Kačiukai

Dažniausiai naktim miegam atsukę vienas kitam nugaras. Kartais, kai jos liečiasi, aš negaliu užmigt – turiu atsitraukt porą centimetrų.

– Tik bėgi, – priekaištauja per miegus.

– Man patinka, kai apsikabina iš nugaros, – tarsteliu.

Jis beveik niekad taip neapsikabina. Nebent gražiai paprašau, bet tik penkiom minutėm, o mano nugara vos spėja įšilt. Jis visad teisinasi, kad ilgiau negali, jis nepratęs miegot ant šito šono, jam reikia ant kito. Sako, kad aš galiu apsikabint: permest ranką jam ant šono ir apsivyt kojom. Taip ir darau, bet irgi neilgai, kol koja nutirpsta. Tada nusisuku ir pasitraukiu porą centimetrų.

Kad nugaros nesiliestų.

Šaltos.

 

Mes auginsim du kačiukus, jie neseniai gimė. Nusprendėm, jog reikia pasiimti du, kad būtų kiekvienam po vieną. Gausim po mėnesio, kai jiems nebereiks mamos ir prasimerks akys. Kačiukams jau turim namelį, rudą ir minkštą kubą prie sienos. Kartais, kai bandau atidaryti spintą, tas kubas painiojasi ir reikia vis pernešt į kitą vietą.

– Šitas daiktas nepakenčiamas, – kartą spyriau į jį.

– Baik, reikia tik patraukt.

Tomas apsikabina mane, nors niekad nežino, kada reikia apsikabint. Juk dabar noriu spardyt kubą, o jis ramina, švelniai glosto nugarą, nors ir jaučia, kad neveikia. Bet Tomas vis tiek guodžia, sako, kad pasikarščiavau. Jis visada sako tai, ką ir taip žinau, o aš tik linksiu ir linksiu.

– Dabar atsiprašyk, – sako.

– Atsiprašau.

– Ne, gražiai atsiprašyk, – jis pabučiuoja man į galvą, – nuoširdžiai.

– Atsiprašau nuoširdžiai.

– Žiūrėk į akis, – juokiasi, – ir nuoširdžiau.

– Baik.

– Atsiprašyk, – vis tiek lenda.

Aš atsidūstu, stipriai apsikabinu Tomą, įsivaizduoju minkštą kačiukų kailiuką, kurį glostyčiau ir glostyčiau, ir dar ilgas stačias uodegytes, kai jie laka pieną iš indelio.

– Atsiprašau, – išspaudžiu.

– Ir Tomuko atsiprašyk.

Atsidūstu.

– Atsiprašau.

– Ne, atsiprašyk nuoširdžiai.

Ir aš atsiprašinėju ir atsiprašinėju. Paskui dar pasakau – daugiau niekad taip nedarysiu.

 

Jis yra Žuvys, o aš Jautis, jis turi puodelį su dviem žuvytėm ir aš geriu kavą iš to puodelio, nes patogiai priglunda prie lūpų. Indų lentynoj stovi ir jo mamos dovanotas rėtis, keli puodai, keptuvė iš mano buvusių namų ir puodeliai nudaužtom auselėm. Kartais vis galvoju, kaip išvirčiau kalafiorą be rėčio. Rėčio pasiimt negalėčiau, nes jis Tomo, o Tomas neišsivirtų arbatos, jei pasiimčiau arbatinuką, kurį nupirkau gal prieš mėnesį.

– Žiūrėk, – sakau aš, – nuosėdos nesikalatos.

– Aha, – atsako, – ir rankena gera.

– Nekaista, – dar pagiriu.

Nors kartais, kai namo parnešu naujus daiktus, jaučiuosi kalta. Jis prisirišęs prie visų kitų – klibančios kėdės, nes juoda, lempos, kuri vos laikosi ant stovo, nes kažkur dingo veržlė, puodelio nudaužta ąsele, vien dėl to, kad dovanojo man pernai per Kalėdas.

– Bus patogiau, – aiškinu aš.

