Bulvaruose šviesu

 

Paryžius, banalusis meilės miestas, – Senos tiltų turėklai, kaip ir čia, apkarstyti vedybinėmis spynomis. Svarstau, ką imti į lėktuvą – Solveigos Daugirdaitės knygą apie Sartre’ą ir Beauvoir ar antikvarinį vertimą – sentimentalų kažkokio prancūzo romaną. Pasiimu sunkų kelionių po Prancūziją vadovą, kurio mažai prireiks, bet lėktuve sunku susikaupti skaityti ką nors kita. Kelionės naudingos tuo, kad kaskart prieš skrydį apmąstai savo gyvenimą, atlieki sąžinės sąskaitą; motyvuoja žmones savianalizei. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau pasitikiu savo tapatybe – esu lietuvė, rytų europietė; tai reiškia laviravimą tarp baikštaus atsargumo ir netikėtai išlaisvėjusio žmogaus bravūros. Maža to, rašau eilėraščius – paradoksalu, skelbiu savo mažai kam aktualias asmenines patirtis. Keliauju kaip tik dėl jų; jie yra priežastis, kodėl man pavyksta pamatyti pasaulio. Simboliškai grįžtu į praėjusio amžiaus pradžią, tarpukarį, pirmąją Nepriklausomybę, kai lietuvių in-teligentai važiavo lavintis į Vakarus (bet ne tik). Pavyzdžiui, Sankt Peterburgas, į kurį pakliuvau prieš penkiolika metų, pirmiausia reiškė Čiurlionio beprotybės miestą; prieškario Petrapilį su lietuvių studentais. Ir į Paryžių važiuoju tik tam, kad vienąkart įbrisčiau į Seną, kurios pakrantės, kalbama, dvokiančios šlapimu. Netiesa.

 

●

 

Skrydis suplanuotas per Minską. Vis dėlto tai toks nemalonus oro uostas. Pareigūnės, nutaisiusios viršininkių veidus, kvočia keisčiausių dalykų (normalioje šalyje niekam to nė į galvą nešautų paklausti – tai ne jų reikalas). Žmogus įgąsdinamas, nes atrodo, kad imsi čia ir pasiliksi dėl kokio kvailo atsitiktinumo. Elgesys su keleiviais įsakmus, nemalonus; ranka perrašomi, tyrinėjami jų dokumentai, asmeniniai daiktai. Pro vienus vartus susodina į visus reisus, kiek tik turi, nors laiko skirtumas tarp jų – dvidešimt minučių. Stengiasi sukelti žmogui baimę – mes galime nepraleisti tavęs į lėktuvą, pamiršti tavo bagažą, net pasodinti į kalėjimą, jeigu būsi nepakankamai nuolankus. Kalbant girdėjau tik viena kalba – suprantama, ne anglų. Jokių kitų išmokti vis dar nesugebėjo. Apima klaiki totalitarizmo baimė, beveik panika. Kol sėdėjau prie patikros vartų ir rašiausi visa tai į užrašų knygelę, mane ištiko keistas jausmas, kad esu stebima ir kad, tikrinant bilietus, manęs paklaus, ką aš čia rašiausi, o paskui tuos užrašus atims ir perduos KGB (ar kaip šiuo metu vadinasi jų saugumo organai). Prisiminiau, kaip, prieš metus būdama Minske, metro prieigose fotografavau pano su Lenino ir Stalino galvomis; horizonte pasimaišė gal milicininkai, gal kareiviai. Maniau, jie atims iš manęs fotoaparatą. Tiesą sakant, Minske prapuolęs bagažas buvo menkiausia, ko tikėjausi. Mintyse su juo galutinai atsisveikinau. Labiausiai bijojau, kad neatimtų užrašų knygelės. Lėktuve iš tos baimės dar ėmė dematerializuotis daiktai – kažkur dingo vienkartiniai įrankiai „Belavia“ užkandai valgyti (nors tikrai prieš tai juos laikiau rankose), o rašiklis nusirito po krėslais – tiek jį ir temačiau. Bausmė už nerimą – likau be galimybės rašyti.

