Vysbadeno tyrimas

Vokietukė ugnis

Kavą verdu įsijungusi garų rinktuvą. Visi, net menkiausi manevrai, atliekami elektrinės viryklės aikštelėje, privalo vykti ūžiant gartraukiui. Menkiausias į šalį nukrypęs dūmelis sukelia visą rajoną ant kojų – ima klykti gaisro signalizacijos, kurias perrėkti geba nebent gaisrininkų mašinų sirenos. Ugniagesiai greiti ir pripratę prie pasivažinėjimo, kurį dažniausiai vainikuoja parašiukas ir Schönen Tag noch!¹ palinkėjimas, mandagus baudos išrašymas – už sukeltą triukšmą dėl nieko. Paprastai vokiškosios priešgaisrinės žarnos susisukusios snaudžia, tinginiauja: Deutschland – tvarkingas kraštas, ugnies stichija čia, regis, pažabota, gerai išauklėta, be choleriškų nukrypimų ar pomėgių.

O gal ji, vokietukė ugnis, yra tingi, žiovaujanti ir rami būtent čia, Vysbadene? Nėra jai ko įsipykti ar nervintis – belieka palįsti po Žemės apklotu ir siautėti būtent ten: gaminti geizerius, karštuosius fontanus, virti sveikatingus, šnypščiančius sieros vandenis, varyti geoterminius šaltinius, kurie Antrojo pasaulinio karo metais atstodavo sriubą, prilaikydavo vietinių plaukus, dantis, nagus, neleisdavo jiems, pusbadžio ir bombų režimu gyvenantiems, nukristi.

Taigi geriu tyliai, be viešinimo išvirtą kavą ir klausausi internetinės LRT radijo transliacijos. Kalbama apie provinciją sukrėtusią žmogžudystę ir kažin kokių UAB’ų bankrotą. Pro mano kambario langą matosi iš rytinių ūkų išnyrantys aštrūs, neogotikiniai Marktkirche bokštai – sakytum elegantiškos būtybės ragai, karūna apsimetančios antenos, prašančios rafinuotesnio grobio. Perjungiu bangas: štai gaudykit – „BBC News“. (Lapkričio 13 d. naktį mano nuotoliniu būdu penimas drakonas valgė itin mėsiškai.)

Kol kas dar neapokaliptinės žinios aidi, nes aplinkui nėra jokių kūnų, galinčių sugerti garsą. Aidi net man skirtame buto vienete – du erdvūs kambariai, užpildyti būtiniausiais baldais, lentynos, apgyvendintos bendro naudojimo knygomis apie lankytinas Heseno žemės vietas, prikimštos turistinių bukletų. Visame trečiame Villa Clementine aukšte karaliauju viena. Maždaug prieš 40 metų po šį XIX a. pastatą, dabartiniuose turistiniuose bukletuose pažymėtą vietą, šmirinėjo gausi kino žmonių svita, apsimetanti Thomo Manno Budenbrokais. Iki šiol Frankfurto gatve einantys praeiviai sustoja, fotografuoja vilą, užsuka į tame pačiame pastate veikiančią (nuo manęs – aukštu žemyn) Literaturhaus kavinę. Rygos operos teatrą primenančioje kofeino ir torčiukų vietelėje vyksta literatūriniai renginiai, skaitymai, lauko terasoje stovinčiuosius savo amžinai žaliuojančiais pirštais kliudo palminiai medžiai.

 

Fluxus geizeriai

 

Jurgis Mačiūnas – darboholikas, karščiuojantis idėjų malūnas, paženklintas amžino nepritekliaus ir likiminių reikalų su antstoliais, – uždarė Niujorke su Almantu Šalčiumi įkurtą AG gallery ir 1961 m. išrūko į Vysbadeną.

