Senelio pinelio svajonė
Senelio Pinelio gyvenimas jau seniai persirito į antrą pusę – plikė švietė kaip mėnulio pilnatis, o žiloje barzdoje tebuvo likę keli juodi plaukai, bet nuotykiai ir nauji potyriai vis dar viliojo, nors namuose laukė ne „Tauras“, „Švyturys“ ar „Bajorų“, o rūsti pati su kočėlu ir kitomis spec. priemonėmis, skirtomis sutramdyti vyrui, kuris namuose buvo laikomas gyvuliu ir šeriamas tik iš gailesčio.
Senelis Pinelis visą gyvenimą buvo žiūrovas. Kino salėje žiūrėjo kino filmus, teatre spektaklius, salėje ar lauko estradoje koncertus ir kitus kultūrinius renginius. Jis niekada gyvenime nebuvo užlipęs ant scenos ir jam visada atrodė, kad ten užlipti yra ne ką leng-vesnė užduotis, nei įkopti į Džomolungmą be deguonies aparato. Žinoma, kai esi jaunas, durnas, su savais sąnariais ir netgi dantimis, tai gal ir nėra labai sunku. Bet kai tampi vyresnis ar net senesnis, be abejo, tai padaryti sunkiau vien fiziškai, o juk užlipus ant scenos dar reikia ką nors rišlaus ir protingo pasakyti, nes antraip gali būti nuo scenos nuvesdintas, o paskui mušamas rankomis ir netgi spardomas kojomis. Aišku, yra tokių tipų, kurie užlipę ant scenos rėkia: „Kur jūsų rankos!“, ir visi žiūrovai kaip avinų banda pakelia rankas. O jeigu rėktų: „Duokit kaimynui į snukį“ arba „Muškit jį skėčiu“? Kažin ką tuomet darytų žiūrovai? Aišku, yra tipų, kurie užlipę ant scenos dainuoja, šoka ir netgi tai darydami šypsosi…
Bet kaip ant scenos užlipti seneliui, kurio dirbtiniai klubai, kelių sąnariai, dantys, o tikras tik hemorojus? Jau vien užlipti ant scenos senam žmogui ir joje išstovėti kelias minutes yra daug sunkiau, nei krokodilui praryti begemotą. O juk atsidūrus ant scenos reikia ką nors pasakyti. Bet kaip tai padaryti seneliui Pineliui, jeigu namuose, kai tik prasižioja, pati durnium išvadina. Aišku, prieš keturiasdešimt ir dar daugiau metų senelis su pačia pasišnekėdavo ir negaudavo nuo jos lupti net visą savaitę. Netgi grįžus iš alaus baro seneliui Pineliui nereikėdavo miegoti gatvėje ant suoliuko, blaivykloje ar laiptinėje – jį pati įsileisdavo į namus. Ir nors ryte alaus į lovą neatnešdavo, tai bent nekaukdavo į ausį garsiau nei NATO naikintuvai.
Beje, daug kas sako, kad reikia ruoštis karui, per televizorių rodo baisius vaizdus iš Ukrainos. Senelis Pinelis savo bute jau seniai jautėsi kaip kare, tiksliau, kaip fronte. Jūs gal juoksitės, bet namuose jo kitaip nevadino kaip gyvuliu, asilu, avinu… Čia dar labai malonūs ir mieli žodžiai iš senelio Pinelio pačios lūpų. Dažniausiai vartojamus baisu net užrašyt. Prie nuolatinio psichologinio teroro pridėkite dažnas ir itin griežtas fizines bausmes, kurios ir taip visą tirtantį, drebantį ir tratantį senelio Pinelio kūną visiškai sudarko.
