„Ypatingi ženklai“. Lenkijos transformacijos karta

Paulina Wilk. Znaki szczególne. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2014. 256 s.

Atsiminimai dažnai rašomi sulaukus garbaus amžiaus, įvertinus nuveiktus darbus. Tačiau skaitančią Lenkijos visuomenę pasiekė jaunos, dar keturiasdešimties metų neturinčios, autorės Paulinos Wilk knyga „Ypatingi ženklai“, pavadinta pirmąja Lenkijos transformacijos kartos autobiografija. Autorė, gimusi 1980 m., jau gana žymi literatė ir publicistė. Prieš tai pasirodę kiti jos darbai buvo pastebėti ir sulaukė pripažinimo. 2011 m. publikuoti pasakojimai apie keliones po Indiją „Lėlės ugnyje“ (Lalki w ogniu). Ši knyga pelnė ne vieną apdovanojimą. Kitas jos darbų ciklas – knygelių vaikams serija apie Meškiuką Kazimierą. Pagrindinis herojus vargsta dėl to, kad nenori būti toks kaip tūkstančiai masiškai pagamintų meškiukų, todėl pabėga į didelį miestą.

„Ypatingi ženklai“ sukėlė gana didelę nuostabą ir Lenkijos intelektualiniame kontekste įvertinti gana kritiškai, nors autorė nepasmerkta. Vienas komentatorius teigė, esą ji pateikė kerintį, bet vienpusišką ir naivų Lenkijos Liaudies Respublikos vaizdą. Jis samprotavo, kad tuomet bulgariški arbūzai išties buvo sultingi, bet socializmo kritika baigdavosi „Sveikatos taku“ (Ścieżka zdrowia), kai dvi eilės milicininkų mušdavo tarp jų varomus žmones. Lenkijos Liaudies Respublikoje žmonės gal tikrai daugiau draugavo ir bendravo, bet kartu ir skųsdavo vienas kitą saugumui (Sebastian Łupak, „Znaki szczególne“ Pauliny Wilk, czyli sentyment za PRL-em, niechęć do kapitalistycznej bestii“, http://kultura.newsweek.pl). Į šiuos teiginius Paulina Wilk atsakė, kad pasakodama vaikystės prisiminimus, natūralu, nematė buvusios sistemos baisumų, o knygoje nenutylėjo praėjusios epochos trūkumų. Autorė kritiškos pozicijos šiandienos atžvilgiu neatsisakė ir per pokalbį televizijos TVN24 laidoje „Kitas požiūris“ (Inny punkt widzenia) atvirai pareiškė, kad galime sulaukti kapitalizmo pabaigos, o tokios idėjos, jų vieša raiška yra didelis iššūkis šiandieninėje Rytų Europos kultūrinėje terpėje.

Dalis kritikų nesutiko su knygos idėjomis, argumentuodami tuo, kad neprisimena tokio vaizdo, kokį pateikia autorė. Ne visų jaunuolių svarbiausias tikslas buvo dirbti tarptautinėse korporacijose, daugelis teigė šiandieniniame pasaulyje nematantys visuotinės frustracijos. Argumentai stiprūs, bet vargu ar visų atsiminimai gali būti vienodi. Aš taip pat daug ko nepamenu arba pamenu kitaip nei mano pažįstami ar artimieji. O ir požiūris į praeities įvykius dažnai kinta. Tačiau ar tai priežastis atmesti teksto idėjas, išsamiau jų neišanalizavus? O knyga išties įtraukianti – pagavus stilius, negausios, bet įspūdingos nuotraukos, patrauklus pasakojimas apie neblogai pažįstamą šalį.

