Ko nebuvo Vasario dienoraščiuose
Thomas Merton. Jonos ženklas. Trapistų vienuolio, teologo, mistiko, rašytojo dienoraštis. Iš anglų k. vertė Rasa Tuskenytė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015. 454 p.
Pradėti šią apžvalgą norėtųsi Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio citata apie Vinco Mykolaičio-Putino romano veikėją: „[...] Liudas Vasaris yra tipingas homo socialis, asmuo, stovįs prieš visuomenę, bet niekad žmogus, stovįs prieš būtį. [...] Jo atsakomybė visuomet prieš kokią nors ordre etabli, bet niekad prieš Dievą. [...] Kitaip sakant, nors kunigas ir poetas, jis niekad neatsistoja prieš Dievą akis į akį.“ Perskaičiau Mertono dienoraštį, kuris kaip tik ir atitinka visus Nykos Vasariui keliamus reikalavimus, – tikrai nelabai panašu į eseistinius Liudo Vasario dienoraščio intarpus „Altorių šešėly“.
Skaitydama jutau, kad tai labai autentiška, išmintinga, skrupulingai dokumentiška (net monotoniška dėl to), akis į akį: „Esti pažeminimo troškimas, kuris yra niekas kita, kaip išvirkščiai išverstas žavėjimosi troškimas. Tai nuoširdus troškimas būti niekinamam – galbūt šį troškimą puoselėja tie, kurie galėtų būti šventieji. Tačiau ar kartu tai nėra troškimas, kad tavimi gėrėtųsi angelai? Ar tai nėra troškimas niekinti tai, kuo žavisi žmonės? Ar dažnai nebūna taip, jog niekiname tai, kuo žavisi žmonės, iš keršto, kad turime be to apsieiti?“ (p. 335) Gal net tiktų netikintiesiems (pamenu Mertono tekstą „Atsiprašau netikinčiojo“ kokių 2002-ųjų „Šiaurės Atėnuose“). Dauguma ateistų tiki sava vulgaria krikščionybės versija, kuri su religija turi tiek pat bendro kiek ir jie patys. Todėl bijau, kad ir šie liudijimai jiems nebūtų įkandami. Retkarčiais pasitaiko kokia nežymi literatūrinė simuliacija, nugalinti sąžiningą dialogą su Dievu: „Ir pagalvojau apie Getsemanę, kur visi gyvename šiltai ir atėjus valgymo metui gauname maisto, kad ir koks jis būtų, kur gyvenu užsidaręs kambaryje su inkunabulais ir manuskriptais, kokių nerastume milijonieriaus namuose! Ar galiu kada nors to išvengti – nebūti šiek tiek pasiturintis, klestintis ir patenkintas savimi? Pasaulis siaubingas, žmonės miršta badu, šąla, nevilties smaugiami keliauja į pragarą, o aš štai sėdžiu tarp turtų ir rašau knygas. Gerbėjai man siunčia laiškus apie tai, koks esu nuostabus, tiek daug atsisakęs. Norėčiau jų paklausti, ko aš atsisakiau, išskyrus galvos skausmą ir įsipareigojimus?“ (p. 192)
Ir vis dėlto tai ego dokumentas, ne romanas. Literatūros, priešingai negu „Altorių šešėly“, čia beveik nėra. Todėl, nors knyga ir labai įdomi, „neidealus“ Vasaris su savo trūkumais mano pasaulėvaizdžiui reikalingesnis – Mertonas niekaip negalėtų jo pakeisti.
Alfonsas Andriuškevičius. Beveik visi eilėraščiai. V.: Apostrofa, 2015. 307 p.
