Pieno negeriu, o degtinę geriu

Tomo Ivanausko nuotrauka

Teatrališki mirties ir laikinumo įvaizdžiai neretai pasikartoja Oskaro Koršunovo kūryboje: galbūt tai neužsiveriančios temos, režisieriaus vienatvės teatras, o gal tik smagūs siaubo žaidimėliai. Tačiau Koršunovas, savo spektakliuose nuo tikra pereidamas prie netikra, visgi kalba apie patį teatro ir gyvenimo santykį. Mirties nuojautų pripildyta „Jelizaveta Bam“ dar labiau patvirtina seniai besitęsiantį teatrinės iliuzijos ir tikrovės sąmyšį: „[...] negalit vaidinti mirties. Mirties faktas neturi nieko bendra su tuo, kad matome, kaip tai vyksta – tai ne žiopčiojimas ir kraujas, ir kritimas – ne tai daro mirtį mirtimi. Tiesiog žmogus daugiau nepasirodo, ir tai viskas – dabar tu jį matai, o dabar – ne, tai vienintelis tikras dalykas: šią akimirką esi čia, o kitą jau nebe ir niekada nebegrįžti – netrukdomas išėjimas, apie kurį neskelbiama, dingimas, įgaunantis vis didesnį svorį, kol galiausiai tampa sunkus nuo mirties“ (Tom Stoppard, „Rozenkrancas ir Gildersternas mirę“, Baltos lankos, 2006, Nr. 20).

Dar būdamas studentas, Koršunovas savo teatrinę veiklą pradėjo nuo oberiutų – Danijilo Charmso, Aleksandro Vedenskio kūrybos. Spektaklyje „Jelizaveta Bam“ režisierius oberiutais pavertė savo studentus: kostiumuotos beveidės žmogystos, tarytum siurrealistiški René Magritte’o paveikslų personažai, pradedantys ir užbaigiantys spektaklį, čia įgyja ypatingą reikšmę. Nebylus ir „pažaisti“ nusiteikęs oberiutų choras pasitinka žiūrovus teatro fojė, čia juos atrenka ir grupuoja, kol visi žiūrovai atsiduria tikrojo spektaklio erdvėje. Sunku pajusti tą akimirką, kada iš smagaus žaidimo pereinama į baimę, galbūt kai žiūrovai išskiriami, kai nusprendžiama, kas už durų pranyks pirmas. Pagaliau pasiekiamas galutinis tikslas – girgždanti, blyksinti, klaustrofobiška spektaklio erdvė.

Režisierius su „Jelizaveta Bam“ leidžiasi gilyn – į teatro požemius, tiesiai po didžiąja scena. Nors žiūrovai yra aiškiai atskirti nuo aktorių, spektaklio erdvė lieka nejauki, nepažįstama ir nepažini. Atrodo, kad tik šioje erdvėje rusų absurdistas Charmsas gali nuskambėti komiškai rimtai, o drauge bejėgiškai ir tragiškai. Režisierius, patupdydamas mus po scenos grindimis ir įkalindamas tarp teatro pamatų bei didžiosios scenos, pats savaime apverčia pasaulį aukštyn kojomis. Pasak Koršunovo, tai paradoksų matematika. Viskas čia tiek pat gyva, kiek ir negyva: žodžiai, personažai, dekoracijos ir pati erdvė. Spektaklis labiausiai primena groteskišką žaidimą. Šią jauseną sustiprina iš visų kampų lendančios žmogystos, o tarp jų pagrindiniai Jelizavetos Bam (akt. Greta Petrovskytė) „linksmybių“ įkaitai – Piotras Nikolajevičius (akt. Martynas Nedzinskas) ir Ivanas Ivanovičius (akt. Marius Repšys).

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pasirinkta spektaklio erdvė paranki Koršunovo analizuojamai temai – teatro prigimties, teatrališkumo, gyvo ir negyvo, tikro ir netikro egzistavimui greta. Tačiau šis teatrališkumas tampa kitoks dėl režisieriaus savirefleksijos, ne veltui būtent šioje teatrinėje erdvėje matome daugybę kostiumų ir dekoracijų iš ankstesnių režisieriaus darbų – vaizdinių OKT spektaklių citatų: tai „Oidipo karaliaus“ Korifėjas-meškinas, Teiresijas-pinokis, Oidipo choro kaukės, butaforinės „Meistro ir Margaritos“ Stalino ir lepšių galvos, „Hamleto“ pelė. Trapus užuominų tvėrinys nėra atsitiktinis – jis primena, pakartoja ir sujungia režisieriaus kūrybinių ieškojimų kelią.