Įdomu, ar jam teko ragauti vietinio gydomojo vandens, kai atvyko čia dirbti JAV karinių oro pajėgų dizaineriu? Spėju – ne. Įtariu, ne vieną litrą mineralinio sūrymėlio prieš 54 metus išmaukė Jurgio bendrininkė Alison Knowles. Fliuksistė, dabar jau senutė, iki šių dienų atlieka vis tą pačią „Identiškų priešpiečių“ (Identical Lunch) akciją – kiša ir kiša dalyviams valgyti tuos savo sumuštinius su tunu, užgeriamus puodeliu sviesto. Kaišioja, bruka – tai liudija močiutės veiklumą, energiją: matyt, 1962 m. Vysbadene vykstant pirmajam Fluxus festivaliui Alison rado laiko tarp visų pianinų kapojimų ir kontrabosų darinėjimo (Beno Pattersono numeris), galvos mirkymo į tušą (Nam June Paiko Simple ir Head of Zen akcija) pakliunkinti Heilwasser. Tai, kad Vysbadenas laikomas oficialia, istorine Fluxus atsiradimo vieta, skamba kaip pokštas, kauniečio George’o triukas, sudedamoji šio (anti)meninio judėjimo dalis ar net ironija – Mačiūno iš prigimties silpnos sveikatos atžvilgiu.

Dabar čia kiekviename kampe ekologinių produktų krautuvėlės, ūkininkų turgeliai, glotnučių (koks nemalonus žodis!) ir sulčių barai, psichoterapeutų kabinetai, masažinės, akupunktūros ir akupresūros langeliai, brandaus amžiaus sveikuoliai, lakstantys parkuose, o paskui į prancūziškus restoranus einantys vienas su kitu vakarieniauti, švęsti čia niekada nesibaigiančios Valentino „Kam per 60“ dienos; čia nusipenėjusios, viskuo patenkintos net ir tvenkinių antys – vos savo pilvus panešantis, gagenantis Valentynkės pietų atributas… Belieka iš kokio Helmuto pasiskolinti šiaurietiškas lazdas, įtrinti jas juodųjų sezamų pasta ir, pasileidus Wagnerį, atsigulti į siera kvepiančią vonią ir, hm, dirbti. Esu čia, Vysbadene, mėnesiui – rašomojo stalo privilegija ir kurortinis vakuumas, atsiradęs laimėjus Lietuvos kultūros instituto paskelbtą konkursą.

Norėčiau ir aš su replėmis ir plaktukais persinešti per pianiną – ne iš konceptualių sumetimų. Labiau iš noro palikti skylučių toj tvarkos ir sočios ramybės skraistėje, gaubiančioje Vysbadeną, kuris, vėliau pateiksiu daugiau faktų ir įrodymų, savo svečiams, o ypač gyventojams taip dosniai dalina nemirtingojo Koščejaus galias.

 

SPA Vudstoko mineralai

 

Vos išsikrovusi lagaminą, apsirūpinusi ekologiškomis duonelėmis ir riešutukų dainelėmis, paskambinu terminių vonių reklaminiame lankstinuke nurodytu numeriu, nes, rašoma, kartą per mėnesį organizuojamos ekskursijos po istorinę Kaiser-Friedrich-Therme karalystę. 8.30 ryte žvitrusis Thomas vokiečiams ir mums, amerikonams (kaip amerikonka išsiskyriau santūrumu – jokių wow ar amazing jaustukų neskleidžiu), aprodė visas saunas, baseinus, liuminariumus, gydomojo purvo kabinetus, garų salonus, ledų krušos dušus, papasakojo apie kartais užliejamą savo biurą ir kaip žmonės spiečiasi prie kosmetinio aliejaus (nes nemokamas), kad azijiečiai turškiasi dėvėdami juodus akinius.

Dekoratyvinės liūtukų skulptūrėlės ritmiškai spjaudo Mendelejevo lentelės personažus į autentišką XX a. pr. baseiną, laukiantį nuo kokios tik nori – suomiškos, rusiškos, garų, akmenų, aromatingosios, šviesokaitos ir t. t. – pirties įkaitusių nuogalių. Sveikatos rūmuose veikia sulčių ir žaliųjų kokteilių baras, padedantis susigrąžinti išprakaituotą kalį. Nuo 10 iki 24 val. visų rasių sveikuoliai turi galimybę teleportuotis į šį cheminių elementų ir druskų pasaulį.

Iš karto po teorinės vonių dalies įsigijau šliures, atsidėjau rankšluosčius, išrikiavau muiliukus ir, ilgai nelaukusi, patraukiau atlikti praktikos į SPA Vudstoką.

