Atminties skeveldros: aš, miestas ir moteris

Julius Keleras. Erškėtuogės kopose. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. 76 p.

Naujausia Juliaus Kelero eilėraščių knyga „Erškėtuogės kopose“ – savotiškas menininko fotografijų albumas, kuriame akcentuojama akimirkos ir jos (iš)sakymo svarba. Eilėraštis neretai paremtas fotografijos estetika, kalbama vaizdais, pabrėžiamas montažo principas. Žvelgiama ne į aplinką, bet susikoncentruojama į atmintyje išplaukiančius vaizdus. Taip pasirenkama teksto įvaizdžius jungti į savotišką vėrinį, kuris suvokiamas kaip pabirusios skeveldros. Knygoje siekiama išryškinti subjektą ir įvairius jo išgyvenimus, kurie nukreipti į skirtingas laiko kategorijas – praeitį, dabartį ir ateitį. Julius Keleras konstruoja įspūdį kelionės po subjekto praeitį, kuri visiškai kitomis spalvomis nušvinta dabartyje. Vis dėlto knygoje skaitytojas gali atpažinti ir keleriškų eilėraščių, kurie artimi ankstesniems, pavyzdžiui, rinkiniuose „Vėliau, gerokai vėliau“ (2013) ar „Tai tu“ (2010).

Eilėraščių knygą sudaro trys aiškiai neįvardinti skyriai, jie vienas kitą pratęsia arba paprasčiausiai sukuria atskirus laukus, kuriuose dominuoja aš, miesto ir moters įvaizdžiai. Kiekvieno skyriaus raktu pasirenkami haiku stiliaus poetiniai tekstai, išryškinantys eilėraščius. Taip atskleidžiama būties amplitudė nuo egzistencijos iki mirties. Rinkinyje juntamas atsiribojimas, t. y. eilėraščio sub-jekto atskirtis ne tik nuo savęs, bet ir nuo aplinkos, kito: „Vyšnių dubuo. / O sakei, / kad beprasmiška viskas. // Gal esi ta, / kurios net šešėlis / būtų man šiltas? // Kampuota stiklinė sandėliuke – / iš jos vyną gėrėm / prieš tūkstantį metų. // Erškėtrožės sunertais pirštais – / o mes viens kito / neprisimenam net. // Strazdana krenta. / Ak, tai tik žiedlapis / vyšnios“ („Apie tave I“, p. 10). Poetui svarbu akcentuoti atminties skeveldras. Būtent skeveldros esti ne tiek aštrios, kiek sušvelnintais kampais, viena vertus, spinduliuojančios gyvenimo šilumą, kita vertus, dvelkiančios mirties šalčiu. Siekiama išlaikyti harmoniją tarp gyvenimo ir mirties, bet skaitytojas negali įžvelgti aiškios linijos, kuri skirtų šiuos pasaulius. Skaitytojui įdomiau tyrinėti eilėraščio pasaulį.

Be abejo, dualistiniame pasaulėvaizdyje išlieka ryškus moters įvaizdis – poeto kūrybos leitmotyvas. Atmintyje išnyra neapibrėžtos moters įvaizdis, kuris keliauja per visą eilėraščių rinkinį. Siekiama žaisti su skaitytoju, kai tų pačių pavadinimų eilėraščiai ne jungiami į ciklus, bet išbarstomi skyriuose (pavyzdžiui, eilėraščių ciklas „Apie tave“). Reikšmės, t. y. moterį koduojantys simboliai, jungiami į reikšmių sistemas. Jose dalyvauja subjektas, negalintis susitaikyti, kad gyvena nei praeityje, nei dabartyje: „Prisiminiau tavo veidą – / bet labiau pradžiugino kiaulpienės, / rugsėjo pradžioj tarp smilgų dar žydinčios!“ („Apie tave II“, p. 20) Moterį sudėtinga identifikuoti, nes subjektas kuria abstraktų vaizdą, bet kartu ypač vizualų ir poetišką (moters veidas palyginamas su kiaulpiene). Kita vertus, subjektas, kuris jaučia disharmoniją ir dvasinę krizę, negali įvardinti tos moters aiškiai: „Kaip vadinti tave? / Žinau, / o vis tiek abejoju. // Bičių vaško žvakė. / Sueižėjęs medinis stalas. / Ant popieriaus lėtai rašau tavo vardą“ („Apie tave III“, p. 33). Patvirtinama abejonė, bet išlaikomas intymus ir romantiškas subjekto santykis; popieriaus įvaizdis pabrėžia dviejų žmonių komunikaciją, kuri kyla iš neapibrėžtumo ir paslapties. Galbūt subjektas sąmoningai konstruoja iliuziją: „Beveik plikos tuopos. / Beveik pasibaigusi vasara. / Tavo vardas kiekvienam kalendoriaus lapely. // Kritusių lapų žemėlapiai. / Tyrinėju šalis, / kuriose niekada nebebūsim“ („Apie tave IV“, p. 54). Puoselėjamas ir idealizuojamas moters vaizdinys sąmonėje ima ir išnyksta (nuo dinamikos pereinama prie disharmonijos).