Spektaklis pradedamas Jelizavetos monologu. Po nervingų ir tylių jos žodžių pasigirsta kažkieno žingsniai. Jie gąsdina ne tik Jelizavetą, bet ir žiūrovus – virš galvos iš pradžių lėtai, paskui vis garsiau ir greičiau žygiuoja būrys žmonių. „Tai jie“, – šaukia Jelizaveta. Kas jie? Klaustrofobiška erdvė ima blykčioti ir tampa siaubingai sunku suprasti, kas netrukus įvyks. Mes nematome, kaip siautulingai žaisdami ant didžiosios scenos „šoka“ oberiutai, nes šis muzikaliai tikslus trypimas (choreografė – Vesta Grabštaitė) mus veikia visiškai priešingai – stengiasi įbauginti. Ritmingą vaikščiojimą „ant galvų“ nutraukia garso ir vaizdo blyksnis (kompozitorius – Gintaras Sodeika), sulig kuriuo prieš akis išnyra du kostiumuoti beveidžiai vyrai. Kaip netrukus sužinome – Piotras Nikolajevičius ir Ivanas Ivanovičius. Pasakojimas rutuliojasi aplink nusikaltimą, kuriuo kaltinama Jelizaveta Bam. Tarsi iš paties pragaro sugrįžę Piotras Nikolajevičius ir Ivanas Ivanovičius ketina nubausti mergaitę. Kertiniu spektaklio siužeto skiemeniu vis dėlto tampa nužudymas, kuris jau įvyko – Jelizaveta nužudė žmogų, – ir nužudymas, kuris dar tik įvyks – Piotras Nikolajevičius ir Ivanas Ivanovičius ruošiasi nužudyti tariamą nusikaltėlę. Sunku pastebėti, kada (ir ar) galutinai paaiškėja, jog Jelizavetos Bam auka yra pats Piotras Nikolajevičius, kuris tik vykstant spektakliui tai supranta (o gal prisimena). Tai paradoksų matematika, kaip teigia režisierius. Apversdamas pasaulį aukštyn kojomis, Koršunovas groteskišką spektaklio žaidimą patiki Jelizavetai, kuri geba valdyti visą spektaklio vyksmą ir aplinkybes. Tai mes, žiūrovai, pakliūvame į jos pasaulį, kuris veikia tik pagal jai vienai težinomas taisykles. Aktorė (Koršunovo vadovaujamo IV aktorių kurso studentė) savo išvaizda gąsdinamai tinka šiai erdvei – tamsūs tvarkingai sušukuoti plaukai, juoda, mokyklos uniformą primenanti suknelė ir provokuojantis žvilgsnis iš anksto nuteikia susitikimui su nestabilia ir bauginančia asmenybe. Jelizavetos natūralumas dera su nenuspėjamu ir inertišku spektaklio ritmu, tačiau tai labiausiai prisideda prie paviršinio spektaklio sluoksnio – atmosferos kūrimo, todėl Petrovskytės Jelizaveta (norisi tikėti, režisieriaus sumanymu) – vienasluoksnis vaidmuo. Ji šypsosi, klykia iš siaubo, juokiasi iš čia vykstančio gyvenimo – tačiau tik tiek. Šioje erdvėje ji tėra žaidimo pretekstas, kurio pagrindu klostosi pavydo, keršto ir išdavystės santykiai tarp Piotro Nikolajevičiaus ir Motinos (akt. Vitalija Mockevičiūtė) bei Tėvo (akt. Remigijus Bilinskas, Remigijus Bučius). Ryškėjanti seksualinė potekstė Piotro Nikolajevičiaus santykyje su mergaite tampa pritvinkusi keršto ir pavydo jausmų. Tiesa, šis spektaklio sluoksnis bene labiausiai išryškėjo procese: nuo gana miglotai, galbūt vien vaizdiniu žaidusios premjeros iki šiandieninių „Jelizavetos Bam“ žaidimų.

Piotras Nikolajevičius stengiasi prisivilioti Jelizavetą, tačiau kyla abejonė – kokiu tikslu? „Kad užmuščiau“, – smagų žaidimą bene pirmą sykį nutraukia kantrybės netekęs Piotras Nikolajevičius. Jo balsas, tariant šiuos žodžius, pasikeičia – linksmas ir komiškas žaidimų draugas prabyla tarsi nusišovęs ir ciniku prisikėlęs Nedzinsko Treplevas („Žuvėdra“, rež. Oskaras Koršunovas, 2014). Aktorius pasižymi gebėjimu sukaupti ir išlaikyti emociją, jam patikėti kulminaciniai veiksmo įtampos taškai, jį režisierius nebe pirmą kartą į sceną išleidžia kaip savo alter ego.

