Dievai, herojės, raganos ir išganymo perspektyvos
Kadaise, skaitant „Vokiečių pasakas“, vienoje jų, lyg ir apie gudrų kalvį (dabar nebepamenu), herojus turėjo suformuluoti vieną po kito tris teisingus norus, kurių paskutinis turėjo būti išganymas. Tas žodis ne tik labai keistai atrodė agresyvaus ateizmo sąlygomis, bet ir visiškai „nelipo“ prie pasakos žanro. Intuityviai tada man tai buvo aišku. Pasakose paprastai siekiama kokių nors šiame pasaulyje ir šiame gyvenime ypatingą vertę turinčių dalykų – aukso obuolių, gyvybės vandens, auksinės žąsies, stebuklingų pupų ar tiesiog princo / princesės. O išganymas? Pasakų, kaip ir mitų, siužetai galėtų būti interpretuojami kaip bylojimai apie herojų žygius įveikiant blogio jėgas, siekiant kažko analogiško išganymui, t. y. galutinei laimei kaip atpildui, kuris dažniausiai apsiriboja „ilgai ir laimingai“ pasakose, ir įsivyraujant kosminei darnai, kai viskas suranda savo vietą.
Psichoanalitiniai ir psichologiniai mitų ir pasakų aiškintojai juose įžvelgia individo simbolių universumą, rinkinius vaizdinių, kurie gali padėti individui bręsti, sėkmingai įveikiant perėjimo iš vieno gyvenimo etapo į kitą slenksčius, kada būtina atsiskirti nuo ankstesnio gyvenimo saitų, baimių ir įgyti savybių, reikalingų kitam etapui. Tačiau, kaip įtikinamai teigia Masačusetso universiteto psichologijos profesorius Sheldonas Cashdanas knygoje „Ragana turi mirti“ (The Witch Must Die, 2000), ne visus mitus ir ne visas pasakas galima aiškinti per froidistinį seksualizavimą. Jei kalbėsime apie pasakas vaikams, pavyzdžiui, jose dažnai galima išskaityti kitas pamatines vaikų baimes ir rūpesčius, susijusius su nesaugumo jausmu, atmetimo baime, neapykanta, pavydu, troškimu būti ypatingam, turėti nepaprastų galių ir kita. Sakytume, taip pat stebina ir falocentrizmas, kai pamatiniai rūpesčiai, froidistiškai analizuojant mitus, yra motinos geismas, kastracijos baimė ir varžymasis su tėvu.
Kita vertus, orientuojamasi vien į vyrų herojų žygius ir patiriamus iššūkius, sukuriant įspūdį, kad mergaitės iš karto gimsta jau pasiruošusios tekėti ir gimdyti ir joms nereikia nei iniciacijų, nei įveikti baimių bei išspręsti santykių su tėvais ir kitais artimaisiais, jos neturi troškimų ir rūpesčių, perėjimai iš vienos šeimos į kitą (kas tradiciškai vykdavo kone visuotinai, joms ištekant) visai neskausmingi ir nepatiriami kaip simboliška mirtis ir, galiausiai, susidūrimas su herojais vyrais yra aukščiausia siekiamybė ir apdovanojimas. Ankstyviausioje užrašytoje „Miegančiosios gražuolės“ versijoje karalaitis merginos nebučiuoja, bet, aistros apimtas, paguldo ją (Taliją) miegančią į lovą ir palieka. Nepabunda ji ir tada, kai reikia gimdyti: dvynius (atsibudusi juos pavadins Saule ir Mėnuliu) priima fėjos ir prideda jai prie krūtų. Atsibunda ji tik tada, kai vienas kūdikių, neradęs spenelio, iščiulpia iš piršto, kurį ši buvo įsidūrusi, nuodus. Per tą laiką karalaitis veda kitą, bet grįžta jos pasižiūrėti ir turi pasiimti į savo karalystę, o jo pikta žmona iš karto ima regzti pražūties pinkles jai ir jos vaikams. Pradžioje virėjui įsako išvirti vaikus troškinyje ir patiekti vyrui. Virėjas vietoj vaikų išverda avinėlius. O kai karalaitis išvyksta, įsako užkurti laužą Talijai, bet laiku grįžęs vyras sužino tiesą apie žmonos kėslus ir ją pačią sudegina tame pačiame lauže, o ėmus raudoti, kad kaip vilkas suėdė savo „avinėlius“, virėjas atveda vaikus gyvus ir sveikus. Ir tada jie visi gyvena ilgai ir laimingai.
