Pati sau mūza

Televizorius primena kaleidoskopą. Besikeičiantys vaizdai, ritmingi garsai ir dinamišką monotoniją kartkartėmis perskrodžiantys trukdžiai – juoda dėžutė it chameleonas.

Aną dieną, maigant televizoriaus pultelį, tokį nebylų savo mechaniška egzistencija, akis smarkiai užkliudė vieno prekybos centrų tinklo reklama, kurios šaukinys: „Pati sau mūza.“

„Kas? Kas?“ – norėjosi prabilti balsu, bet springau reklamoje besiliejančiu puvėsių raudoniu. Šioje sustabdyto laiko akimirkoje, kurioje nuostaba sumišo su pasibjaurėjimu, su(si)vokimas atėjo pats savaime: juoda dėžutė kviečia kurti. Tik klausimas: „Ką?“ Atsakymas: „Tikriausiai save.“

– O kam man save kurti, jei esu Dievo kūrinys?

– Tam, kad laimėtum gyvenimo loterijoje.

– Laimėčiau, pavyzdžiui, ką?

– Kovą su laiku.

– Aš su juo nekovoju. Man malonu jausti jo tėkmę, stebint, kaip greitai viskas keičiasi. Jaučiu, kaip laikas vilnija mano kūnu, brandindamas giliuosius minčių telkimosi sluoksnius, jausmų ertmes ir patirties įpjovas.

– Bet tu nieko nekontroliuoji.

– Nes manau, kad ir kontrolė turi ribas, iš kurių galima išsmukti, sudarius sandėrį su mažais pakvailiojimais, išbalansuojančiais kontrolės rutiną.

– O kaip tobulumo siekis? Tipenimas spindinčiais paviršiais, bandant neužkliudyti valso ritmu besisukančių tobulųjų grakščiomis rankomis, ilgomis kojomis, ištiestais kaklais ir pakeltais smakrais.

– Aš nemoku vesti.

– Tu tik sukis, sukis ir nieko negalvok.

Supykina. Ar aš noriu pergalvoti savo atsakymus? Ne. Vadinasi, nenoriu būti mūza net sau. Vadinasi, noriu nuspausti raudonu apskritimu pažymėtą televizoriaus pultelio mygtuką, kol laikas netapo miglotas, o išorinio pasaulio ilgesys nepavirto nepatogiu faktu.