turkijoje jaučiasi ne toks jau ateivis kaip kai kuriose kitose šalyse: Egipte, Maroke ar pan. O kur jauteisi ateiviu labiausiai? – paklausiau. Tik labai trumpai tepagalvojo prieš atsakydamas: ŠIAULIUOSE, suprantama.

 

20.

 

– Man patinka gerti, bet nepasigerti.

– Kokia nesąmonė…

 

21.

 

– Laba diena.

– Laba.

– Ar jūs labai užsiėmusi? Noriu paprašyti didelės didelės paslaugos.

– Taip?

– Man saga iš rankogalio ištrūko, – rodo tuštumą ant marškinių, – ten vien tik pergalingas tamsiai mėlyno siūlo galelis – išsivadavimo likutis. Saga apleido Gi.

– Tuoj surasiu ką nors panašaus… Mhm… Siūlas juodas, ne, geriau mėlynas. A va.

Pasiruošiau adatą, sagą. Gi ištiesė ranką. Atsargiai paėmiau už riešo ir pasukau taip, kad man būtų patogu siūti. Gi tiesiog sustingo. Nors nemačiau, bet nujaučiau, kad iš gretimo kabineto jį, susijaudinusį dėl sagos, kai kas stebi – mano kaimynas. Užtai jis Gi pašaukė, bet tik tam, kad galėtų stebėti, kaip nepatogiai šis turi persikreipti per petį, tarsi bandydamas pasidalinti perpus, tuo tarpu ranka, kurią laikiau, liko absoliuti mano nuosavybė. Prašyti kviečiantįjį palaukti Gi buvo keblu – mano kaimynas buvo jo viršininkas.

– Man dabar siuva… Vieną minutę… aš… Tuojaus…

– Kas tavo delnui? – nutariau pasisavinti ne tik ranką, bet ir jaunuolio dėmesį – pastebėjau atsilupinėjusią delno odą.

– Alergija. Gydytojai neranda nuo ko. O juk turiu su klientais bendrauti.

– Skauda?

– Ne, aš tai vadinu antra stadija. Yra šešios. Paskutinė, kai nusilupa du odos sluoksniai, suplonėja tiek, kad…

– …ima kraujuoti.

– Taip. Sunkiai ištveriu karštą ar šaltą puodelį.

– Tik ant delnų taip? Ar ant viso kūno?

– Tik ant delnų.

– Mmm… – susidomėjau.

Iš gretimo kabineto be garso atėjo mano kaimynas. Padėjęs supakuotus savo marškinius ant stalo, kelias sekundes stebėjo, kaip klusniai Gi atsakinėja į mano klausimus, ir nors ranką, kurią laikiau jam siūdama, jis bijojo pajudinti, pats visas virpėjo. Pakėliau į kaimyną akis, jis truputį leido į save pažiūrėti, paskui lėtai dingo. Kai baigiau siūti, Gi tuoj pat grįžo atgal į jo kabinetą, tačiau vėliau rado akimirką jaudulingai padėkoti.

– Jei norėtum kavos ar šiaip ko, bet kada… Kada tik tau tinka…

– Pranešiu, jei man ko nors reikės.

Tik akimirką, nes po sekundės juodas debesis – jo viršininkas, man skyręs keistą šypsnį, – jį pasiglemžė ir nusinešė tolyn.

 

22.

 

Kai Amsterdame ėjau į Nacionalinę, buvo turbūt pirmadienis, nes lankytojų eilė stovėjo tik viduje – lauke buvo tuščia. Atsistojau už dviejų moterų: viena aukšta, o kita mažutė. Aukštoji aiškino mažajai, kad ši eilė į Rembrandtą, į nuolatinę ekspoziciją yra kita – ten, arčiau kasų, – rodė, bet mažoji angliškai sunkiai suprato. Todėl aukštoji turėjo dėti pastangas ir galiausiai atsidūrė kurioziškoje padėtyje, nes aš, nebūdama jos adresate, supratau, pastabas įsidėmėjau ir nuėjau, kur reikia, o ji liko su mažąja, kuri niekur nepajudėjo, ir nebuvo aišku, gal ji stovi kaip tik toje eilėje, kurioje nori stovėti, be to, turi kęsti atkaklią pamokslautoją. Perėjusi į tinkamą eilę, pamačiau, kad ji ne tik trumpa, bet ir juda greitai, taigi, aukštai moteriai likau dėkinga. Nusipirkau bilietą. Tiesa, prieš tai buvau užsukusi muziejaus parduotuvėn – visai naudinga, ten sufleravimo biuras. Toks žaidimas „Surask originalus“, kaip vaikystėj – tinka, tinka! Šedevrų paveikslėliai ant lėkštučių, krepšių, magnetų ir dar begalės smulkmenų. Pamačiau, ką muziejus turi, kas laikoma svarbiausia ir ką man derėtų pamatyti. Pavyzdžiui, pilančią pieną (jos reprodukcija, maža to, kad parduotuvėje pilna baltų galvos apdangalų, stovi mano namuose ant stalo ir aš kasdien į ją žiūriu, taigi, buvo aišku, kad savo akimis nepamačiusi originalo aš, na… nesu tikra dėl tinkamo žodžio). Tam, kad pakliūtum į ekspoziciją, irgi buvo eilė, tačiau aš ja nepatikėjau. Nuėjau į priekį patikrinti, įsitikinau – tikrai eilė. Ilga… Bet kadangi jau nuėjau į priekį… (Įėjau be eilės.)