Psichologizuojant būtų galima įtarti, kad tiek piktoji pamotė yra Snieguolės antrininkė, „kitas aš“, „tamsioji pusė“ (abi apsėstos geismo būti gražiausios), tiek piktoji „kanibalė“ žmona – Miegančiosios Gražuolės antrininkė, bandanti susidoroti su patirtos prievartos trauma sugrąžinant (sumaitinant) jos „vaisius“ prievartautojui. Tamsiąją pusę įveikus, „nužudžius raganą“ savyje, pasitelkus Cashdano įvaizdį, įvyksta perėjimas, transformacija, susitaikymas su nauju statusu. Lyg palaidojamas „senasis aš“, kuris priešinosi naujam etapui, ryšį su vyru patiriant kaip prievartą (nereikėtų pamiršti, kad tradicinės santuokos dažnai ir buvo prievartinės moters atžvilgiu, jos neklausiant, lyg „paimant“ ją miegančią).
Falocentriškai orientuotos mitų ir pasakų analizės dažniausiai tai pamiršta, lyg vyriški herojai būtų bendražmogiška paradigma, o motinos / įsčios / mergelės – ne žmonių pasauliui priklausantys iššūkiai herojui. Josephas Campbellis knygoje „Herojus su tūkstančiu veidų“ (Vilnius: Tyto alba, 2005) analizuoja mitų aspektus, susijusius su herojumi vyru, ir tik nedideliame skyrelyje, skirtame alternatyviems pasaulio kūrimo mitams, trumpai aptaria Visatos deivės-motinos–mergelės vaizdinius. Bet tik tiek, kiek su jomis susiduria herojus, o ne kiek tai gali būti herojės virsmai ir iššūkiai.
Jei pasakos, kaip teigė klasikai, yra senųjų mitų reliktai arba degradavę mitai, turėjo egzistuoti mitas, paralelinis Campbellio „herojaus su tūkstančiu veidų“ mitui. Mitas apie heroję, pereinančią analogiškus išbandymus ir iniciacijas kaip ir Campbellio herojus, kurio kelionė baigiasi įveikus visus savo demonus, įmotes raganas kaip mirties / anapusybės pasaulio deives (Mirtį). Juk didelė dalis pasakų dažniau funkcionuoja atspindėdamos ar leisdamos spręsti ne edipinius kompleksus, bet visai kitokio pobūdžio vidinius konfliktus, baimes ir jas įkūnijančias pabaisas. Tokias kaip būti paliktam (-ai), atmestam (-ai), nerimas dėl galinčių sutrūkinėti santykių su tėvais, su žmonėmis, nuo kurių vaikas jaučiasi priklausomas, kurie suteikia saugumą, santykiai su bendraamžiais ieškant savo vietos ir vaidmens, taip pat individualūs konfliktai susiduriant su įvairialypiais troškimais, kurie nebūtinai susiję su seksualiniu nerimu ir edipiniais kompleksais. Auganti mergaitė gali įsivaizduoti esanti Pelenė ar Snieguolė, princesė ar ragana, gaminanti nuodus Snieguolei nunuodyti ir liūdnai besigėrinti ja, gulinčia karste. Žaisti laidotuves. Iš viso girdėtų pasakų repertuaro „brikoliažo“ būdu susikurti savą pasaką, įterpiant realijų iš patirties. Bet visada tai bus apie šį pasaulį ir jame patiriamus konfliktus.
Šis pasaulis ir jo gelbėjimas iš chaoso ir tamsą nešančių galių, herojaus kova su blogį įkūnijančiais slibinais ar raganiais, herojų merginų pasijos – piktų pamočių užtrauktų nelaimių, engimo, prakeiksmo, kėslų nužudyti pasyviai aktyvus įveikimas: aktyviai realizuojant gražiąją charakterio tobulybę – darbščiai triūsiant, dainuojant, svajojant ar paprasčiausiai nesipriešinant tam blogiui, jį ignoruojant, bet nuolat susiduriant, kartais jį „įsileidžiant“ į namus, kaip Snieguolė, kad ir perspėta nykštukų, ne kartą ištraukta iš mirties, bet vis susigundanti gražiais daiktais, kuriuos siūlo prekeive apsimetusi pamotė. Beveik visada gana efemeriškas princas ją pastebi ir ištraukia iš simbolinės mirties vedybomis ar pirmu bučiniu, prikeliančiu iš letargo miego „laimingam gyvenimui“.