– Suprantu, bet… – ir jis man pradeda pasakot, kodėl viskas yra brangu, su kokiais atsiminimais susiję daiktai ir kodėl reikėtų juos saugot.

Aš klausau, linksiu galva, nors nieko nesuprantu. Paskui mes gulam į lovą ir susiglaudžiam nugarom, atitrauktom per kelis centimetrus.

 

Ryte dingo kačiukai, kurių niekad ir neturėjom. Paskambino šeimininkė ir pasakė, kad pabėgo, jeigu atsiras – būtinai informuos.

– Tau gaila? – klausia Tomas.

– Ko?

– Kačiukų.

Aš karpau kojų nagus užsikėlusi vieną koją ant stalo. Nykščio nagas spaudžia odą iš šonų ir aš bijau, kad nagas įaugs. Sukandusi krūminius dantis bandau nukirpt kuo daugiau nago kampo.

– Gaila, – atsakau ir laviruoju žirklutėm prie nago.

– Tikrai?

– Nu tai aišku, – burbteliu.

– Neatrodo.

– Ką? – neišgirstu ir, netyčia įsidūrusi į panagę, aikteliu.

Tomas pribėga prie manęs, klausia, kas yra, aš jį raminu, kad čia nieko baisaus. Tik įsidūriau.

– Duok pažiūrėt, – sako jis.

Ne, nereikia. Nieko ten baisaus.

– Duok.

Aš atkišu koją, jis paglosto pirštus, šypsodamasis apžiūri tris apgamėlius ant blauzdos, o galiausiai pabučiuoja į kelį.

Man suspaudžia gerklę.

– Žinai, tikrai labai gaila kačiukų, – tarsteliu.

 

Kai susipykstam, visada atsidalinam savo turtą – aš einu miegot ant sofos kitam kambary, kuriame šalčiau, o jis lieka tame, kur šilčiau. Tas kambarys ir yra jo, nes perdažė sienas, kai įsikraustėm, o aš nedariau nieko. Užtat aš išsinešu savo antklodę, pagalvę ir stalinę lempą, o Tomas lieka tamsoj, nes nemėgsta, kai visas kambarys būna apšviestas.

Bet po pusvalandžio, kai aš pagaliau patogiai įsitaisau ant sofos, jis grįžta.

– Kačiukam taip nepatiktų, – sako ir atsiprašydamas apkabina mane.

Ir aš jį apkabinu, būtų nesąžininga neapkabint, kai jis atsiprašo, bet dažnai, padėjusi galvą jam ant peties, žiūriu į spintą ir mintyse vis lankstau ir lankstau drabužius.

– Nepatiktų, – pakartoju, paskui priduriu: – Einam rūkyt.

Rūkyt jis, aišku, nemoka, springsta po kiekvieno dūmo, nors sako, kad čia dėl to, jog serga. Man šiek tiek juokinga, kai jis kosti, ir neįprasta matyt su cigarete tarp pirštų. Vieną rytą pabudusi ėjau į balkoną, ir jis paprašė cigaretės, šiaip sau. Aš nieko nesakiau, tik padaviau pakelį. Pirmos cigaretės, kurias surūkė, buvo visai juokingos, jis vis kosėjo ir bandė nuslėpt, kad kosti, nebaigdavo cigarečių ir aš galėdavau pabaigti galiukus.

– O apie ką kalbėt, kai rūkai? – klausia.

– Mmm?

– Nu rūkantys gal kalba apie cigarečių kainas, vėžį ir taip toliau.

– Kalbi, kas į galvą šauna, – gūžteliu pečiais.

Mes tylim, kol prisimenu jo kosulį, kai springsta dūmais, ir negrabias rankas, kai nukrato pelenus.

Aš juokiuosi, jis irgi kažkodėl pradeda, ir viskas vėl atrodo šiek tiek gerai.

