Brolio Ermino pasakos

Mano mielieji, įsivaizduokite, kad Jums nereikia skaityti šios recenzijos, o man – jos rašyti. Mes tik vaikštome po kamerinėse (AV17) galerijos erdvėse įsikūrusią Nerijaus Ermino parodą „Septynios dienos iki nakties“. Neseniai atšokavęs Velykų zuikis paskui save atsiviliojo ir pavasarį, triumfiškai skleidžiantį ilgai lauktas naujienas. Jo mėgstama aitri šviesa viską keičia bematant, transformuoja net procesus smegenyse ar hormonų srautuose, dažnai smarkiai koreguodama ir realybės suvokimą. Nors vitališkasis pavasaris – labiau žemės meno specialistas, Nerijaus Ermino paroda natūraliai įsipina į atšilusių naujienų srautą. Pristatyme akcentuojama, kad menininko „darbams būdingas jautrus tikrovės „perkeitimas“ į siurrealius, pasąmoninius išgyvenimus“. Apibūdinant Nerijaus ir Andriaus Erminų kūrybą vartojami „iškraipytos realybės karalystės“ ar „sapno erdvės“ apibūdinimai (žr. Karolina Tomkevičiūtė, „Siurrealistiška brolių Erminų kasdienybė“, Literatūra ir menas, 2011.II.4 ir 2014 m. parodos (AV17) galerijoje anotacija).

Tačiau mums nerūpi, kokie ten apibūdinimai, rašyti recenzijos nereikia, tad ir tyrimu neužsiimame, tik paprastuoju meno patyrimu. Ir vaikštome čia tik todėl, kad kiekviena brolių paroda, nesvarbu, ar jie eksponuoja kartu, ar kiekvienas atskirai, primena lauktą naują gerai žinomo pasakininko kūrinį. Jau eini, iš anksčiau perskaitytos ar peržiūrėtos istorijos įsivaizduodamas, kokias priemones naudos autorius, kaip užsuks intrigą… Ir kaskart patiri tą maloniausią nustebimą, kai viskas pasuka netikėta linkme, siužetas vėl vingiuoja kažkur ten, viliodamas paskui save lyg Velykų zuikis ar pavasaris, o už kampo, už miškelio jau visai ne zuikis, tik gigantiška voverė, musė ar parketas, virtęs lokio kailiu. Žinoma, brolių kūryba turi ir nemažai skirtumų, tačiau Vaidilutė Brazauskaitė „Literatūroje ir mene“ (2015.XI.13) rašydama apie Andriaus Ermino parodą galerijoje „Argentum“ teigia: „Jokių ribų Ermino kūriniuose nėra, yra tik netikėtos jungtys.“ Žinoma, išimta iš konteksto citata skamba itin kategoriškai, tekste ji įsilieja švelniau, tačiau ir aš siūlyčiau sukti labiau link jungčių, o ne skirtumų. Šioje parodoje jos menamos, naratyvios, kūrinių-kentaurų beveik nėra, tik atskiri objektai, kaip teisingos pasakos herojai, turintys radikaliai ryškius ir tiek pat skirtingus charakterius, bet vienijami bendro tikslo. Lyg tie, keliaujantys geltonų plytų keliu.

Viršutinėje galerijos erdvėje eksponuojama instaliacija „Septynios dienos iki nakties“. Lenkti metalo vamzdžiai rymo lyg geležinis medkirtys, atsirėmęs į sieną, šalia guli metalinis būtent tokios retro stilistikos garsiakalbis, kurį numetė koks pusgigantis, kybo medinė nosinaitė, o centre – menininko rastos žmogaus kaukolės piešinys. Ar tik ne kaliausė svajojo apie smegenis? Turėčiau pridėti – įprastai pasakose ne tik herojus sieja bendras tikslas, bet ir jie pasidalina į didvyrių ir niekšų stovyklas. Tačiau čia – Nerijaus Ermino pasaka, o joje blogio sąvoka jei ir egzistuoja, tai likusi kažkur rekvizito sandėliuke. Ši vidinė meno nuostata nėra vien tik Ermino nuosavybė, tuo pačiu taikaus nekonfliktiškumo keliu jis žengia kartu su Žilvinu Landzbergu, Marija Šnipaite. Tad negaiškime laiko, to blogio ieškodami. Geriau grįžkime prie jungčių.

Tiesa, priešybės, įtampos tiek Nerijaus Ermino, tiek kitų paminėtų menininkų kūriniuose egzistuoja visa jėga, tapdamos viena iš pagrindinių intrigų, tačiau jos atsiranda būtent jungtyse, kai suauginamos ar gretinamos skirtingiausios medžiagos arba priverčiamos atlikti sau neįprastus vaidmenis, įgyti netikėtas, prigimčiai beveik priešingas savybes. Parodos anotacijoje sakoma, kad „autorius tyrinėja simuliakro sąvoką. Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as simuliakrą apibūdina kaip tam tikrą daikto ar fenomeno būklę, kuomet daiktas, užuot atspindėjęs realybę, imasi vaizduoti ir rodyti tai, ko iš tikrųjų nėra. Nerijaus Ermino instaliacijoje šis simuliakro aiškinimas pratęsiamas realiu „klaidingo“ arba netikro veiksmo išgyvenimu.“ Tačiau norisi prieštarauti – „netikro veiksmo išgyvenimo“ ar apskritai kažko netikro, pakaitalo, su kuo ir sietina simuliakro sąvoka, Ermino kūryboje taip pat nejuntu, autorius tiesiog kuria pasaulį su savomis taisyklėmis, kur viskas kitaip. Kaip bet kuris menininkas. Jo objektai yra puikūs aktoriai ar perkvalifikuoti darbininkai. Kaip daugelis iš mūsų – smuikininkė, dirbanti pardavėja kvepalų parduotuvėje, ar psichologė, rašanti bestselerius. Kasdienybė. Menininkas ir naudoja tas kasdieniškas, aplink taip dažnai pasitaikančias medžiagas, na, tas, kurios „po ranka“. Pavyzdžiui, nosinaitę pagamina iš laminuotos medžio drožlių plokštės.