Šiuo atveju čia galima pritaikyti vieną iš ritualo teorijų, skirstančių ritualus į patvirtinančius ir transformuojančius. Patvirtinantys ritualai įtvirtina ir fiksuoja skirtumus tarp įvairių visuomenės grupių, pasaulio sričių, laiko segmentų, gyvenimo tarpsnių – per įvairius tabu, apribojimus ir ritualus. O transformaciniai (perėjimo) ritualai įgalina subjektą ar daiktą pakeisti esamą vietą ar statusą į kitą. Dažnai jie reikalingi tada, kai tas subjektas ar daiktas dėl pribrendusių pokyčių jau ima ardyti esamą tvarką, kelia suirutę ir artina chaosą, t. y. lyg ir nebeturi būti toje vietoje, kur jis buvo iki tol. Pavyzdžiui, mirus žmogui jo kūnas nebeturėtų priklausyti gyvųjų pasauliui, ir laidojimo ritualai įgalina transformuoti jo statusą, perkeliant į kitą, mirusiųjų pasaulį. Todėl transformaciniai (perėjimo) ritualai paprastai apima dvi stadijas: at(si)skyrimo ir naujo statuso įtvirtinimo. Per laidotuves mirusiojo kūnas šarvojamas, atliekamos įvairios apeigos, kurios leidžia kurį laiką mirusiajam būti atskirtam. Šios apeigos galutinai įtvirtina įvykusį pokytį, t. y. kad žmogus tikrai miręs ir nebepriklauso gyvųjų pasauliui (jame jis kelia chaosą ir įvairius kitus nepatogumus). O laidojimas ir šermenys leidžia patvirtinti jo naują statusą – priklausymą mirusiųjų pasauliui. Analogiškai vyksta paauglių iniciacijos ir vedybos. Visais atvejais tas, kurio statusas keičiasi, yra atskiriamas arba atsiskiria nuo savo ankstesnio būvio, atlieka kokius nors veiksmus (išbandymus), kurie įrodo jo naujo statuso kompetencijas, ir tada atliekami jo naują statusą patvirtinantys ritualai.
Tam tikra prasme visi perėjimo ritualai turi analogijų su laidotuvėmis. Gal tai ir randame pasakose apie Miegančiąją Gražuolę ar Snieguolę, net jei modernizuotos versijos pernelyg sterilizuotos ir adaptuotos vaikams. Nors bučinio, kai bučiuojama mieganti ir tam sutikimo nedavusi mergina, romantika (pirmas meilės bučinys?) moraliniu požiūriu labai abejotina. Apskritai pasirodo, kad iki pat XIX amžiaus dėl komercinių tikslų, siekiant, kad tėvai pirktų kuo daugiau pigių pasakų knygelių, kurias po kaimus nešiojo keliaujantys prekeiviai, jos buvo adaptuojamos, pašalinus ar pakoregavus ne vaikams skirtas detales. Kaip teigia Cashdanas, prieš broliams Grimmams surašant daugybę įvairiose Europos šalyse žinotų pasakų kaip „germanų“ (beje, nemažai pasakų jie perėmė iš Wilhelmo uošvės Dorotėjos Wild ir dviejų seserų, Jeannette ir Amalie Hassenphlug – vėliau jos tapo Grimm) ir vertėjams adaptuojant jas liaudžiai vertimuose į kitas kalbas, dalis tų pasakų buvo salonų pramoga, skirta suaugusiesiems, ir niekada nebepateko į vaikiškus rinkinius.
Taigi, jeigu pasakos, kaip ir pirmykščiai mitai, išreiškia pirmiausia egzistencinius rūpesčius ir baimes, susijusius su čia ir dabar, – šiuo atveju nesvarbu, ar juos interpretuosime psichoanalitiškai, psichologiškai ar kosmologiškai kaip gamtos ir socialinio pasaulio sanklodos steigimą ir palaikymą įtvirtinant kiekvienam subjektui ir objektui jo ar jos vietą, statusą ir funkcijas, – lieka išganymo klausimas.
Senovės Artimųjų Rytų (Šumero, Akado, Babilonijos, Asirijos), Kanaano, Egipto religijos, kaip ir Vedų arijų ar kitų indoeuropiečių tradicijos, egzistavo kaip šio pasaulio, šio kosmoso – dievų sukurto, sutvarkyto, nustatyto, žmonėms patikėto saugoti ir jame dirbti, jį palaikyti, padedant dievams, – užtikrinimo praktikos. Tai, kam Mircea Eliade suteikė išskirtinį mito statusą, – naratyvai apie laikų pradžią ir dievų žygius kuriant ir gelbstint pasaulį iš chaoso galių, – tiesą sakant, ir buvo tų religijų pamatiniai pasakojimai. Kartais komiški, kartais didingi. Bet daugiau ar mažiau jiems visiems bendra tai, kad reikalingos nuolatinės žmonių pastangos šio pasaulio stabilumui palaikyti, chaoso galioms suvaldyti, padedant be poilsio triūsiantiems ir kovojantiems dievams.
