Vieno žmogaus atminties teatras
Rolandas Rastauskas. Trečias tomas. Esė ir kiti tekstai. V.: Apostrofa, 2015. 240 p.
Nepakeliama sakinio lengvybė tiesiog užgriūva skaitytoją atsivertus trečiąjį Rolando Rastausko esė ir kitų tekstų tomą(1). Kita vertus, prisiekusiems rašytojo talento gerbėjams anokia paslaptis, kad rastauskiška žodžių ekvilibristika nėra vien tik estetinis eksperimentas, vykdomas dėl jo paties. „Kitame pasaulyje“ (2004), „Privačioje teritorijoje“ (2009) ir ką tik Vilniaus knygų mugėje pristatytame „Trečiame tome“ pasakojamas istorijas antropologas Cliffordas Geertzas tikriausiai būtų galėjęs pavadinti „tirštu aprašymu“ (angl. thick description) dėl kelių priežasčių. Visų pirma keliaujančio autsaiderio žvilgsnis reikliai fiksuoja tai, kas dažniausiai lieka mūsų regėsenos ar mąstymo lauko paraštėse (nes paprastai yra arba per arti, arba per toli nuo mūsų akipločio). Šiuo atveju dar svarbiau yra tai, kad savo tekstuose R. Rastauskas ne tik meistriškai išryškina, aprašo bei interpretuoja detales, bet ir tuo pat metu kuria jungtis tarp atskirų realybės fragmentų bei juos apglėbiančių reiškinių ir pastaruosius įrėminančių laiko ir erdvės konsteliacijų. Tokiu būdu pasakojimai apie vieno žmogaus asmenines egzistencines patirtis virsta elegantiškais kultūros ir visuomenės tyrimo eskizais, kuriuos galima interpretuoti kaip nekonvencinės istoriografijos, suvešėjusios XXI amžiuje, žanro pavyzdį.
Kokią prasmę suteikiu ką tik pavartotam terminui ir kodėl jį pasitelkiu interpretuodamas R. Rastausko tekstus?
Istorijos teoretikai, besidomintys kultūrinės atminties formomis ir jų raiška XXI amžiuje, teigia, kad nekonvencinės istoriografijos žanrui gali būti priskirtini labai įvairūs (tiek turiniu, tiek forma) pasakojimai apie praeitį ir mūsų santykį su ja(2). Kita vertus, visus šiuos labai skirtingus intelektualinius ir estetinius eksperimentus vienija supratimas, kad istorija yra ne įvykių virtinė, o niekada nesiliaujančios savistabos procesas, kurio metu vieni dalykai yra prisimenami, o kiti – užmirštami. Taigi, šiuo atveju ne tiek jau svarbu, kas (istorikas ar rašytojas) prisimena, atkuria ir interpretuoja praeitį; lemiamą reikšmę čia įgyja klausimas – kaip konkrečiu atveju tai sekasi daryti ir kokią reikšmę šios pastangos įgyja mums?
Žinoma, mokslininkų ir menininkų mąstymo apie praeitį trajektorijos išlieka labai skirtingos, todėl skaitydamas ir sklaidydamas „Trečią tomą“ negaliu apeiti fikcijos ir istorijos (kuri čia priversta atstovauti „realybei“) santykio temos. Ką tik paminėto santykio kuriamą įtampą galima išreikšti klausimais: kiek asmeninėje istorijoje, pasakojamoje mums knygos autoriaus, svarbi fikcija? Ar iš viso įmanoma be pastarosios išsiversti pasakojant istorijas? Kada fikcija ne tik atlieka pasakojimo kertinių atramų vaidmenį, bet ir pati virsta istorija?
Tai sudėtingi klausimai, į kuriuos tikrai nesugebėsiu pateikti vienareikšmių atsakymų, nes tokie paprasčiausiai neegzistuoja. Kita vertus, kaip dabar turėtų pasakyti Gajus Julijus Cezaris, bur-tas mestas, todėl užteks išsisukinėti!..
Fikcijos ir istorijos santykio proporcijas R. Rastausko kūryboje, mano nuomone, leidžia suvokti autoriaus pozicija, kurią pats sau esu pavadinęs vieno žmogaus atminties teatru(3). Šis rašytojas pasakoja istorijas tam, kad vienus dalykus įamžintų kartu nusakydamas jų prasmę ir vertę pačiam sau, o kitus – tiesiog paslėptų padėdamas matomiausioje vietoje (t. y. tekste). Atliekant abu veiksmus vaizduotei tenka svarbus vaidmuo. Kita vertus, fikcijos dalyvavimas istorijos (re)konstravimo veiksme neturėtų kelti didesnės įtampos. Juk atkuriant istorijas ir jas pasakojant vaiz-duotė nuolat pasitelkiama tam, kad padėtų mums užkamšyti tuščias ertmes, žiojinčias atminties (o gal čia geriau reikėtų sakyti „užmaršties“?) archyve. Kitaip sakant, fikcijos virsmas istorija dažnu atveju išgelbsti mūsų renčiamus istorijų statinius nuo neišvengiamo irimo ir griūties, o mus pačius – nuo slegiančio jausmo, kad gyvename chaotiško blaškymosi kupinus gyvenimus, apie kuriuos negalime pasakyti nieko tikro.
Įvertinus pastarąją aplinkybę tampa ne tiek jau ir svarbu, kas iš „Trečiame tome“ aprašytų Poeto Griuvėsio nuotykių yra realybė, o kas – autoriaus vaizduotės vaisius. Šiuo atveju daug esmingiau yra tai, kad RoRa, Griuvėsio ir kitų „Trečiame tome“ gyvenančių protagonistų biografijos mums byloja apie buvimo laike prasmės paieškas.
Pabaigoje prisimenant paties knygos autoriaus tezę „istorijoje, deja, liks viskas“(4) norėtųsi pridurti, kad to „visko“ likimas ateityje daugeliu atvejų priklausys nuo mūsų vaizduotės.
__________
(1) Pastaroji tezė – chuliganiška literatūros kritikės Jūratės Čerškutės minties apie R. Rastauską kaip „sakinio lengvybės profesionalą“, išsakytos radijo komentare „Prozos mėnuo: ilgai lauktos trečiosios meistrų knygos“, plėtotė. Plačiau žr. http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/122052. Ji tampa atspirties tašku jau antrajai R. Rastausko knygos recenzijai („Trečio tomo“ mini apžvalga išspausdinta žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, 2016, Nr. 1).
(2)Norintys daugiau sužinoti apie nekonvencinę istoriografiją turėtų susirasti puikią lenkų istorijos teoretikės Ewos Domańskos knygą Historie niekonwencjonalne. Refleksja o przeszłosci w nowej humanistyce (Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2006). Taip pat informatyvus yra žurnalo „History and Theory“ 2002 metų 4 numeris, skirtas pastarojo istorijos žanro teorinėmis, metodologinėms ir estetinėms ypatybėms pristatyti. Lietuviškoje kultūros žiniasklaidoje nekonvencinė istoriografija trumpai aptarta šios recenzijos autoriaus tekste „Apie daiktus ir gyvūnus“ (Literatūra ir menas, 2015, Nr. 26).
(3) Pastaroji sąvoka nukalta remiantis knygos autoriaus refleksija apie atmintį kaip teatrą (p. 106) ir kartu prisimenant Patricko H. Huttono knygą History as an Art of Memory (Hanover and London: University Press of New England, 1993).
(4) „Poetas, eseistas Rolandas Rastauskas: „Istorijoje, deja, liks viskas“, Literatūra ir menas, 2014, Nr. 37.