Praktikos metu supratau, kad relaksacija pernelyg susipina su kažin kokiu stresu. Darosi neaišku, ką čia veikiu – sveikatinuosi ar dirginu nervus? Tebūnie tai posovietinis mentalitetas: visgi pernelyg keista sėdėti viename keturių kvadratinių metrų masažinių srovių baseinėlyje su visų amžiaus grupių plikšiais – vyrais ir moterimis (jų čia vos kelios), o dar keisčiau pasidaro, kai į tą patį vandens telkinį įlipa naujas Adomas – ekskursiją vedęs Thomas. Pjautynes tarp rekreacijos ir komiško nejaukumo išsprendžiu racionaliai: termines vonias lankau antradieniais, Ladies day metu.

Visai kita atmosfera: moterys susitelkusios į save, į mineralus, jos – liūdnos, net kiek depresyvios, susigraudinusios.

 

Koščejaus tyrimo rezultatai

 

Lauke po jau nuogas platanų šakas dūksta elektrinės ir salotinės spalvos papūgos – čirškia, pešasi. Pasitrinu akis, ar nesivaidena. Sekundę susimąstau apie šalutinį gydomųjų vonių poveikį, galimą mineralų padauginimą, įtariu cheminių elementų pagirias. Protas, nagais įsikibęs tradicinių niūriojo metų laiko atributų – Vėlinių žvakučių, darganos, varnų ir kranklių, – ištiktas malonaus stabo.

Varnos, įprastas lapkričio peizažo elementas, iškirptos iš Vysbadeno paveikslo. Spalvotą ir triukšmingą turgų keliančios papūgos manifestuoja laisvę, linksmai ją skelbia, deklaruoja iš savo debesies pavidalo autonominės respublikos, kas dieną keliaujančios medžių viršūnėmis. Temperamentingosios paukštės jau turbūt pamiršo savo sunkią pradžią. Vysbadeno papūgos, kaip vėliau sužinojau, užsiveisė iš zoologijos sodo pabėgėlių poros, savo protėvių sukilėlių, drįsusių nusimesti kalėjimo pančius. Buvusiems belaisviams tiko švelnus kurorto klimatas, o kurortas, matyt, neatsispyrė šios invazinės rūšies žavesiui ir leido jai legalizuotis.

Vysbadeno klimatas tikrai švelnus ir maloningas. Kaskart kopdama Zonenbergo kryptimi mieliau vingiuodavau ne link pilies griuvėsių, o kildavau aukštyn, iki saulės nutviekstos viršūnės, nuo kurios galima išvysti atsiveriančius vynuogynų plotus arba įsprukti į pomidorų inkubatorių – net žiemos prieigoje natūraliai veikiančius, nematomų sodininkų prižiūrimus šiltnamius. Žolė ant kalno visada gaiviai žalia, žvali. Jėgų ir gyvybės gurkšnius gaudo garbaus amžiaus senjorai. Senukai juda lėtai – klibikščiuoja dirbtiniais klubo nanosąnariais, tyliai burzgia neįgaliųjų vežimėliais, kaukši su saule skaistumu galinčiais konkuruoti dantimis. Prasilenkiame, pasisveikiname. Nuo jų dvelkia perlais, eukaliptiniu burnos skalavimo skysčiu, yrančiu kūnu ir brangiais kvepalais, kurių molekulės, nusėdusios ant seno žmogaus kūno, kvepia itin slogiai – nesuderinamos Eau de Parfum ir Giltinės sąjungos pasekmė. Jie – Zonenbergo vilų gyventojai – turi net privačias gatves, po kurias draudžiama vaikščioti prašalaičiams. Matau, kaip į kiemą įvažiuoja man nepažįstamos veislės prabangus turbūt-džipas, vairuojamas obuolio didumo milijonierės – vairuotojos nesimato, tik deguonies žarnelių galiukai, judantys tarsi vabalo ūsai (vairuotoja susmukusi sėdynėje, lašelinės ir deguonies bakeliai – ne kliūtis pilotuoti mašiną).

Siaubo priepuolį, kad šiame mieste esu pati jauniausia, išgyvenu ne kartą.