Senosios mitologijos pirmiausia rūpinosi dievų „išganymu“, išgelbėjimu, išlaisvinimu. Šumero-Akado ir jų įpėdinės Babilonijos mituose dievai išlaisvinami, sukuriant žmones kaip jų pakaitalus sunkiems darbams atlikti, žmogui nieko gera nepaliekant net ir po mirties. Kartais vieni dievai išlaisvinami iš kitų juos įveikiant kaip chaoso galias ir iš jų sukuriant pasaulį. Kituose mituose pasakojama apie individualias dievų ir deivių odisėjas – jie keliauja į pomirtinį pasaulį (įveikia mirties valdovus ir sugrįžta). Tai lyg kasmet vykstančios pasaulio „atpirkimo“ dramos (jis išplėšiamas iš žiemos šalčių ar vasaros karščių kaip mirties, sugrąžinant lietų, šilumą ar vėsą, kad žemė augintų derlių, kad gyvuliai ir žmonės būtų vaisingi), – taip sugrąžinama pirminė, dievų kūrėjų sumanyta ir įsteigta pasaulio tvarka. Pasaulio, o ne žmogaus atpirkimas, gyvenimo čia ir dabar palaikymas žmonėms suteikia privilegiją aktyviai dalyvauti jame, tampant dievų tarnais / pagalbininkais, „vergais“, kuriems duotas uždavinys kulto apeigomis palaikyti dievų veiklą ir civilizaciją, kurią kadaise buvo pradėję kurti dievai. Ir tai, kas egzistuoja, taip ir turi egzistuoti… Geriau būti ir negali. Nelaimės, ligos, pavergimai, galiausiai mirtis paaiškinami arba kaip dievų, arba kaip žmonių klaidos (kartais lemtingos), arba kaip dievų nustatyta pasaulio tvarka, ne nuopuolis ar išvarymas iš rojaus, kas reikštų, kad būtų galima ieškoti išsigelbėjimo.
Biblijos autoriams perkūrus Tarpupio mitus taip, kad Dievas Kūrėjas čia pats sukūrė, pabaigė savo darbą ir ilsėjosi, atsiranda kita perspektyva. Vienas kertinių įsakų Biblijoje – šabo POILSIS, kad būtų realizuotas panašumas į Dievą ar kad būtų prisimintas išlaisvinimas iš vergovės. Biblijos autorių žinia – akibrokštas senojo pasaulio vertybėms, jų pervertinimas, apvertimas, religinės minties revoliucija. Čia ir Dievas yra LAISVAS, ir žmogus sukurtas laisvas – pagal jo paveikslą. Ir tai yra tobula, išganinga būklė, kuri nusakoma Edeno (malonumų sodo) metafora. Skaitant egzegetiškai – lyginant su analogiškais Mesopotamijos tekstais apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, – tai karališka vieta, patikint rūpinimąsi sodu (kad žmogus turėtų tikslą gyvenime, uždavinį) ir įsakant maitintis jo vaisiais. Tik pirmieji žmonės įsigeidžia kai ko daugiau – pažinti blogį, – praranda kelią į Edeno sodą ir yra priversti gyventi sunkų, varganą gyvenimą, kuris yra neišganingosios – nuopuolio būklės pradžia. Ją lydi ir žmogžudystės, ir visoks kitoks smurtas, ir vergovė, ir moters pajungimas vyrui bei visi vargai dėl gimdymo ir vaikų, taip pat karai ir miestų civilizacijos, kur viešpatauja išnaudojimas ir neteisybė. Galiausiai Dievas – kaip laisvas – sudaro sandorą su žmogumi kaip su laisva būtybe, kaip lygus su lygiu. Taip prasideda biblinė ŽMOGAUS išganymo istorija. Tai ašinis skirtumas Karlo Jasperso identifikuotoje ašinėje epochoje, kai, paprastai sakant, Graikijoje formavosi filosofinės mokyklos, Judėjoje buvo rašomos Biblijos knygos, Persijoje plito zoroastrizmas, Indijoje formavosi budizmas, džainizmas ir buvo kuriamos Upanišados, o Kinijoje – Konfucijaus ir Laodzi mokymai. Tai buvo senųjų istorijų (mitų) degradavimo laikas. Kitaip sakant, istorijos, kurios maitino ir palaikė kulto praktikas ir socialinę tvarką kaip savaime suprantamas ir protėvių (ar dievų) nustatytas, imtos kvestionuoti. Kitais atvejais (pvz., Biblijoje, Upanišadose) – transformuotos. Tas transformacijas būtų galima vadinti antropocentriniu posūkiu.