 

●

 

Viešbutis visai šalia Respublikos aikštės, kurioje įvyko teroro atakos; jo savininkas, regis, alžyrietis. Buitis visai kaip Ženevoje, tik labai trūksta radijo ir impozantiškų moterų po langais. Respublikos aikštėje daug gėlių ir žvakučių, pagerbiančių teroro aukas. Statula apvyniota vėliavomis ir paramos plakatais; greta dažnai vyksta mitingai, reikalaujama socialinio teisingumo. Vis dar galioja nepaprastoji padėtis: žmonės įžūliausiai eina per gatvę, degant raudonai šviesai, ir niekas negalėtų prie jų prisikabinti. Nusiperku „Charlie Hebdo“ – iš tikrųjų vulgarus, dauguma karikatūrų susijusios su lytiškumu arba organizmo išskyrų šalinimu, bet jomis reiškiama kritika – ne be pagrindo. Mėgstu savarankiškai užvaldyti miestą: suprasti metro sistemą, rasti objektus, priprasti prie įdomių gerklinių balsų, kuriais juodieji intensyviai komunikuoja gatvėse. Metro išgyventi trokštantis žmogus groja akordeonu: bando Mozarto „Turkų maršą“, bet groja jis labai prastai – net pagalvoju, kad aš irgi taip mokėčiau, jeigu tektų čia pasilikti. Visur fotografijų būdelės – kaip filme apie Ameliją. Mūsų skaitymai vyksta Poezijos namuose (didinga erdvė, pri-menanti teatrą), su originaliu instrumentalistu, kuris improvizuoja kaip perkusiją net panaudodamas kažkokius karolius. Visas festivalis vadinasi „Le Printemps de Poètes“ – kitaip sakant, „Po-etų pavasaris“. Antrieji, neoficialesni, skaitymai – nekomerciniame knygyne. Šis – itin nedidelėje erdvėje, gal 20 kvadratinių metrų. Neįtikėtina, bet sutelpa apie 40 žmonių. Prekystaliai nukraustomi, atėjusieji atsineša vyno ir užkandos. Jie telpa į neįtikėtinai ankštas erdves, neprarasdami delikatumo; mūsų klausomasi itin atidžiai. Jaunas vertėjas Ainis Selena sako, kad mus išleido gera leidykla – viena iš dviejų geriausių poezijos leidyklų Paryžiuje „Éditions Bruno Doucey“. Dar jis papasakoja, kaip poetas Stéphane’as Bataillonas, rašydamas prancūzišką pratarmę mano knygiūkštei, anglišką frazę „commentary on the gospels“ būtų kurioziškai interpretavęs taip: „Kartu su kunigu klausėsi gospelų ir juos komentavo.“ Leidykla savo dvasia iš tikrųjų kiek primena „Kitų knygų“ būstinę. Leidėjas Bruno ir jo žmona Murielle Szac – itin charizmatiški, kaip iš prancūzų kino. Jie išleido mus visus (mane, islandę, lenką, makedonietę ir slovaką – „Ver-sopolio“ projektas) mažomis trikalbėmis knygelėmis viename kartono aplanke – „Europ’oètes. Cinq voix de la poésie européenne“. 2002 metais, kai Lietuva buvo Frankfurto knygų mugės garbės viešnia ir ten pristatyti į vokiečių kalbą išversti Renatos Šerelytės bei Jurgos Ivanauskaitės romanai, tarp literatų įsitvirtino keiksmažodis „euroromanas“ (vartojamas dar ir ligi šiol, nors niekas tiksliai nežino, kas tai yra). Dabar, jaučiu, vis labiau įsitvirtina pejoratyvas „europoezija“. Knygyne atrandu „Les petits Platons“ seriją – meniškai iliustruotas knygas vaikams, trumpai pristatančias filosofus, – „Įsimylėjęs Sokratas“, „Jauno libertino vizitas pas Blaise’ą Pascalį“, „Martino Heideggerio tarakonas“, „Karlo Marxo vaiduoklis“, „Profesorius Freudas kalbasi su žuvimis“ ir pan., yra, regis, net apie Ricoeurą ir kitus šiuolaikinius. Nusiperku „Mažąjį Hannah Arendt teatrą“, gal pravers kartojantis prancūzų kalbą. Vakarieniaujame „Le Petit Marcel“ – miniatiūriniame restoranėlyje, kuriame, nepaisant baldų minimalumo, visi telpa. Stebiu du senyvus vyrus prie gretimo stalo ir svarstau, ar jie gėjai. Kai buvom Čikagoje, Rimas Užgiris pak-lausė, ar veikia mano gay radaras – keturiasdešimtmetis picų padavėjas esąs, jo matymu, homoseksualus. Ne, neveikia. Pas mus jie atrodo kitaip.