Tačiau recenziją rašyti sunku, nes kuo toliau, tuo sudėtingiau pajusti Lenkijos pulsą. Trys vizitai praėjusiais metais ir mėnuo Varšuvoje šiais paliko išties skirtingus įspūdžius. Šiandieninė Lenkija švyti. Pamenu, kaip pernai pavasarį smarkiai pavėlavus autobusui tik prieš vidurnaktį atvykęs į Vroclavą išėjau pasivaikščioti po šį gražų miestą. Rotušės aikštė buvo pilna žmonių, miesto centre virė kultūrinis gyvenimas. Pasijutau kaip naktiniame Berlyne ar Helsinkyje. Lenkija svarbi visos Europos mastu kaip didžiulė eksporto ir importo rinka; jos sostinė tampa reikšmingu centru, daugiataute metropolija; daugybė žmonių iš Ukrainos, Baltarusijos, Vietnamo, Turkijos, kitų Azijos ar Afrikos valstybių čia randa galimybių dirbti ir mokytis. Kyla daugiaaukščiai verslo centrai, tvarkomi keliai, šaligatviai, parkai. Reikia pripažinti, Lietuvos ekonominė padėtis blogesnė, pas mus mažiau socialinio teisingumo, Lenkijos mokslas ir kultūra nėra tiek sukomercinti ir subiurokratinti. Tačiau pasikeitus valdžiai suirutė jaučiama ir Lenkijos ekonomikoje. Negalima nepastebėti vis kylančių kainų, gyventojai masiškai emigruoja, skurdas, vargas, alkoholizmas matomi kiekviename žingsnyje. Yra ir kitų smulkmenų, prie kurių nepavyksta priprasti, – labai keistai atrodo visur pamėgtos dirbtinės gėlės. Nesuvokiamas besaikis buitinės chemijos naudojimas, nuo jos kartais tiesiog pykina. Nejaukiai atrodo miesto centre greta restoranų ir parduotuvių įsikūrusios laidojimo firmos, pro kurių langus matosi sustatyti karstai, o jų švieslentės skelbia apie nuolaidas…

Lenkiją sunku suvokti, kaip ir jos transformacijos kartą, su kuria nuolat tenka bendrauti. Tačiau daugelis minčių ir idėjų Paulinos Wilk knygoje pasirodė vertos dėmesio ir labai artimos. Pirmame skyriuje „Ekspresas Maskva–Berlynas“ autorė dalinasi ankstyviausios vaikystės prisiminimais apie nedidelio pusiau uždaro karinio miestelio prie Varšuvos kasdienybę paskutiniais metais iki taikios revoliucijos. Autorė prisimena vaikų žaidimus, kai jie laukdavo traukinio, jungusio tuometinių Tarybų Sąjungos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos sostines. Žvelgdami į nuriedantį sąstatą vaikai skaičiuodavo vagonus: laimė, nelaimė, dėžutė, lapas. Būdavo nekas, jei ties paskutiniu vagonu ištardavo žodį „nelaimė“. Autorė prisimena, kaip mokykloje per priešpiečius visi valgydavo vienodus sumuštinius ir obuolius, o jei kas turėdavo bananą, mokytoja paprašydavo pasidalinti arba valgyti vienam, kad kitų nenuliūdintų. Mokinių buvo tiek, kad mokytasi dviem pamainomis, o klasės žurnaluose trūkdavo vietos naujoms pavardėms.

Tačiau netrukus prasidėjo permainos – autorės akimis jos atrodė tarsi baldų keitimas. Išties buvusioje epochoje baldų keitimas būdavo ilgas ir sudėtingas procesas, o naujais laikais niekas neprisiriša prie savo istorijas turinčių senų komodų ar sofų. Staiga viskas ėmė keistis, suaugusieji, o paskui ir vaikai siekė atsisakyti praeities ir kurti ateitį. Pasikeitė Lenkijos pavadinimas ir herbas, o geografijos mokytoja apie naujai atsiradusias valstybes aiškino naudodama senus gaublius ir atlasus. Rašytoja pasakoja, kad tapo nereikalingi vyresnio brolio istorijos vadovėliai, nes buvo pakeisti naujais, tačiau iš biologijos vadovėlių tebebuvo mokomasi. Negaliu nepasidalinti dviem refleksijomis šia tema. Pamenu, kaip pasakiau mokytojai, kad jūrų kiaulytė pagraužė mano istorijos vadovėlį. Pedagogė atsakė: „Ji visą jį turėjo sugraužti.“ Netrukus tokių vadovėlių mokykloje neliko. O botanikos vadovėlis išties išgyveno ilgiau, tiesa, pamenu, kad vietoj aplinką tvarkančių pionierių nuotraukos buvo įdėtas piešinys, kuriame mokiniai lygiai tokiomis pačiomis pozomis grėbė lapus, tiesa, jie buvo pavaizduoti be raudonų kaklaraiščių.