 

Žiūriu į veidrodį koridoriuj ir stengiuosi sau priminti, kad esu mergina. Tomas mane vadina maža moteryte. Nežinau, ar dėl to, kad esu žema, ar dėl to, kad esu jauna moteris. Bet moterim būti bijau, nors pati žinau, kad jau esu.

– Mergina, – primenu sau durdama pirštu į veidrodį, – mergina.

Veidrody žvilgsnis atrodo linksmas, ir mažos raukšlelės susimeta apie akis. Jei nusišypsau, matau pageltusius dantis, ant skruostų ir kaktos pora spuogų ir randų, likusių nuo paauglystės. Bet jei ilgiau seku savo veidą, jis lyg ištįsta, nuliūsta ir akys jau neatrodo linksmos. Lyg prigesusios.

Mano klubai išplatėję, šlaunys suapvalėjusios, turiu nedaug, bet vis tiek atsikišusį pilvą ir krūtys atrodo jau tinkamos maitinti vaikus.

Atas, Elijus ir Gluosnė būtų mūsų vaikų vardai, kitados sugalvojom su Tomu, kai aš gėriau vyną, o jis kakavą. Jaučiau artumą tik Gluosnei, nors mergytės vardą išrinko jis. Tomas sakė, ji turėtų būti graži kaip mama, tik truputį geresnė. Mes kikenom, nors nesupratau, ką jis turi galvoj, kai sako, kad geresnė. Niekada ir nepaklausiau.

Kai ateina Tomas, staigiai lyg pričiupta nusisuku nuo veidrodžio. Bet jis nepastebi, stovi toks apsimiegojęs, susivėlęs, tik su trumpikėm ir telefonu rankoj.

– Kačiukai atsirado, – sako ir šypsosi, – galėsim tuoj pasiimt.

 

Mes tvarkomės namus: aš plaunu indus, o Tomas juos rankioja po visą butą – tai nuo palangės, tai nuo spintelės, spintos, rašomojo stalo ar sofos.

Kai ateinu valyt dulkių, jis sėdi ant lovos ir renka muziką, tik muzikos visad klausosi su ausinėm, mat taip geriau girdisi.

– Čia šiukšlės ant stalo, – rodau pirštu.

– Gerai, dar penkias minutes, – sako jis ir žiūri beveik vaikiškai, labai prašančiu žvilgsniu.

Negaliu atsispirt, šypsausi ir aš. Iš lėto valau dulkes, atsinešusi šiukšlių maišą, surenku visus sulčių ir vandens butelius, besimėtančias servetėles. Delnais dar patikrinu, ar nėra ant grindų kokio nukritusio varžto arba pamestos veržlės nuo lempos. Vis įsivaizduoju, kaip po stalu glausis kačiukai. Bus švaru ir dėl to jų rausvos pėdelės nepajuos. Ir kai Tomas padės tuščią vandens butelį sau prie kojų, aš būsiu pareiginga ir iškart paimsiu, išmesiu. Kad kačiukai neužsižaistų juo ir netriukšmautų. Ar nesusipeštų, ar nesusižeistų.

Įkišusi galvą į saloną paprašau, kad Tomas išplautų grindis. Jis linksi, tik nežinau, ar išgirdo – vis dar su ausinėm.

Nueinu į balkoną, rūkau. Balkone mėtosi Tomo sportinė apranga ir mano nuorūkos, o ant virvės skalbiniam džiauti kaba kojinė. Viena.

Nusisuku į kiemą, čia viskas švaru ir balta nuo sniego. Net akina, bet vis tiek žiūriu. O Tomas nežiūri ir, įkišęs galvą į balkoną, klausia:

– Ką man sakei padaryt?

– Grindis, – tyliai atsakau.

– Pyksti? – Tomas apsikabina mane.

– Ne, nepykstu.

Jaučiu, kad jis šypsosi, lūpos išsilenkdamos prisiliečia prie ausies, ir aš beveik ašaroju nuo šitos visos baltumos.

– Kačiukam patiks, kai bus švaru, – sako jis.

– Aha. Man irgi, – tarsteliu žiūrėdama į kiemą.

– Mama skambino.