Bet senelis Pinelis vis pagalvodavo, kad jeigu užlips ant scenos, gal pati pradės nors kiek gerbti ir bent muš ne lazda, o bizūnu. Tad vieną negražią dieną jis nuėjo į kultūros namus, nes girdėjo, kad ten renkasi pensininkai, kurie jau niekur netinkami, ir prieš tai, kai juos visus susodins į roges ir išveš į mišką, dainuoja ir netgi šoka. Kultūros namuose ne vienus metus veikė kurčnebylių choras „Gaida“ ir pagyvenusių žmonių, turinčių visišką judėjimo negalią, šokių kolektyvas „Teletabiai“. Abu pavadinimai itin gerai tiko apibūdinti tai, ką senelis Pinelis pamatė pirmą kartą nuėjęs į kultūros namus. Įstojęs į pensininkų ansamblius jis kankinosi ne mažiau kaip namuose. Tie vaškiniai veidai, perukai, tratantys dirbtiniai sąnariai ir tokie pat kaukšintys dantys… Žinoma, ne ką geriau atrodė ir senelis Pinelis, bet jis bent stengdavosi į veidrodį žiūrėti kuo rečiau. Bet ko nepadarysi dėl svajonės pirmą kartą gyvenime užlipti ant scenos. Įvyko kažkoks nesusipratimas ir senelį Pinelį paskyrė prieš „Gaidos“ pasirodymą ką nors pasakyti. Jam tai atrodė pats sunkiausias uždavinys gyvenime.
Atėjus lemtingai dienai senelis Pinelis apsivilko kostiumą ir apsiavė batus, su kuriais po kelerių metų ruošėsi gulėti grabe. Netgi pasižiūrėjo į veidrodį ir nors dar neatrodė gražus kaip nabašninkas, pretendentu juo tapti jau galėjo jaustis. Ir štai atėjo lemtinga minutė, kai išsipildė senelio Pinelio gyvenimo svajonė ir jis atsidūrė scenoje. Kojos linko, dirbtiniai sąnariai tratėjo, dirbtiniai dantys kaukšėjo vienas į kitą, o galvoje zvimbė tarsi aukštos įtampos elektros linija. Pasisveikindamas senelis Pinelis tarė: „Laba diena.“ Gyvenime tai buvo sakęs daugybę kartų, bet per mikrofoną šie žodžiai nuskambėjo, lyg jis būtų ištaręs: Prževalskio arklys, kroatai Srna ir Grgatas arba aktorius Mkrtčianas. Galvoj pasidarė tuščia lyg Himalajų sniegynuose šešių kilometrų aukštyje. Viskas, ką buvo pasiruošęs pasakyti, išgaravo iš makaulės. Tad teko improvizuoti. Pasisveikinęs senelis Pinelis ištarė: „Graži diena, jūs labai malonūs, gražios ponios ir ponai, o aš toks mažas, toks lengvas pakalnutės žiede sutilpau…“ Publikai tai nepadarė jokio įspūdžio, visi tyliai ir ramiai sėdėjo ir net nepaplojo. Senelis Pinelis pagalvojo, kad reikia griebtis estrados liūtų triukų ir sužavėti žiūrovus. Jis atrodė taip, kad tiko dirbti laukuose kaliause, tad svarbiausi šiuo atveju buvo žodžiai. „Ei! – riktelėjo. – Kur jūsų rankos!“ Kelios pakilo, bet sugniaužtos į kumščius. Gali mušt, pagalvojo senelis. „Kur jūsų kojos!“ – pratęsė. Geriau to būtų nesakęs, nes suprato, kad ne tik muš, bet ir spardys. Bet juk svarbiausia, kad publika būtų neabejinga. „Jūs labai nemalonūs, bjaurūs, kreivasnukiai, eikit visi šikt!“ – suriko senelis Pinelis. Priėjęs prie scenos krašto jis publikai pradėjo rodyti liežuvį, špygas, nusimovė kelnes ir atsuko užpakalį. Tarp žiūrovų neliko abejingų. Dar kiek pasiskeryčiojęs senelis Pinelis dingo nuo scenos. Jis išlėkė iš kultūros namų ir bėgo tolyn iš visų jėgų. Net būdamas jaunas retai taip greitai bėgdavo. Dabar senelis Pinelis guli lovoje aplamdytais šonais ir mėlynu snukiu, bet laimingas. Viso gyvenimo svajonės išsipildymas to vertas.