Netrukus gyvenimas nusidažė visai kitokiomis, gerokai ryškesnėmis spalvomis, pilkus sąsiuvinius pakeitė spalvoti, kone kiekvienas įsigydavo skirtingus flomasterius, parduotuvėse atsirado seniau nematytos kramtomosios gumos ir bulvių traškučių, apie kuriuos jau anksčiau pranešdavo gausios reklamos prieš laidą vaikams. Netrukus pamėgti vietiniai filmukų herojai išnyko, juos užgožė užsienietiškos animacijos personažai. Išryškėjo žmonių siekiai atsiskirti, susikurti kiek didesnę privačią erdvę. Erdvios terasos prie blokinių namų, kur vaikai galėdavo žaisti, buvo užtvertos, užsodintos gėlėmis, namuose atsirado telefonspynės. Kuo toliau, tuo labiau ėmė ryškėti turtinė nelygybė, imta suprasti, kad teks konkuruoti.

Anksčiau žmonės neišmesdavo daiktų, kol jie bent veikdavo, tačiau netrukus išsvajotus kasetinius magnetofonus pakeitė kompaktinių diskų grotuvai, o gimimo dieną padovanotos rašomosios mašinėles greit nebereikėjo – ją pakeitė kompiuteris. Kaip ir autorė, matėme mobiliųjų telefonų atsiradimą ir madų kaitą. Beje, Vroclavo pašto muziejuje pirmieji didžiuliai belaidžio telefono ryšio aparatai jau eksponuojami kaip praeities artefaktai. XX a. 9 ir 10 dešimtmečių sandūroje prie kiekvieno kampo būdavo legaliai ir nelegaliai keičiami pinigai, o dabar, anot Paulinos Wilk, jie tapo nematomi, nepaliečiami, bet jiems pavyko įsivyrauti visose gyvenimo sferose.

Autorė rašo apie savo kartos svajones, viltis ir siekį tapti tikrais europiečiais. Nebuvo kitos išeities – 2004 m. gegužės 1 d. Paulina Wilk nuoširdžiai šventė. Praėjo keleri metai, už europinius pinigus buvo suremontuota geležinkelio stotis, tačiau pro kiek laiko modernios konstrukcijos sutrūkinėjo ir stotis vėl tapo vargana. Kaip tai primena Lietuvos realijas…

Jau pačioje permainų epochos pradžioje triumfavo jaunystės kultas. Kadaise buvę specialistai tapo nereikalingi, o į jų vietą atėjo jauni ir drąsūs, nors dažnai stokojantys elementarių žinių ir sugebėjimų. Švenčiausiąja kapitalizmo šventove tapo „McDonald’s“, į kurio atidarymą Varšuvoje suvažiavo žmonės iš visos šalies. Koks pavojingas sveikatai greitasis maistas, ilgą laiką nežinota ir net nekalbėta.

Keitėsi žmonių santykiai. Tėvai tapo vis rečiau matomi, o jų patarimų vis rečiau klausoma, kaip ir jų perspėjimų, kad firmos reikalai neverti nemigos naktų, o nereguliariai maitindamasis susigadinsi skrandį… Buvo tikima, kad jaunajai kartai atsiveria tūkstančiai galimybių. Viskas keitėsi ne tik Lenkijoje. Rašytoja pasakoja apie išvykas pas draugus į Maskvą ir grįžtamuosius vizitus. Kone visi veždavo cigaretes, džinsus, kosmetiką, o parsiveždavo paslėptą auksą. Didžiausiuose Varšuvos stadionuose vykdavo turgūs, juose buvo paklausi tarybinė elektroninė technika. Pardavusios ją, autorės tėvų draugės maskvietės pirkdavo kelnes, kelnaites, papuošalus, viską, kas tuo metu buvo paklausu, ir veždavo parduoti savo šalyje. Tačiau netrukus tokie ryšiai ėmė trūkinėti, prasidėjo judėjimas į Vakarus, siekta įveikti kompleksus, į kiekvieną kelionę būdavo imami „nematomi kastuvai“, kad būtų užkasti skirtumai tarp Lenkijos ir Vakarų. Bet po kurio laiko ilgos varginančios kelionės autobusais, su nakvynėmis kempinguose, kuriomis siekta pažinti Europą, baigėsi. Lenkijos vidurinės klasės atstovai jau gali kartkartėmis nuvykti į Turkiją, Egiptą ar Tunisą, pasilepinti paplūdimiuose ar viešbučiuose, kur viskas įskaičiuota, o vietiniai lenkus (kaip, beje, ir lietuvius ar rusus) vertina kaip Vakarų pasaulio atstovus ir tikisi gausių arbatpinigių. Beveik viskas pasikeitė, patobulėjo, deja, pasak publicistės, nieko nėra blogiau nei išsipildžiusios svajonės, nes tada tenka kurti naujas. Lenkijos visuomenė jaučiasi kaip armija, pasiryžusi žygiuoti į mūšį, o jai jau įsakyta pailsėti. Anot Paulinos Wilk, daugelis pamažu nusivilia esama konkurencijos ir kovos sistema ir tarsi „nusėda ant dugno“. Pati autorė prisipažįsta gyvenanti mažame bute Varšuvoje, turinti laidinį telefoną, važinėjanti tramvajumi ar dviračiu. Ji jaučiasi žymiai laimingesnė organizuodama literatūrinius susitikimus nei tada, kai dirbo brangiai mokamą darbą. Lygiai taip pat kaip ir jos draugė bendradarbė, baigusi teatrologijos studijas, ilgus metus dirbusi viešųjų ryšių agentūrose, o galiausiai metusi šį darbą. Autorė stengiasi pirkti produktus tiesiai iš ūkininkų, vengia korporacijų ir prekybos centrų, kreditų ir komercinių pasiūlymų. Knyga palieka viltį, kad galima išvengti siaučiančio tempo ir gyventi ramiau. Ir dėl to kur kas daugiau laimėti, nei prarasti.