Turbūt keistai atrodau Zonenbergo kapinaičių lankytojams. Tvarkingieji liuteronai: laistytuvai sukabinti ant karnizėlio pagal ūgį, kiekvienas turi savo spynelę (numirus laistytuvo savininkui, užrakto turbūt niekas nebando nulaužti, o rūdys dėl klimato švelnumo paprasčiausiai nesiveisia). Skaitau antkapiuose iškaltas pavardes, grožiuosi jų skambesiu ir gotikiniu šriftu – akustikos ir vizualumo dermė. Išsitraukusi telefoną pasinaudoju skaičiuotuvo funkcija – polinkis inventorizuoti, archyvuoti, suvedinėti statistikas. Revizijos rezultatai, mano tyrimo išvados: Vysbadeno klimatas tikrai švelnus ir maloningas sveikatai. Įrodymas: atgulusiųjų amžinojo poilsio amžiaus vidurkis – 101 metai.

Papūgos, priklausomai nuo rūšies, vidutiniškai gyvena nuo 15 iki 80 metų. Vysbadeno mikroklimatas jų potencialią egzistencijos trukmę greičiausiai padvigubina, gal net patrigubina.

Ar biografijos faktas, kad mėnesį rezidavau Vysbadene, turės kokios nors įtakos mano gyvenimo trukmei?

 

Pedagogikos etiudai

 

Kartą rezidencijos koordinatorius – lietuvių kultūros gerbėjas ir žinovas – ponas Hartmutas, per šį mėnesį tapęs maloniu bičiuliu, savo juodu „Jaguar“ nugabeno mane į įsikūrusią prie Frankfurto A. Einsteino gimnaziją (iš reliatyvumo teorijos patriarcho pasiimtas tik vardas – daugiau jokių sąsajų ar, kaip galima tikėtis, sustiprintos fizikos pamokų). Mokytoja ponia B., garsaus poeto ir videomenininko našlė, savo iniciatyva rengia literatūrines paskaitas dvyliktokams. Moteris susirenka visą informaciją apie reziduojančius aplink Frankfurtą rašytojus ir, jeigu autorius ją sudomina, pakviečia į susitikimą su mokiniais.

Vos atvykus manęs pasiteirauta, ar nieko baisaus, jeigu prieš tai turėsim lunch, kur dalyvaus ir rusų autorius. Gūžtelėjau pečiais: ar vien tautybė gali suponuoti priešiškumą, blokuoti bet kokio ryšio galimybę? Sėdėdama šalia pakalbinau garbaus amžiaus maskvietį: ką čia veikiate, kuo užsiimate? Anas pavaišino savo žiniomis ir ryšiais su Lietuva: Eduardas Mieželaitis, Brazauskas. Sumuštinis su agurku užstrigo gerklėje.

Paaugliams pasakojau apie vakar parke sutiktus kiškius ir antis, kurie apspito mane grįžtančią iš Kaizerio vonių. Rodžiau įrašą, jie daug krizeno ir drąsiai visko klausinėjo.

Svarstau, kaip dar kitaip, nesileidžiant į istorinius ir kultūrinius brūzgynus, būtų galima atsakyti į paauglės klausimą, kaip jaučiuosi čia, Vokietijoje, ir kuo ji skiriasi nuo Lietuvos. Parduotuvės įdomesnės? Gerovės daugiau? Rasių įvairovė? Pastebėjau: jeigu tikrai noriu pasijusti „užsienyje“, einu į turkų rajoną. Ten nors dūžta lėkštės, iš ūsų drimba baklavos: egzotika, nors ir tai – labiau egzotikos muliažas, jau nučiupinėta, iki kaulelių išnarstyta lėlė.

Po susitikimo grįžom į mokytojų kambarį, prie tos pačios lunch sumuštinių lėkštės. Gimnazijos mokytojai vienas per kitą ėmė pasakoti apie Vilniuje aplankytus režimo aukų muziejus, apie lagerių siaubą, KGB tardymus. Kalbėjo nuleidę balsus, su gana ryškia užuojauta. Man, žinoma, labai džiugu, kad žmonės taip gerai išmano istoriją ir net D. Grinkevičiūtės knygą yra skaitę. O bet tačiau: ar sopulingas posovietinis (žinoma, labai egzotiškas) diskursas yra vienintelis iš galimų?