Ji verta atskiros istorijos arba, tiksliau, šis objektas yra vienas ryškiausių charakterių ir dviejų galerijoje eksponuojamų instaliacijų jungiamoji grandis. Bent jau man taip pasirodė. O atrodyti gali daug kaip, nes aplink viskas vaidina, apsimeta, jokio malonaus aiškumo. Netiesa. Tas neaiškumas toks sensualus, vientisas, kaip pasaka apie burtininkus. Suaugusiesiems, žinoma. Burtai? Duokite dar daugiau burtų! Tuo metu skarelė, nosinė ar kitas kybantis audinio gabalėlis sau tyliai niūniuoja Antano A. Jonyno eilutes, įdainuotas kadaise „Kardiofono“:

Bet ne tik tai. Ji gali gan profesionaliai priminti 2015 metų Venecijos bienalėje Latvijai atstovavusį Katrīnos Neiburgos ir Andrio Eglīčio projektą ARMPIT, labai įtaigiai kalbėjusį apie Nerijaus Ermino minėtą „pasidaryk pats“ arba „garažiuko“ visatą, kur viena iš įtaigiausių medžiagų tapo laminuota medžio drožlių plokštė. Supjaustytos sovietinės sekcijos, Dainiaus Liškevičiaus pianinų fasadai, tapę postamentais. Žodžiu, ši medžiaga galėtų būti paskelbta pastarųjų metų hitu. Oi, bet laikas ar man skirtų spaudos ženklų skaičius jau baigiasi, o dar neapžvelgta antroji parodos instaliacija „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“, tūnanti požemiuose. Mėgsta tie Erminai požemius, kaip tikri pasakininkai.

Nusileidus apačioje pasitinka iš seno arbatinuko lašančio vandens garsas (vėl paralelės su Žilvinu Landzbergu ir Mindaugu Navaku). Centrinė figūra – didžiulė traktoriaus ar kito technikos giganto padanga, kurioje sukurtas mažytis baseinėlis vonios plytelių dugnu, su plaukiojančia žuvele. Ne auksine, o veikiau ta, vikriai manevruojančia vandenyje Andrejaus Tarkovskio „Stalkeryje“, virš nežinia kieno numestų buities daiktų ir net šaunamojo ginklo. O ši paroda visa iš nežinia kieno numestų buities daiktų, kurie lyg gyvūnai per Kalėdas staiga ėmė kalbėti. Ir kalba ne šiaip sau, o apie jiems svarbius dalykus – gyvenimą ir mirtį, amžinybę, mūsų gyvenimo laikinumą, kol vandens lašai skaičiuoja einančias sekundes. Taip, jos – ta smulkioji laiko artilerija. Mažo ir didelio santykiai, savaip perkurti, yra dar vienas menininko būdas kurti intrigas ir įtampas. Kas gi paliko šias mažulytes, gal centimetro dydžio, bronzines paplūdimio šlepetes, eksponuojamas po stiklu šalia tokios pat miniatiūrinės kabyklos? Ar tik ne ta pati nosinaitė, tik burtininko daug kartų sumažinta, kabo ant jos? Nykštukai ir milžinai, viskas, kaip priklauso pasakoje. Bet pasakininkas jau pavargo. Vis dar plaukia aukso žuvys po ledu ar (AV17) galerijos požemyje, laukia savo valandos Jericho rožė krikštykloje be vandens. Vanduo numanomas ir tikras, jo tekėjimas – ir galingasis pavasario potvynis arba rami gyvybė, pulsuojanti kasdienybės venomis. Tik pasakininko balsas darosi vis tylesnis, tolsta. Atsisveikindamas jis dar sumurma paskutinį burtažodį „gyveno ilgai ir laimingai“. Kaip gerai, kad čia – ne recenzija, galiu nesigėdydama klausti Jūsų: kas gyveno? Milžinai ir stipruoliai nykštukai? Amžinybė ir trupantis laikas? Gal mes, žiūrovai, gavę dar vieną istoriją? O greičiausiai – pati istorija, jos herojai. Nes tokios pasakos nepasimiršta, gyvuodamos, na, žinote, mūsų atmintyje ir taip toliau. O žaviausia, kad Nerijaus Ermino siūloma laimė, tas žiūrėjimo, patyrimo malonumas – iš „pasidaryk pats“ skyrelio. Kiek nori, tiek pasigamini. Visiems užteks.

Paroda (AV17) galerijoje (Aušros Vartų g. 17, Vilnius) veikia iki balandžio 9 d.