Ši knyga buvo tarsi atgaiva. Skaitydamas nuolat pajusdavau, kad galvoju panašiai. Kita vertus, ne su viskuo norisi sutikti. Visų pirma išties ne visi jaunosios kartos lenkai pasinėrė į lenktynes dėl geresnės vietos po saule. Dauguma mano pažįstamų – mokslininkai ir humanitarai, turintys kur kas mažiau ambicijų ir aspiracijų. Tačiau stebiu, kaip netvirtas gyvenimo pagrindas ir nuolatinė įtampa dėl ateities veikia brandžius žmones, pasiaukojusius savo darbui. Tiesa, kai kurie autorės teiginiai pasirodė pernelyg optimistiški. Aišku, gal dabar lenkai gyvena geriau nei bet kada anksčiau, bet ekonominiai kontrastai išties stulbina. Prisimenu Čenstakavą – ne tik blizgantį bažnyčių kompleksą, bet ir apleistą miestą su vidury gatvės besivoliojančiais girtuokliais. Arba Lodzę, kurios naujieji rajonai žėri, o senamiestis, net centrinė aikštė tebėra apgriuvę. Pamenu šiame mieste varganų lūšnų ir neremontuotų namų apsuptyje stūksantį gražų modernų darbo biržos pastatą… Statistiniai duomenys taip pat gana aiškiai teigia – Lenkijos gyventojų atlyginimai vieni mažiausių Europos Sąjungoje.

Ar autorė siekia primesti savo požiūrį? Manau, kad ne, ji kviečia diskutuoti ir permąstyti daug dalykų, o to dabartyje trūksta. Norom nenorom kyla būtinybė lyginti su mūsų šalies padėtimi. Daugybė mano kartos atstovų pripažįsta dabartinės sistemos netobulumą, pamažu suvokia galimybių ribotumą. Kurso draugas, kadais metodiškai siekęs karjeros, liūdnai konstatavo ir pacitavo: „Dirbu neįdomų darbą, kad galėčiau prisipirkti nereikalingų daiktų ir jais pasipuikuoti prieš man nepatinkančius žmones.“ Apatija, nepatiklumas, biurokratinis požiūris, nepotizmas, voliuntarizmas, neretai netgi chamiškumas ir skundimai tebeegzistuoja tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje. Be abejo, šiandien gyvename sistemoje, kuri tobulesnė nei tos, kurios Lietuvoje egzistavo anksčiau, technologinis progresas akivaizdus. Tačiau būtinybė išsilaikyti ir baimė būti sutraiškytam smarkiai įsuktų gyvenimo girnų atima be galo daug jėgų. Aišku, nėra taip blogai. Artimiausi pažįstami tebebendrauja, padeda vieni kitiems, tėvai ir seneliai nuolatos lankomi. Sulaukus šeimos pagausėjimo didelė dalis daiktų sudovanojama. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad norint gyventi ir kurti būtina daugiau ramybės ir nuoširdumo.