Autorius mirė, tegyvuoja personažas
Labai gera šių metų knygų mugės tema – juk autorių jau kadų kadais numarino Roland’as Barthes’as; našlaičiui personažui seniai metas užsiimti Dievo paieškomis. Kai kuriuos autorius šiandien net galima laikyti savo pačių personažais (rodos, viskas prasidėjo nuo Martinaičio tapatinimo su Kukučiu). Programa, nors kai kuriuos literatūros dinozaurus vis dar stebina jagelavičiūčių gausa, mums ne naujiena – juk tai natūralusis neoliberalizmas, prie kurio derėjo priprasti jau prieš dešimtmetį.
„Litexpo“ vizitavau tuo laiku, kai buvo sąlygiškai mažai pažįstamų veidų – rašytojai dar miegojo, leidėjai pakavo dėžes; ketvirtadienio rytą po sales malėsi tik neaišku kur dirbantys miestelėnai (gal masiškai pasiėmė atostogų). Nedaug renginių pamačiau, net visuomet atraktyvios vaikų salės kaip reikiant neapžiūrėjau. Visas diskusijas, kurios buvo filmuojamos, stebėjau per televiziją arba internete. Įdomiausia buvo apie kino ir literatūros santykius: dar kartą pasitikrinau savo jausmus režisierių (despotai, niekdariai, gadintojai) atžvilgiu. Nors ir pokalbis apie populiarias knygas buvo įsimintinas tuo, kad leista pasisakyti trims licėjaus moksleiviams, – apsiverkiau žiūrėdama. Juk paprastai visais kanalais pilamos pamazgos paauglijos atžvilgiu – „neskaito, beraščiai, degraduoja“, o jų dėka mano akyse atsivėrė puikus naujas pasaulis, apie kurį net nedrįsau svajoti.
Patriotų premija. Iš pradžių maniau, kad turiu apie tai nuomonę, bet paskui ėmiau galvoti, kad gal ir nebeturiu – Nerijos Putinaitės knygos neskaičiau, žiniasklaida nepasitikiu – reikėtų labiau pasigilinti į problemą. Besaikis Justino Marcinkevičiaus adoravimas (kurį pajusdavau, kai eterio gaudavo kokia pedagogė lituanistė) iškart po jo mirties gal ir erzino kiek, bet dabar tikrai labiau erzina bet kurio chamiško tipo kvailio poringėlės apie literatūros, kurios mokslo jis niekada nei uostė, nei ragavo, vertes. Ir, žinoma, negali neerzinti prievartavimas visus barstytis galvas pelenais už kolaboravimą. Taip, kolaboravom, maniau, tai jau seniai išpažinta; kiek kartų dar reikės muštis į krūtinę?
Dvyliktuko reikalai. Po dvylikos kūrybiškiausių knygų paskelbimo, kaip ir kiekvieną kartą, būta šauktinių ir verktinių. Šauktiniai – sąraše, verktiniai nepatenkinti, kad jų (arba jų draugužių) knygos neišrinktos. Tačiau sutarimo tarp institucijos ir neinstitucinio skaitytojo niekada nebuvo ir nebus. Prieš paskelbiant LLTI premijos laureatą, feisbuke žaidėme lažybų punktą – net devyni žmonės statė už Alfonso Andriuškevičiaus knygą. Tą buvo galima nuspėti: autorius tos premijos dar negavęs, o vyriausias iš sąraše esančių Nacionalinės premijos laureatų (svarbus koziris!). Laimėtoją buvo galima nujausti iš rinkėjų kalbėjimo „Ryto allegro“ laidoje ir Virginijaus Gasiliūno tinklaraščio įrašo. Tačiau esu įsitikinusi, kad Andriuškevičius ją turėjo gauti už „Rašymą dūmais“ (2004). Taip pat ir Dalia Staponkutė – ne už pastarąją savo knygą, o už „Lietumi prieš saulę“ (2007). Danutė Kalinauskaitė, atvirkščiai, turėjo būti pagerbta už „Skersvėjų namus“ (2015), o ne už „Niekada nežinai“ (2008). Tačiau tai – visada loterija, žaidimas, kurį paskui gali analizuoti savo malonumui, bandydama suprasti kanono formavimo procesus. Beje, atspėjusieji laimėtoją galėjo prašyti „fantų“ iš tų, kurie prašovė. Keista, niekas nieko nereikalavo, gal drovėjosi. Jais dėta tikrai būčiau kaulijusi – mažų mažiausiai naujų jų pačių knygų, daugiausiai – personažo vaidmens būsimuose kūriniuose.
Metų knygos rinkimai. Pritariu pernykščiam Andriaus Jakučiūno pasisakymui, kad rezultatai – niekų niekai; juk renka draugai, giminės ir šiaip suagituoti žiopliai, kurie paprastai nelabai atsparūs reklamai. Vis dėlto šių metų rezultatai nustebino – vadinasi, žioplių balsuoja ne taip ir daug, veikiausiai mygtukus spaudo visut visutėlė Rašytojų sąjunga ir panašiai suinteresuotieji (kalbu apie prozos ir poezijos pasirinkimus). Įsivaizdavau, kad laimės Donaldo Kajoko (daug mokinių, tradicijos sekėjų; tiesa, tai neįmanoma – jo nėra feisbuke) arba Aušros Kaziliūnaitės (atstovautų progresyvaus jaunimo balsui) knyga.
Knygos. Nusipirkau bent kelias, kurios mane tikrai domina, – pastaruoju metu neatsitinka taip, kad pirkčiau knygas, kurių paskui neskaitysiu. Tiesa, kai kurių nenusipirkau, taupiau. Atpigs, tik gali nebelikti to polėkio, godumo – perskaityti dar naują knygą, turėti apie ją šviežių įspūdžių; man tai visada atrodė svarbu. Hipsteriai panašiai garbina veganišką maistą ir mitybos taisyklių laikymąsi, o aš puikuojuosi knyginiu racionu, skaitymo savidisciplina.
Pas bukinistus radau Thomo Manno „Užburtą kalną“ – neatsimenu, lyg euras devyniasdešimt. Kvepia senumu, bet nesupelijus. Kas gali būti geriau už laukiantį lėtą skaitymą.
