Laisvai pasirenkamas tikrovės pertvarkymo būdas

Eimutis Markūnas. Kasdienybės mitologija. 2011

Tūkstančiai visatos dalelių kasdien kosminiu greičiu lekia į Žemę. Vienos jų išnyksta dar nepasiekusios savojo tikslo, kitos įsminga į giliausius Žemės sluoksnius, susigerdamos į juos, tapdamos vieniu. Jos sukuria daugiatones vibracijų kombinacijas, nujaučiamas aplinkoje. Kai kurios vibracijos lėtos, ramios, stimuliuojančios įvairias gyvybės formas iš vidaus, kitos – chaotiškos, dramatiškos, atstumiančios. Visatos dalelės inicijuoja veiksmus ir atoveiksmius: reakciją, sprendimus, įvykių eigą. Stimuliuodamos aukščiausiosios gyvybės formos vidinius klodus (sielą), jos kuria ateitį: abstrakčią, nenuspėjamą, tačiau besivystančią „čia ir dabar“.

Ten, kur susitinka neaprėpiama galybė smulkiausių dalelių, viešpatauja chaosas – formuojasi ateitis. Joks procesas nėra įsivaizduojamas be pirminės sumaišties ir sukrėtimo. Patiriama disharmonija skatina veikti, o veikimas provokuoja kurti. Kūryba paskatina įveikti ilgas apmąstymų, susitelkimo ir radybų distancijas, kurių rezultatas – visatos dalelių virpėjimo atkartojimas, sudėliojant ritmą, gimusį išgyvenamoje būties akimirkoje. Kiekvieno kuriančiojo dalelės skamba kitaip, ypatingai.

Tarp tykios pilkos atspalvių, telkiančių savyje „braškančias“ daleles, jas surakinančių, klampinančių nebūties lavoje, lyg neregimojo pasaulio apvaizda pasirodo švytintys mėlynos spalvos paveikslai, kurių šešėlyje spiečiasi slogios gelsvos ir nekaltai rausvos drobės. Tai Eimučio Markūno „Didžiojo chaoso mažoji versija“, kurios evoliuciją galima apžiūrėti Kauno paveikslų galerijoje.

Mažosios visatos dalelės chaotiškai judėdamos raižo paveikslų paviršių, bandydamos susikabinti tarpusavyje ir išgauti ritmą, jaučiamą akimis. Dalelės tokios skirtingos, o paveikslų paviršiai be galo slidūs, tad ritmas nuolat išyra, virsdamas formų anarchija, kurioje pradžia ir pabaiga pranyksta prieblandos zonoje – erdvėje tarp dalelių. Erdvėje, kurioje nyksmas sukelia pasipriešinimą – dar įnirtingesnį mažųjų dalelių judesį ir naujos tikrovės atsiradimą. Labiau numanomą, negu akivaizdžiai regimą. Tačiau tai, kas yra numanoma, kas egzistuoja už racionaliai paaiškinamo suvokimo, skatina vaizduotės mechanizmus dar kruopščiau ir iš skirtingų objektų, regimų E. Markūno paveiksluose, sudėlioti naujas visumas. Taip „mažosios versijos“ keliauja skirtingais kontekstais, įgydamos naujus pavidalus, naujas reikšmes ir prasmes, priklausančias stebėtojui. Kadangi „mažosios versijos“ yra abstrakčios, t. y. įkliūva į lipšnias interpretacijų gijas, kuriomis vaizduotė mezga plačius tinklus, apraizgančius kasdienių pokalbių nuogirdas, regėtus vaizdus, sapnus, susikurtas svajones ir net neišsipildžiusius lūkesčius, paveiksluose „telpa“ viskas. Jų paviršiai reflektuoja visas įmanomas vibracijų kombinacijas. Skubančiam žiūrovui jos taip ir liks neatpažintos, o tam, kuris nesibodi pauzių, paveikslai atsivers naujomis suvokimo struktūromis.

Paveikslai ekspozicijoje neturi pavadinimų, o tai leidžia kliautis nuojauta, kurios efemeriškumas pažinimo procesą paverčia paslaptingu ir jaudinančiu. Drobėse maskuojamos slaptos autoriaus siunčiamos žinutės. Jose nėra nuorodų, vadinasi, nėra ir teisingų ar neteisingų žinučių perskaitymo būdų. Tik laisvė.

Paroda Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veikia iki kovo 27 dienos.