 

●

 

Kadaise Liudvikas Jakimavičius buvo pasakojęs, kaip su rašytojo pažymėjimu apžiūrėjo visą Luvrą. Regis, net į Rašytojų sąjungą suagitavo stoti dėl to paties motyvo – „nemokamai nueisi į Luvrą“. Kelerius metus laukiau, stalčiuje laikydama tą naudingą dokumentą, – suprantama, niekas nemokamai ten su juo neįleido. Bet man buvo nė kiek negaila investuoti į dvi valandas Lu-vre. Juolab tiksliai žinojau, ko man reikia. Man reikėjo suolelio, kad galėčiau atsisėsti ir užsirašyti mintis. Siaubingai nesisekė – Minske dingęs lagaminas taip ir neatsirado, fotoaparato baterijos išsikrovė, o Luvre sugebėjau pamesti bilietą, kuris būtinas, pereinant iš vieno korpuso į kitą. Dėl fotoaparato nesijaudinau – būtų gaila laiko mygtuko nuspaudimui. Juk atvažiavau čia net ne įspūdžių, o tekstų. Nėra nieko, kas išliktų ilgiau, – tada, kai būsiu praradusi atmintį. Figūros iš paveikslų žvelgė į minią bepročių, nežinia ko čia atėjusių su asmenukių lazdomis. Tikiuosi, kai pagaliau pasilieka vieni, naktį žmonės ant sienų kalbasi tarpusavyje. Tačiau mūsų visų nemirtingumo troškimas – kad jie atgytų ir išliptų iš rėmų (it drobių personažai filmuose apie Hogvartsą) – deja, neišsipildys.

Triukšme liūdėjo populiarumo išvarginta Mona Liza, į kurią pažvelgusi susigraudinau. Mokytojai tiek apie ją mums pasakojo (Petras Kunca, pavyzdžiui, – amžiną jam atilsį) – tiksliai įsivaiz-davau paveikslo parametrus. Pro šalį kojas iš paskutiniųjų vilko bohemiškai atrodančios filosofijos studentės. Pagalvojau, kad, dėkui šalies ekonomikai, moku taupyti jėgas – esu buvusi Ermi-taže ir Vatikano muziejuje, galiu apskaičiuoti būtinosios energijos sąnaudas. Dar truputis Rembrandto, tik du vermerai (poezijoje jį nuolat kas nors eksploatuoja), pilna salė majestotiško Rubenso ir mažieji olandai – žvelgdama į juos, prisimenu Marių Buroką, kuris, apsvaigęs jais Nacionalinėje Vašingtono galerijoje, sėdo ant suolelio ir čia pat, greta manęs, parašė eilėraštį.

 

●

 

Dievo Motinos katedra paversta turistiniu objektu; besimeldžiančių beveik nėra. Prieš įleisdami patikrina, ar neįsineši ko nors neleistino. Aplinkui vaikštinėja kareiviai su plikais ginklais. Plūsta moksleivių ekskursijos, čia pat vyksta tikybos pamoka. Katedroje įspūdingiausia tamsa ir ją prakertanti vitražų Biblija.

Sena nėra labai didelė – turbūt mažesnė už Tibrą Romoje, bent jau mano įsivaizdavimu. Kai iš katedros grįžau vienu iš tiltų, kaip tik buvo sulaikyta nuo jo nušokti mėginusi mergina. Tu-pinėjo bent penkiolika policininkų, ji sėdėjo ant suolelio, vienas laikė ranką jai ant peties. Netoliese jau kaukė greitoji. Prie to paties tilto triūsė dar bent du dailininkai – vienas pieštuku ėmė matmenis, kita kažką kūrė kreidelėmis ant asfalto. Nejučia mudviejų su ta jauna moterimi žvilgsniai susitiko – tokios ramios, protingos akys. Įdomu, kad katedroje dėkojau už gyvybę. Ne, nesu tokia filantropė, kad melsčiausi už potencialių savižudžių gyvybes; mano maldos daug egoistiškesnės. Dėkojau už savo gyvybę – kad nenusižudžiau jaunystėje, kai daugybė žmonių patiria suicidinius afektus; už gyvybę, kurios man reikia vis labiau, nors kažkada, atrodė, visai nereikėjo. Kuri nepavaldi religijai, įstatymams, laikui, lytinei orientacijai; kurios nereglamentuoja nei Bažnyčia, nei jokios kitos struktūros. Meldžiausi už savo vaiką ir už tuos, kurie turi ar dar turės vaikų.