Kitą kartą Hartmutas savo juoduoju „Jaguar“ nuvežė į Hiutenfeldo vietovėje įsikūrusią Vasario 16-osios gimnaziją. Po visą pasaulį išsisklaidžiusių lietuvių vaikai čia įgyja europinį išsilavinimą ir gauna nuolatinę lietuvių kultūros injekciją – išmano, kada kalbant pasitelkti riestinį, kairinį, o kada dešininį kirtį; viską žino apie Sąjūdį, partizanus, laikinosios vyriausybės perversmus; numano, kas šiuo metu vyksta jeigu ne jų, tai bent jau jų tėvų gimtinėje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pradėjusi veikti kaip rezistencinė sala, ilgainiui gimnazija tapo svarbiu lietuvybės centru ir solidžia mokslo įstaiga. Tobulai taisyklingai kirčiuojanti lietuvių kalbos mokytoja, mano metų moteris, lydėdama į klasę prasitarė, jog kone kiekvieno čia besimokančio moksleivio gyvenimas – atskira pjesė. Alfonso Bernatonio iniciatyva mokykla įkurdinta Renhofo pilies teritorijoje – tai vieta, kurioje susiburia po visą svietą pasklidę lietuviai. Koridoriuose ant sienų kabo nuotraukos iš istorijos archyvų, vaizdai iš Joninių šventimo, įvairių popiežiaus viešnagių akimirkos, šmėsteli V. Adamkaus figūra, kadrai iš santariečių susitikimų.

Vaikams vėl kažin ką pasakojau, rodžiau įrašus. Mokiniai pasirodė pasitempę, kai kurie – specialiai pasiruošę, išmuštruoti, informuoti apie Braunšveige vykusias mūsų operos gastroles ir pelnytą laimėjimą. „Paskaitos“ pabaigoje sužinojau, kad iš tos pačios suolo tribūnos su paaugliais ne per seniausiai bendravo L. Graužinienė.

 

Ramunė. Medaliono suokalbininkės

 

Frankfurte prie Maino, kaip mėgstama sakyti žiniasklaidoje, šurmuliuoja Heseno žemėje didžiausia Kalėdų mugė. Vokiečiai, gerdami karštą vyną, supdamiesi karuselėse, lupdami kakavinę odą šokoladiniams elniams, raitydami marcipanų dešras ir būreliuose čiauškėdami prie šalčio pakąstų staliukų, transliuoja žinią pasauliui, skelbia pergalę prieš baimę. Esą galimų teroro išpuolių grėsmė ir tvyrantis nesaugumas nepakeis įpročių, nesustabdys džiaugsmo, neturės įtakos kasmetinei tradicijai. Su Ramune mus sieja panašus požiūris į kapitalistines jingle bells šventines represijas: pro žmones prasibrauname skaliko greičiu, nesidairydamos į girliandų ir gardumynų kioskelius.

Kadaise Frankfurte savo spektaklį rodžiusi Pina Bausch manė, kad jauna ir kiek įžūli fotografė, dzūkelė, buvusi aktorė iš Lietuvos, bando nušauti scenoje veikiančius jos šokėjus. Tuometinė sovietinė fototechnika dirbo nesigėdydama savo decibelų – jų akustinė išraiška giminiška kalašnikovo garsui.

Ramunė pamišusi dėl senų daiktų ir rakandų. Šeimyninės fotografijos iš praeito amžiaus, jose užfiksuoti gyvųjų pasauliui nebepriklausantys žmonės fotografei atrodo mieli, artimi: „…žinai, mirę vaikai – broliukas ir sesutė. Susivėlę kaip pelėdžiukai, atrodo, kad net ne veidus, o snapus turi. O nugarinėj nuotraukos pusėj parašyta, kad šį dokumentą turėtų saugoti Tereza. Kokia karvė ta Tereza – pardavė!“ Ramunei, tapusiai saugotoja Tereza, sendaikčiai nesukelia alergijos, buvę daiktų savininkai neateina naktimis smaugti, grasinti, vaitoti už durų ar varyti šalto prakaito upelių. Vienintelis netinkamas senovinis daiktas – tai rankomis kryžiuku išsiuvinėtas medalionas: „Nu negaliu su juo dirbti, negaliu nešioti. Netinka jis man!“ Gaunu šį pakabutį dovanų.