Absurdu dvelkianti Charmso pjesė „Jelizaveta Bam“ turi savitą struktūrą, kuri režisieriaus nesupančioja, o priešingai – atveria didelį galimybių lauką. Tik iš pirmo žvilgsnio chaotišką absurdo pasaulį Koršunovas kuria logiškai ir techniškai: čia daug judesio, vaidybos, teatrališkumo ir metaforinių reikšmių. Režisierius spektakliui taip pat prideda keletą Charmso „nutikimų“ (apsakymų iš rinkinio „Nutikimai“), ko gero, tam, kad atsiskleistų svarbūs personažai: Piotras Nikolajevičius, Ivanas Ivanovičius ir Elgeta (akt. Arūnas Sakalauskas), spektaklyje tapęs Albertu Einšteinu. Tėvo personažas aiškiausiai atsiskleidžia kovos su Piotru Nikolajevičiumi scenoje. Ši kova gimsta iš konkurencijos Jelizavetos atžvilgiu. Tragiškai komišką Nedzinsko Nikolajevičiaus partiją perima poetiška aktoriaus Bilinsko (arba Bučiaus) Tėvo laikysena. Tačiau bendra mizanscenos atmosfera iš teatrališkos žaismės pereina į pranašišką baigtį – Piotro Nikolajevičiaus mirtį. O Mockevičiūtės Motiną regime kaip jautrią, tačiau užsidariusią, savo paslaptis sergstinčią moterį. Jos santykiai su Piotru Nikolajevičiumi primena Oidipo ir Jokastės („Oidipas karalius“, rež. Oskaras Koršunovas, 2002) tarpusavio bendravimą, tačiau jau po lemtingojo atpažinimo. Motina sužino, kad nepažįstamasis yra jos sūnus, ir tai sujaukia personažų santykius bei (numanomus) giminystės ryšius.

Sustingę kūnai scenoje taip pat „prabyla“ – oberiutų šmėžavimas tampa vaiduokliškas, kai šie iš visų įmanomų kampų įsitraukia į sceninį spektaklio žaidimą, siautulingai vienas per kitą verždamiesi nežinia kur, įsiliedami į vaidybinę erdvę ir ją savimi užpildydami. Raudonveidžių būrys labiausiai veikia judesiu: judesiu įsakinėja žiūrovams, judesiu pasklinda po scenos erdvę, judesiu verkia dėl mirusio šeimininko. Šie personažai ištikimai talkina Piotrui Nikolajevičiui, kol šis esti gyvas (ar priešingai – negyvas?). Sudėtinga atskirti raudonveidžių kūnus, įsidėmėti laikyseną ar kitus skiriamuosius bruožus, nematant jų veidų. Susiliedami į vientisą viesulo gūsį ir pasirodydami scenoje, jie nubloškia ir Jelizavetą, ir kitus numirėlius (Piotrą Nikolajevičių ir Ivaną Ivanovičių). Nors beveik visi personažai dingsta iš akių ir vėl randasi per akimirką pasitelkus scenos mechanizmus, o jų išnykimas, paradoksalu, tėra užlipimas ant tikrosios scenos, į kurią šio spektaklio žiūrovui pažvelgti netenka.

Klausimas – kas pagrindinis spektaklio herojus (šiaip ar taip, jis nėra tradicinis) – lieka atviras. Nors lyg ir akivaizdu, kad po Jelizavetos vardu slypi tik pretekstas ir provokacija imtis veiksmų, šį žaidimą laimi ji. Laimėtoja Jelizaveta išsineša stiklinę Piotro Nikolajevičiaus gyvastį, akimirksniu pražudydama visus – Piotras Nikolajevičius, Ivanas Ivanovičius, Elgeta-Einšteinas, Jelizavetos Motina, Tėvas, Tarakonas, „Hamleto“ pelė, „Oidipo karaliaus“ Korifėjas, Teiresijas ir visi oberiutai spektaklio pabaigoje sukasi ant scenos rato, kol galų gale ištirpsta erdvėje. Ar tai teatrinio žaidimo išsipildymas? Sustingę kūnai tiek pat užmigę, kiek ir mirę. Vienintelę Jelizavetą pabaigoje regime „gyvą“, ji lekia priešinga kryptimi vis kartodama: „Jie būtinai ateis, kad pagautų mane ir nušluotų nuo žemės paviršiaus. Ką aš padariau! Ką aš padariau! Jeigu būčiau žinojus… Bėgti?“ Tai mes jau žinome. Tačiau šįkart Jelizavetos baimė kitokia – ji neišvengiama, su ja skaudžiai susitaikoma. Galbūt režisierius taip įamžina laiką – juk spektaklio pabaigoje scena lieka tuščia ir niekas nebeateina nusilenkti žiūrovams. Spektaklis „Jelizaveta Bam“ – tai mirties, siaubo ir sapniškos nesvarumo būsenos kupinas žaidimas. Tačiau kas, be aktorių, dar žaidžia šiuos Oskaro Koršunovo žaidimus?