 

●

 

Pompidou centras: jeigu gyvenčiau šiame mieste, eičiau į jį kartą per savaitę. Eilė kaip prie Luvro – šeimos (gera programa vaikams), motinos su naujagimiais, klasės, mokyklos. Mod-ernizmo klasikai tokie kameriniai, ranka pasiekiami; bet nevirkdo. Sunku patikėti, kad matau Anselmo Kieferio darbus, – po kelių dienų juos žavėdamasis į feisbuką įkels Kostas Gaitanži ir sakys, kad pavydi man, juos iš arti mačiusiai. Nežinau, kodėl man juose vaidenasi holokausto klaikas. Perbėgau ekspozicijas kaip per gaisrą, nes dar turėjome spėti į Paryžiaus knygų mugę.

 

●

 

Salon du livre de Paris. Visi kruopščiai tikrinami dėl terorizmo grėsmės, todėl spūstis, didžiulė minia (nors dar ta diena, kai mugė nevieša, ne plačiajai publikai, – įleidžiami tik knygų autoriai, redaktoriai, vertėjai ir kiti profesionalai). Kiek knygų vaikams! Apraibo akys. Mėgstama perinterpretuoti klasikines pasakas – pvz., knygelė apie jautrų, sentimentalų vilką, kuris neėdė nei paršiukų, nei ožiukų, nei Raudonkepuraitės. Arba apie paršą ir tris vilkus; radau gal 20 variacijų. Per garsiakalbį pranešė, kad kultūros ministrė nepageidauja matyti alkoholio ant prekystalių ir stenduose, tačiau buteliai vis tiek stovėjo visur. Nuostabu buvo tai, kad maistas ir gėrimai nemokamai, – pasak Julie Nice, mūsų moderatorės, dauguma čia kaip tik to ir atėjo. Užsukusi į katalikiškų leidyklų kampelį, pamačiau būrį paauglių skaučių, kurios publikai gamino užkandžius ir įpylė man šampano. Likau nustebusi ir dėkinga. Nors mugėje buvo draudžiama rūkyti, mačiau nekantriuosius čia pat tą darant.

 

●

 

Kitą dieną traukiniu važiavome į Normandiją. Išlipome kaimo tipo gyvenvietėje – didžiulis kalėjimas, šalia plevėsuoja Prancūzijos vėliava. Buvusiame popieriaus fabrike įkurta kažkas panašaus į loftą – erdvė menininkams, tarptautiniams savanoriams ir pan. – kaip Nidos meno kolonija. Gavom po kambarį namelyje, kuris priminė pastatus iš filmų Agathos Christie detektyvų motyvais. Skaitymai – kruopščiai organizuoti; jiems nuoširdžiai ruošiamasi, jie režisuojami. Ko derėtų pasimokyti iš prancūzų, tai subtilaus renginių organizavimo. Susirinko visa šviesi kaimo bendruomenė (vienas lenkų kilmės pagyvenęs žmogus deklamavo man Mickevičiaus eilutes: „Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie“), atėjo meras, buvo vaišinama užkandžiais ir namų gamybos sidru. Skaitymų metu buvo uždavinėjami klausimai. Manęs klausė, ar lietuvių poezija labiau miestiška, ar ją įkvepia gamta (absoliučiai moderni islandė, pvz., pasisakė gaunanti įkvė-pimo iš gamtos). Atsakiau, kad labiausiai mus įkvepia kelionė iš totalitarizmo link demokratėjimo.

 

●

 

Išvykstu. Iš Baalbeko kilęs taksistas klausia, ar galįs mašinoje klausytis savo gimtosios muzikos. Kol sėdime spūstyse, jis aktyviai jos klausosi – pliaukši delnais į kelius, gestikuliuoja, tarsi šokdamas. Man rodos, mugėje mačiau Valdą Papievį – nors gal pasivaideno, ten juk nemažai panašiai atrodančių. Galvoju, ką jis turėjo omenyje, duodamas „Odilei“ paantraštę „Oro uostų vienatvė“. Tarsi ir suprantu, bet mane, atvirkščiai, oro uostuose apima bendrystė. Oro uostų bendrystė.