– Ane?

– Sakė, kad gal reiktų vieno kačiuko, ne dviejų.

– Ane?

– Taip, bet mes juk norim dviejų?

Linksiu galva ir, užgesinusi cigaretę į lango rėmą, išmetu laukan.

Kai grįžtu į vidų, Tomas jau sėdi ant sofos, ką tik išplovęs grindis, bet pradeda temti ir aš nematau, ar jos tikrai švarios, ar ne.

 

Tomo mama atvežė kačiukam maisto – sauso ir skardinėse. Sudėjau viską po stalu. Dėl to Tomas dabar sėdi virtuvėj ant grindų ir garsiai skaito etiketes, sako, kad nuo šito kačiukų kailiukas turėtų žvilgėt, o nuo šito – nagučiai bus stiprūs.

Aš irgi atsisėdu ant grindų, žiūriu į tas skardines, bet nė vienos neimu į rankas.

– Bet tu supranti, kad kačiukai mane labiau mylės? – klausia jis ir žaismingai permeta skardinę iš vienos rankos į kitą.

– Aha.

– Bet tave mylės, kai juos pašersi.

– Aha.

– O mane, kai su jais žaisiu ir glostysiu.

– Aha.

– O tu galėsi apkirpt jiems nagus, kad užuolaidų nedraskytų.

– …

– Kaip manai, kuriam laikui jiem užteks šito maisto?

– …

– Gal mėnesiui?

– …

– Kaip manai, ką reikės daryt, jei kraustysimės iš čia ir nepriims su kačiukais?

– …

– Nes vis tiek, hm. Kačiukai gyvena, nežinau, gal šešiolika metų?

Aš palinksiu porą kartų, žiūriu į tas skardines, lyg mintyse, lyg balsu pakartoju: „Aha, šešiolika“ ir einu iš virtuvės, bet netyčia pamatau save veidrody. Aš apsivilkusi Tomo megztiniu, nes nežinau, kur pasimetė manieji. Šlepetės irgi ne mano, kadaise radau šituose namuose. Jos didelės, vyriškos, man netinka, o, išėjus į balkoną, nešildo, nes atviros ir pade išminta skylė.

Kai bandau atsidaryt balkono duris, vėl maišosi kačiukų namelis, tas rudas minkštas kubas.

Šiandien ryte norėjau atidaryt savo spintą ir susirasti megztinį, bet pasipainiojo namelis ir vėl porą kartų spyriau į jį, jau ketinau užminti, bet Tomas tą namelį paėmė man iš po pado ir pernešė prie balkono durų. Kartais man atrodo, kad jis specialiai taip: padeda, kad matyčiau, kad painiotųsi po kojom, o kai susierzinu – patraukia į šalį, bet tik šiek tiek toliau.

Dabar aš vėl spiriu į tą kubą-kačiukų namelį, bet tyliai, kad Tomas neišgirstų. Paskui numetu prie sienos ir namelis dabar atrodo jau ne kaip rudas minkštas kubas, o tik kaip sujauktas medžiagos gabalas.

 

Temsta. Viduj jau visai tamsu, reikia įjungt lempą. Tik lauke kiek šviesiau, galbūt nuo sniego.

– Viskas gerai? – ateina Tomas. Irgi prisidega cigaretę.

Linksiu.

– Gražu lauke, taip? – klausiu.

– Šalta.

– Prisnigę.

– Per daug balta, – atsako, – tuščia.

 

Žiūriu į medžius kieme. Tomas mano, kad čia ne medžiai, tik skeletai. Sako, pavasarį bus gražu ir kačiukai galės karstytis. Bet mane vis tiek domina tos plonos šakelės ir sniegas ant jų. Žiūriu ir nesuprantu, ar pašalę pakankamai: gal papūtus snaigės nukris atskirai, pūkeliais lyg kokios dulkės ar vis dėlto net nepajudės. O gal ryte bus atlydys ir galvosiu, kad skęstu. Arba šals.

– Išsikraustau, – sakau jam.