Alfonso Andriuškevičiaus poetinis pasaulis

Kalba, pasakyta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute

2016 m. kovo 8 d. įteikiant premiją už kūrybiškiausią 2015 m. knygą

Kalba laiko, suspausto į erdvę, – šia Osipo Mandelštamo parafraze apibūdinčiau Alfonso Andriuškevičiaus poezijos esmę. Erdvė ir jos daugiasluoksnė gelmė čia laiką nugali ir taip teikia mums šiokią tokią viltį. Leidžia prisiliesti prie metafizinės briaunos, šįkart parafrazuojant jau patį Andriuškevičių.

Trumpų eilėraščių erdvė išsiskleidžia į nepaprastai turtingą poetinį pasaulį.

Iš ko jis susideda?

Iš metų laikų ir nykstančių jų ribų (koks nors vadinamasis ekokritikas galės rašyti, kaip Andriuškevičiaus poezijos žiemos, gravituojančios nuo sniego atspalvių aprašymo iki pilkumos ir šlapumos konsistencijų, atspindi klimato kaitą, o literatūros sociologas parodys, kaip poezijos analizė atitinka visuomenės poreikius, – ir taip mes puikiai įtiksime dabartiniams mokslo biurokratams, nedarantiems skirties tarp lazerinių technologijų kūrimo ir poetinio teksto analizės). Iš šviesos ir jos atspalvių. Iš alyvų („ak, alyvų“; kaip Andriuškevičius sugeba jas „atbanalinti“ ar, kalbant rusų formalistų terminais, sukeistinti, būtų atskira tema, gal net verta disertacijos). Iš erškėčių (jų padaugėja knygos antroje pusėje), Kristaus ir Marijos, su kuriais, anot profesoriaus Kęstučio Nastopkos, Andriuškevičių sieja gana intymūs santykiai, Budos, mėnulio ir šešėlių. Iš Dievo ir dievų sukurto pasaulio, kuriuo nepaliaujam stebėtis ir už tą nuostabos dovaną dėkojam. Sąrašą galima tęsti…

Iš Henriko Radausko ir Busono, iš Kristijono Donelaičio ir Laodzi, iš Salomėjos Nėries ir Sylvios Plath, iš Maironio ir Homero, iš Alfonso Nykos-Niliūno ir Vergilijaus, Sigito Parulskio ir Dantės, Jono Juškaičio mėlynos žibutės, kuri apšvietė likimą, ir Kazio Binkio, iš Josifo Brodskio ir Marcelijaus Martinaičio, man nežinomo poeto, kuris cituojamas 207 puslapyje. Netgi iš Algirdo Juliaus Greimo, rašiusio apie Jono Aisčio poeziją („jurginas kaip atvira žaizda“). Tai tik maža dalis intertekstų, kuriuos atpažinau. Sąrašą galima tęsti…

Iš daugybės paveikslų, kurių nesu pajėgi rekonstruoti, nors esu aistringa, bet diletantiška dailės muziejų lankytoja. Iš rytietiškos tapybos manieros, iš kaligrafijos.

Viskas čia susidėstė beveik į Homero laivų katalogą, bet tai turbūt nėra atsitiktinumas.

Gali būti, kad tuos sąrašus asociatyviai sukėlė man vienas gražiausių ir semantiškai talpiausių eilėraščių – dvieilis, kuriame pasirodo Homeras:

Dviejose eilutėse – konfliktas ir pasakojimas, paveikslas ir literatūros istorija, judesys ir vaizdas, Homeras ir Nykos-Niliūno atšvaitas, tiesiog rudens akimirka ir laiko nepermaldaujamumas… Iš šių dviejų eilučių literatūrologas galėtų išspausti ne vieną puslapį. Toks turtingas daugiasluoksniškumas man yra pats tikriausias kūrybiškumo etalonas.

Šį pasaulį mums išskleidžia žvilgsnis, kartais beasmenis, kartais palydimas ekstatiško „ak“, kartais prabylantis kreipiniu – į save, į mus, mus užkabinantis ir įtraukiantis.

Dailininko paveikslą skrosti pratęs menotyrininko žvilgsnis tikrovę skrodžia ir čia.

Žodžius „tikrovė“ ar „gamta“ neabejotinai galima paimti į skliaustus – nes čia nėra jokios gamtos ir kultūros skirties, kaip nėra prieštaros tarp intelektualumo, konstrukcijos ir ekstazės. Ne toks dažnas dalykas lietuvių poezijoje, vis dar labiau vertinančioje jausmingumą ir jausminį poezijos patyrimą.

Andriuškevičius tarsi iškrinta iš poetinės lietuvių poezijos magistralių (jo poezija nei jausminė, nei docta, kaip savąją apibūdino Tomas Venclova, nei folklorinė, nei avangardinė, nei įmanoma apibūdinti dar kokiu chrestomatiniu terminu). Tačiau ji sugėrusi daugelį lietuvių ir pasaulio poetinių tradicijų ir užuominomis mums jas ištransliuoja. Intertekstinis jos žaismas literatūrologui ar kitam apsišvietusiam skaitytojui teikia tikrą intelektualinį malonumą.

Bet erdve prijaukinanti laiką ši poezija visų pirma ištinka ir, tikiu, gali ištikti daugelį skaitytojų, net ir tų, kuriems jokie intertekstiniai žaidimai nerūpi.