Man Alfonsas Andriuškevičius pirmiausia eseistas, tada menotyrininkas ir tik paskui – poetas. Bet įdomu, kad sau jis – poetas (iš pasisakymų sprendžiant, pirmiausia prisistato kaip poetas). Vienas netipiškiausių, neįprasčiausių jo vaizdinių (žinant lietuvių poezijos kontekstą) – siela. Taip pat kiek senoviška, suvalkietiška kalba, muzikalumas; jo paties, o ne prozodijos diktuojami ritmai – tikrai autentiškas stilius. Kita vaizdinija itin įprasta: gėlės, debesys, sniegas, lietus, lelijos, mėnulis ir kiti poezijoje jau tūkstančius kartų eksploatuoti gamtos reiškiniai. Skaitydama galvojau, kad paminėti bene visi metų mėnesiai (bet tiksliai neskaičiavau). Ir, žinoma, metų laikai – kaip įkvėpimo šaltinis. Net donelaitiško interteksto esama („Ant saulelė raudonžandė ritas, ritas, įsitvėrusi kreivos rudens orbitos“, p. 83). Visgi įprastybė regima ir komponuojama ne vien elegiškai, bet ir su šypsniu:
Šiais metais gruodis, kaip minėjau, buvo šiltas. Šiais metais gruodžio sniegas, kaip minėjau, buvo silpnas. Tik antkapių pečiai jį dar šiek tiek palaikė. Bet ne žiema, kuri, pati jau būdama visai palaikė (Per tieka šimtmečių varyta nuvaryta), vos ropojo Link pasidažiusios, tačiau gipsinės Švč. Marijos kojų.
(p. 138)
Čia labai netikėtas man atrodo Marijos vaizdinys. Ir jis ne vienintelis! Gražu dėl to, kad tarsi ir neįprasta estetui reflektuoti kičą:
Aš pamačiau tarp medžių stoviniuojančią Mariją. Ji, rodos, nežinojo, ką jai veikti, todėl tik skleidė silpną gelsvą šviesą ir į ją žiūrėjo. Betgi netrukus ėmė ją užgesinėt ir ėmė verkti. Aš nežinojau, kaip ją užtaryti.
(p. 179)
Danutė Kalinauskaitė. Skersvėjų namai. Novelės. V.: Tyto alba, 2015. 175 p.
Apie Danutės Kalinauskaitės prozą kalbėti sunku dėl to, kad nuolat atsitrenki į jau ištartas prieš tai akademines konstrukcijas. Jos nerezonuoja su pačia knyga, su juvelyriška autorės stilistika. Bet kas, ką pasakytum, pvz., „detalės estetika“, „tiršta socialinė tikrovė“, atrodo griozdiška ir neįgalu, bet ne tik.
Mes taip pavargę nuo poezijos; jos tarsi yra, o prozos nelabai. Kad suprastum „Skersvėjų namų“ reikšmingumą, reikia SIRGTI KALBA – kitaip skaitymas beveik neturi prasmės. Kritikai lyg priekaištauja dėl susmulkėjimo, nukrypimo į nereikšmingus dalykus – dėl manęs, tai tegu autorė dar labiau smulkinasi, aš skaitysiu su lupa.
Knygoje atpažįstamos suvalkietiškos jausenos: ne tiek kraštovaizdžio, kiek toks gana praktiškas, pragmatiškas matymo būdas, ūkinių žinių ir detalių kaip buities rakandų panaudojimas. Ir leksika čia suvalkietiška (žinau, nes turiu šaknų); gal ir komizmas turi regioninio atspalvio. Ypač rafinuotai aprašomi kvapai. Mane pastaruoju metu vis nuvilia rašytojai vyrai, jie atrodo tokie išsisėmę, pajėgūs rašyti tik apie didingas abstrakcijas – Dievą ir mirtį. O Kalinauskaitės atveju atrodo, kad buitinė patirtis konstruoja tekstą.