Sėdžiu automobilyje, laikau papuošalą rankose, kol Ramunė kalbasi su savo fotografijų ryškintojo žmona. Pradeda imti nerimas, po sąnarius pasklinda šaltis, gelia smilkinius. Daikčiukas degina delną. Kaip iš prasto filmo apie prakeikimus prieš mano akis įvyksta avarija. Su grįžusia Ramune papuošalą nutrenkiame į mašinoje esančią kiaurymę, skirtą įsistatyti kavos puodeliui. Buvusi šeimininkė medalioną apdeda panaudotomis nosinėmis – toks filtras, sulaikantis jo veikimą, pasirodo efektyvus. Sutariame, kad geriausias būdas atsikratyti šiuo nelabuoju – nuvežti jį ir paklaidinti Spielbank, istoriniame Vysbadeno kazino, kuriame kadaise prasilošė F. Dostojevskis.

 

Spielbank nykštukai, eurai ir ruletė

 

Prieš artėjantį kazino seansą labai jaudinamės. Kas dieną susiskambiname. Ramunė nerimauja dėl aprangos kodo. Sako man parūpinsianti „mėsos spalvos“ suknelę su iškirpta nugara. Vakarais, jau sutemus, kai po Kurparką pasklinda antys ir kiškiai, suku ratus aplink lošimo karalystę, stebiu įeinančius ir išeinančius lankytojus.

Tyrimo, stebėjimo išvados: XXI a. galima eklektika, niekas nebaustų ir už džinsus, mėsinė suknelė tikrai neprivaloma.

Įžengus į milžinišką neoklasicistinio stiliaus kurhauzą širdis ima smarkiau plakti. Aptarnaujantis personalas – rūbininkai, registratoriai, tikrinantys mūsų pasus, – dėvi frakelius, bendrauja draugiškai, nesibodi atsakinėti į kvailus klausimus. Ramunė lengvai susidraugauja su visais žetonų pardavėjais ir lošimų salės administratorėmis. XIX a. pab.–XX a. pr., ši ypatinga istorijos atkarpa, sučiupta už interjero kupros ir apipilta nematomu balzamuojančiu skysčiu, atsiskleidžia visa savo aura: kandeliabrai, medinės sienos, kilimai, gracingi toršerai, pasitempę fortūnos gaudytojai. Mano lietuviškoji kazino patirtis pasirodo besanti šykšti, prasčiokiška, sietina nebent su E. Malūko knygų kontingentu (porą kartų su klasiokais teko bandyti laimę prie automatų – mašinos bjauriai žybsi, apsaugininkai primena rotveilerius, lošėjai vieni kitų bijo).

Prie pokerio stalelių sėdi susikaupę vyriškiai – visi gražūs, kataloginiai, lošia ir viena kita moteris. Stumdo, dėlioja kažin kokius žetoniukus. Veide – jokių emocijų: poker face įstatymas.

Įsigyjame pigiausių žetonų ir prasibrauname prie ruletės. Elegantiški „tarnai“ su specialiais „žarstekliais“ (mano žodyne nėra tinkamų žodžių, pasitelkiu agrarinius terminus) stumdo žaidėjų žetonus; kitas, budėtojas, išsiskiriantis paranormalia atmintimi, viską akylai stebi – net praėjus dviem valandoms pasakytų, kas ant kokio skaičiaus statė. Austras (Ramunė nustato pagal akcentą) prasegta krūtine, nuo kurios sklinda parfumų vėjelis ir sidabrinio krucifikso spinduliai, nepastebi, kad jo baltasis lana wool šalikėlis tabaluoja pakrikęs, kažin kaip persikreipęs. Štefano akys stiklinės, paklaikusios, tačiau veidas – ramus, lyg iš marmuro. Išraiška nesikeičia laimėjus 1 000 eurų, tokia pati išlieka ir pralaimėjus 2 050. Nuo dramų, tragedijų ir dūžtančių likimų oras įkaitęs. Serbė, arba moteris iš pokomunistinės Balkanų šalies (tautybę nustatau aš), nuolat prakiša, tačiau laikosi tiesiai. Iš savo bedugnio rankinuko traukia ir traukia pigiausių žetonų už 2 euriukus saujas. Tariamos Arijanos judesiai neva orūs, bet kodėl gi ji taip tampo tuos savo ilguosius auskarus, vis taisosi ir krapšto lipnų kuosos kuoduką? Ar ne kraujo lašeliai sunkiasi iš nukramtytų lūpų odelės?