Ašinės epochos nauja perspektyva – ieškoti žmogaus, o ne dievų išlaisvinimo, atpirkimo / išganymo būdų, ir šis pasaulis buvo konstatuotas kaip visai ne toks, koks turėjo būti, koks turėtų būti: pirmapradžio žmonių nuopuolio ir tremties iš Rojaus ar Pažadėtosios žemės, neišmanymo (avidya) ir iš jo kylančios kančios, nuolatinio moralinio žmonijos prastėjimo, piktavalio demiurgo ar demoniškos dvasios pirmapradiškai nuolat gadinamas. Universalaus išgelbėjimo kelio ieškojimas vedė prie didžiųjų religijų atsiradimo, o jos turėjo ką pasiūlyti kaip Išminties kelią net ir tais atvejais. Graikijoje filosofai, pradedant Sokratu, žmogaus klausimą padarė pamatinį, o Išminties kelio ieškojimą – aukščiausiu prasmingo gyvenimo tikslu. Asmeninio tobulumo siekis leido turėti viltį prilygti dievams, sudievėti. Žydų ir krikščionių „sekimo Dievu“ pastangos siekiant realizuoti savyje panašumą į Dievą yra įpėdinės tos pačios graikiškos tobulumo (aretologijos) programos. Tai aukščiausias žinojimas, kokį tik įmanoma pasiekti, kai žmogus patiria visą pilnatvę, kuri anksčiau buvo prieinama tik dievui ar dievams. Kaip ir budistinė Pradžnaparamita (Aukščiausioji išmintis), kurią pasiekus tampama Buda arba kuri pasiekiama tapus Buda, prabudusiu, nušvitusiu, suvokusiu tiesą apie gyvenimą ir kančią. Išminties kelyje realybė pamatoma kitaip, nei mato tie, kurie gyvena įprastai, pagal papročius, taip, kaip gyvena visi. Pakeitus įprastą žmogišką gyvenimą išmintingu gyvenimu, galima pasiekti aukščiausią palaimą ir išsivadavimą iš kančios. Antikinėse filosofijos mokyklose atitinkamai Išmintį buvo galima pasiekti laikantis ypatingo, filosofinio gyvenimo būdo, praktikuojant atitinkamas dorybes (tobulybes), kaip įtikinamai atskleidžia Pierre’as Hadot knygoje „Antikos filosofija – kas tai?“ (Vilnius: Aidai, 2005).
Tačiau senoji kosminės tvarkos ir šio pasaulio bei gyvenimo problemų sprendimo perspektyva niekur nedingo. Ji tebeegzistuoja pasakose, šiuolaikinėse didžiosiose mitologinėse epopėjose, taip pat ir kompiuteriniuose žaidimuose. Pavyzdžiui, vienas naujausių „Gameloft“ kompiuterinių žaidimų „Romos dievai“ grindžiamas „legenda“ apie Olimpo kalno (Olimpas ir jo dievai – Romoje?) nuniokojimą ir dievų išvarymą į žemę. Pagrindinis antagonistas, keliantis chaosą, – Tamsusis (Tenebrous) – sako: „Aš… užmirštas Hado sūnus… Tamsusis… radau Chaoso Indą. Ir su jo galia valdau Dievų ir kariūnų sielas. Greitai aš valdysiu dangų… pragarą… ir viską tarp jų… Manai, kad gali mane sustabdyti, Kylantysis?.. Pirmyn, pamėgink.“ Matome vaizduotę vis dar žadinančią senųjų mitų herojų ir dievų kovą su chaoso jėgomis. Tas pats ir kitame populiariame žaidime (lyg ir labiau orientuotame į švelnesnes sielas) „Mano mažasis ponis“, kuriame Mėnulio deivė užleidžia amžinos nakties tamsą ponių pasauliui, ir uždavinys yra išlaisvinti šį šviesų ir taikų pasaulį, tiesa, ne mūšiais ir kautynėmis, bet triūsiant parduotuvėse, kirpyklose, matuojantis sukneles ir šokant diskotekose…
O raganos ir tamsiosios jėgos šiandien ne visada žudomos. Kartais jos lieka neatskiriama, netgi dominuojanti, emancipuota herojų dalis, su kuria būtina susitaikyti, o ne nužudyti (prisimenant Fioną).