Viktorija Daujotytė knygoje „Laisvo mąstymo properšos“ yra rašiusi apie Giedrą Radvilavičiūtę ir Danutę Kalinauskaitę – Kalinauskaitė pagirta labiau, dėmesio jai daugiau. Kai skaičiau, neteisinga atrodė, nes Radvilavičiūtė mano sąmonėje niekam neprilygo bravūra, ironija ir stiliumi. Vis dėlto dar tada, kai jas abi pirmąkart pamačiau, atrodė kaip veidrodiniai viena kitos atspindžiai. O po Kalinauskaitės publikacijos „Pakeleivė“ abi atsidūrė viename kokybės lygmenyje. Nors tikrai skirtingos autorės.
Umberto Eco. Nr. 0. Romanas. Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė. V.: Tyto alba, 2015. 152 p.
Kam ta siaubinga paantraštė viršelyje („Naujausias „Rožės vardo“ ir „Fuko švytuoklės“ autoriaus romanas“)? Ji sukelia šleikštoką laikraščio įspūdį. Tai gal jį apskritai reikėjo išleisti bulvarinio laikraščio formatu? Būtų buvę originalu.
Romane esama tikrų minties perlų, pvz.: „Universitete (anuomet, nors manau, dar ir šiandien) viskas atvirkščiai negu normaliame pasaulyje: ne vaikai nekenčia savo vaikų, o tėvai nekenčia savo vaikų“ (p. 15). Arba: „Nevykėliai, kaip ir savamoksliai, visada žino daugiau nei tie, kurie ko nors pasiekė: jei nori ko pasiekti, turi žinoti vieną vienintelį dalyką ir negaišti laiko, kad sužinotum visus. Erudicijos malonumas skirtas nevykėliams. Kuo daugiau dalykų žmogus žino – tuo daugiau dalykų jam nepavyko“ (p. 16–17). Tačiau tik dėl tų pavienių minties blykstelėjimų jis ir įdomus. Dar gal aktualus ketinantiems užsiimti žurnalistika, nes demaskuoja vadinamąją bulvarinės spaudos virtuvę. Kuri, man rodos, šiomis dienomis ir taip visiems pažįstama, išskyrus nebent kokius nelabai gudrius žmones. Sarkastiškai konstatuojama kultūrinės informacijos vieta: „Be to, nekrologą spausdintume tik jei numirtų ministras ar koks stambus pramonininkas, o ne eilinis eiliakalys, apie kurį mūsų skaitytojai gyvenime nėra girdėję, – pakomentavo Simėjas. – Tokie yra skirti kultūriniams puslapiams, kuriuos didesniems laikraščiams tenka kasdien užpildyti neesminėm naujienom ir komentarais“ (p. 93).
Vidutiniškas romanas, nors vertimas geras. Kažko panašaus, tiesą sakant, tikėjausi iš Audronės Urbonaitės knygos „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“. Bet apie ją – kita kalba.
Saulius Stoma. Skylė, dėžė ir Meilės kalnas. Romanas. V.: Alma littera, 2015. 237 p.
Maniau, kad tokio tipo literatūra – jau praeitis, tokių seksistinių romanų niekas neberašo. Pasirodo, klydau. Nežinau, ar knyga turi sukelti aliuziją į „Meilę, džiazą ir velnią“. Pasakojimas sklandus, bet turinys – stebinančio primityvumo. Tai, ką protagonistas samprotauja apie vyrų naudojimąsi moterimis, jų apsėklinimą, žeminimą, vyro ir moters santykius, tėvų santykius su vaikais, – siaubinga, nusikalstama, banditiška. Nesu tikra, kad protagonistas yra negatyvus veikėjas – gali būti, jis atspindi nuoširdžią autoriaus poziciją. Siužetas prasideda kaip muilo opera, tačiau skaitant toliau ima ryškėti antiutopijos bruožai. Jaroslavas Melnikas irgi yra parašęs panašių antiutopijų, tik, suprantama, daug meniškesnių. O Stomos romanas neturi jokių estetinių parametrų, jis, panašu, ir rašytas tikslinei „Stiliaus“ žiūrovių grupei, kuri ištvers medinę kalbą ir susitapatins su kvailinamąja lytimi.