Tyliai, lyg gepardai, atsiranda ir dingsta paslaptingi mažaūgiai seniai, beprecedenčiai laimėtojai, – išlenda iš kažin kokios kiaurymės, susižeria laimėtus pinigus ir prapuola. Chtoniškieji nykštukai, nagais išsirausę specialius požeminius tunelius į Spielbank. Žaidime dalyvauja ir šimtametė senjora, išlipusi tiesiai iš Márquezo knygų, taip pat didžianosiai, ekstrasensų galių turintys ponuliai. Mums nesiseka, tačiau azartas nuo to nemažėja – esu pasiruošusi vėjais paleisti Heseno žemės literatūrinę stipendiją, t. y. jos likučius. Protas veikia, perspėja, kad galim sulaukti Arijanos likimo, bet „galimas daiktas, kad, turėjusi šitiek daug išgyvenimų, siela ne prisisotina, o tik įsierzina nuo jų ir reikalauja daugiau ir daugiau išgyvenimų, vis stipresnių ir stipresnių, kol galutinai nusikamuoja“ (F. Dostojevskis, „Lošėjas“).

Prisėdame pailsėti. Šnekučiuojamės, „netyčiomis“ pametu medalioną – papuošalas prasmenga kilimo minkštume, operacija įvykdyta!

Salės administratorei pasirodome įtartinos, greičiausiai, mano ji, esame antstolės, atėjusios stebėti savo aukų: sėdime priešais pokerio žaidėjus, bendraujame nesuprantama kalba. Ramunė viską užglaisto maloniu čiauškėjimu: ai, mes čia, žinote, su drauge prisėdome, eisim tuoj vėl lošti, mes, žinote, pirmą kartą Vokietijoje, turbūt ir paskutinį, gal galėtumėte mus nufotografuoti? Šiam reikalui iškviečiamas kazino direktorius – per sekundę nusprendęs, kad tokios tikrai neturės kokių kėslų, jis leidžia nusipaveiksluoti (patikrinti, jog, pvz., Ramunė registruota Frankfurte, o dar ir fotografė – juokų darbas). Grįžtame prie savo ruletės.

Austras blaškosi lyg sužeistas paukštis, serbė toliau tampo auskarus, o didžianosiai ponuliai kartu su nykštukais tyliai, ritmiškai turtėja. Visus atvėsti priverčia naujo personažo pasirodymas.

Jauna moteris, tiksliau – juodais treningais apsitempusi priešistorinės Veneros skulptūrėlės emanacija botulino injekcijų paredaguotomis lūpomis iš, spėčiau, Jungtinių Arabų Emyratų, du kartus numeta 500 eurų banknotą – lyg tai būtų panaudota, paniekos verta nosinė. Ir, gavusi kalną žetoniukų, išdėlioja ant visų skaičių langelių. Ramunė pyksta dėl šitokio nesąžiningumo, man toks visiems nosis nušluosčiusios Veneros gestas atrodo racionalus, pagirtinas.

 

Tvarkelė Raganos namely

 

Atrodo, kad Vokietijoje tėvai savo vaikučius prieš spektaklį nuveda pas kalvį, kad aniems ištrauktų liežuviukus. Arba mažieji palieka juos, tuos mįslių tėvus, specialiose rūbinėse, liežuvių garderobinėse sukabina tvarkingai. Niekaip kitaip negaliu paaiškinti tokios vaikų tykumos spektaklio metu.