Įžengiau į pirmą salę – ten paveikslai. Taip pat išpieštos vazos. Paveiksluose vėjas, laukai, debesys. Stabtelėjau prie keramikos – minkštu teptuku, minkštom linijom, spalvotai abstrakčiai išdekoruoti indai, – žiūrėjau kurį laiką į juos, paskui į šalimais kabantį paveikslą su jūra – tiek indai, tiek paveikslas buvo iš tų darbų, kurie ant magnetų nepakliūva, į-y-traukiau oro, y-i-ššš-leidau, į-y, y-i-ššš, tada greitai, tada staiga akys išsiplėtė, ėmė virpėti, o blakstienos užtvino – bejėgė, aš nežinau, kas man, stovėjau ten pilnomis akimis ašarų, – į-y, y-i-ššš… Nuėjau prie kitų paveikslų, malūnas, kur parduotuvėje mačiau, – tinka… Ak. Kažkoks rūsys, mažytis paveikslėlis, saulė skverbiasi pro duris, moters figūra, tiek atspalvių. Užspaudė tas-jausmas-toks orą, TAS turi išeiti, turi pasirodyti, nes paveikslai, įsivaizdavau, lyg transferas į dailininkų sielas – tebūna prakeiktos amžiniems malonumams jos, taip mane jaudindamos, – verkiau iš grožio.

Paskui palengva nusiraminau (juvelyriniai dirbiniai padėjo susikaupti) ir tiktai dar šiek tiek žliumbtelėjau, inkštelėjau pačiam gale, prie pilančios pieną. O ji taip ramiai, ignoruodama agresyvias nosis, prikištas prie jos mėlyno sijono, pylė pieną. Bemaž hipnotizuojančiai. Žiūrovams turėtų būt duotos instrukcijos ten klauptis ir taip pagerbti dailininko rankas, teptuką ir primaitotą dažų paletę.

 

23.

 

OK. Metas atsispausdinti bilietus. Mmmhm. M! „Atlasjet“ rašo: jūsų rezervacija nerasta, registraciją internete leidžiam, tik jei bilietus pirkote tiesiogiai iš mūsų. Aha. Vadinas, registracija oro uoste, o ten visada papildomi mokesčiai. Parašiau „eDreams“ laišką vartodama skundimosi retoriką, užbaigiau žodžiais „my holiday is irreversibly corrupted“. Nes negaliu atsispausdinti boarding pass. Tiesa, dar pagrasinau kreiptis į UK European Consumers Services. Atrašė ne „eDreams“, o „Atlasjet“ klientų aptarnavimo vadovas Nabumiras Temirbekovas ir asmeniškai paaiškino, kad registracija oro uoste. Mindaugas: „Taigi, aišku, oro uoste, nes čia normalios oro linijos, o ne „Ryanair“ kokie.“ Aurelija: „O tu į Turkiją skrendi?“ – „Na taip, Stambulas Turkijoje.“ – „Bet skamba kaip Europoje.“ Mindaugas: „Kai atskrisi, aš ateisiu tavęs pasitikt, ten pereisi pasų kon… Pala, o tu pasą turi?“ – „O ten paso reikia? Vis dar?..“

– Jooooooo…

– Aaaa… matai kaip…

– Bet tu juk turi?

– Ne visai…

– Skambink Justui (jis pernai ten buvo) ir į Turkijos ambasadą.

– Gerai…

Po minutės:

– Justas sako, dabar bevizis režimas, galima ir su ID skrist.

– Skambink į ambasadą.

LT URM – pasas! Turkijos URM – sąrašas valstybių, iš kurių leidžiama keliauti su ID kortele… Nea, Lietuvos ten nėra. Darbe: I told you, she can’t fly, she hasn’t got wings. Look… No wings. Fesò atlaidžiai: „Ateik, nurinksiu plunksnų likučius nuo tavęs.“

Taigi, nevermind boarding pass, I don’t have PASSPORT.

Right…

Quite!

 

B. d.