Vokietukai į operą „Hänsel und Gretel“ atėjo pasipuošę, apsirūpinę žiūronais, kai kurie – tautiniais rūbais pasidabinę. Mano ložės kaimynėliai – du baltapūkiai vaikai, sesutė ir broliukas – saspenso metu (pašaus Ragana Jonuką ir Grytutę į krosnį ar ne) šiaip jau nervinosi; muistėsi ir išbalusiomis lūpomis šnabždėjo: Hexen! Hexen!²

Keturvietėje, privačioje Literaturhaus ložėje gulėjau išsitiesusi visu ilgiu, kol įpusėjus pirmajam veiksmui į VIP balkonėlį įžengė prisikvėpinusi ponia su hiperaktyvia dukra. Mergaitė buvo neapdorota kalvio ir gal net kokio šėtono atsikandusi. Spardėsi, inkštė, rėkavo, diskutavo su personažais, leido dantis mamai į ranką, apkalbinėjo mane, sėdinčią už nugaros.

Spektaklis skoningas, jokių „ugugu, mažyčiai“ priegaidžių – gotikinis miškas, pilnatis, alkoholikas tėvelis, Mutter ištampytais nervais (ji, kaip supratau, buvo pervargusi – netyčia pasikarščiavo ir išvarė vaikus į mišką), elnių choras su krakmolytais kalnieriais, gražus Hexen buto interjeras: narvas, tortai, pečius, jos suėstų vaikų nuotraukos. Ragana – ne kokia pūliniuota suskretėlė, o žavus androginas, nepadarytų gėdos LGBT paradui.

Grytutės vaidmenį atliekanti solistė kitoje operoje dainuoja Euridikės partiją, o jos kolegė, čia pasivertusi Jonuku, turi Orfėjo etatą. Pertraukų metu bufete, Entschuldigung³ – rūmuose, skanaujami ne oriniai torčiukai, o paprastos, būriškos barankos. Naminė tešla, kokybiškas sūrumėlis. Rimuojasi su Raganos nameliu, suręstu iš saldainių beigi riestainių. Fojė kabantys TV ekranai rašo, suka raides: Refugees Welcome! Spektaklis prasideda lygiai 16.00, baigiasi 18.12. 3–5 min. plojimams ir visi schlafen, nach Hause⁴.

Ordnung ist Ordnung⁵ – ir vaikučiams, ir raganoms.

 

Perkąsti mįslės gyslą

 

Kultūros turistai, ypač rusai, į Vysbadeną vyksta sekdami Aleksejaus Javlenskio pėdomis. „Mėlynojo raitelio“ narys, ekspresionistas, Kandinskio ir Emilio Noldės draugelis, ryškių spalvų ir štrichų dailininkas paskutinius gyvenimo dešimtmečius praleido šiame jo artritui palankiame mieste. Vysbadene sveikatą taisėsi ir Goethe, Brahmsas, Wagneris, Stravinskis, Buninas, Turgenevas, Gogolis, su motina čia krenkštė ir Nabokovas. Ant Nerobergo viršūnės stovinti Šv. Jelizavetos cerkvė pastatyta jaunosios Rusijos princesės, kunigaikščio Adolfo iš Nasau žmonos, nesėkmingo gimdymo proga. Jaunoji velionė gavo ištaigingą kapą – Maskvoje esančios Kristaus Išganytojo katedros architektūrinę seserį. Kunigaikštienės mirtis lėmė ir rusų kapinių atsiradimą. Slavų miegamasis rajonas, deja, aptvertas ir griežtai užrakintas. Cerkvės prižiūrėtoja taip pat griežta – suuodusi, kad nesu stačiatikė, apmokestina mano buvimą, draudžia uždegti žvakutę. Pikčiurnos Lenos (vardas reliatyvus, bendrinis) oponentas Nerobergo medis – Kraujagyslių Sistemos vaidmenį atliekantis aktorius – dunkso aplipęs spalvingomis papūgomis. Ir tik dabar suprantu: juk tai Javlenskio dažų paletėje išsivoliojusios varnytės, ekspresyviai atsipalaidavę, iš savo uniformos išsinėrę krankliai.

___________

 

1 Geros dienos! (Vok.)

2 Ragana! Ragana! (Vok.)

3 Atsiprašau (vok.).

4 Miegoti, namo (vok.).

5 Tvarka yra tvarka (vok.).