Aiškiau eilėraščių subjektas įvardina erdvės kategoriją, kurioje dar kartą išgyvena praeities patirtis. Subjekto erdvė kinta; pavyzdžiui, konkrečiai – Antakalnis, Vilnius, Ukmergė, Nida, Preila. Abstrakčiau – parkas, kavinė, namai. Todėl eilėraščių knygoje „Erškėtuogės kopose“ galime išskirti antrą subjekto išgyvenimų kategoriją, siejamą su erdve ir erdviškumu (miestas, namai, prisiminimai). Kalbama epizodais, realiais vaizdais, kurie subjekto sąmonėje yra permąstomi iš naujo: „Narvely augintas balandis. / Laiptinėj augintas fikusas. / Virtuvėje auginta siela, mano“ („Atmintis apie vaikystę. Antakalnis“, p. 11). Pasirenkama kalbėti iš vaiko pozicijos, kai paprasčiau išreikšti savo išgyvenimus, kurie gana abstraktūs. Stilistiškai paveikesni yra Vilniui skirto ciklo eilėraščiai. Kiekviename juntamas toks įspūdis, kad, rodos, žvelgiama pro fotoaparato objektyvą. Įvaizdžiai ne tik užfiksuojami kameros, bet taip pat išsaugomi atmintyje: „Aušros Vartai prasiveria. / Vaikas angelo veidu / stumia nudaužtą triratį“ („Vilniaus II“, p. 16). Viena vertus, kuriamas atsiribojimo efektas, kita vertus, įvykį subjektas siekia stebėti iš arti, dalyvauti įvykių centre. Nesvarbu, kad tai vaizdas iš praeities; jis įtvirtinamas dabartyje. Tai parodo siekį emocinius išgyvenimus susieti per fragmentišką pasakojimą, sąmonės srautą ar sapnus.

Įdomu, kaip poetiniame tekste pritaikomos fotografijos meno technikos. Vaizdo artinimas, tolinimas, panoraminis vaizdas ir kita. Galima teigti, kad tokia technikų sintezė parodo eilėraščio subjekto sąmonės fragmentiškumą ir netolygumą, kai net pačiam teksto veikėjui sudėtinga identifikuoti ne tik save, bet ir erdvę, kurioje jis yra. Pasikliaujama ir vaiko (praeitis), ir suaugusio žmogaus (dabartis) požiūriu. Svarbiausia – akcentuoti įvaizdžius, epizodus, kurie kaip kokios skeveldros yra įstrigę subjekto sąmonėje. Kita vertus, fragmentiškas pasakojimas, potekstė pateisina eilėraščio formą. Išaukštinamas miesto vaizdas, susijęs su skirtingais eilėraščio subjekto gyvenimo tarpsniais (gimtasis Vilnius, sodas Ukmergėje, kelionių motyvai). Būtent per erdvės semantiką subjektas vaizdą ne tik fiksuoja, bet ir reflektuoja (per vaizdą vyksta savirefleksija). Neretai fragmentiškumas dekonstruoja minties vientisumą. Stengiamasi apimti vaizdą įvairiais rakursais: „Skalbinius džiausto. / Rugpjūčio žvaigždės / lenda pro vaikiškus marškinius. // Pagalvė ant žemės. / Turbūt ir vėl sapnavau serbentynus – / sode Ukmergėj – raudonus, pritvinkusius. // Kriaušė tavo rankoje / nežino nieko apie tvenkinį, / kurio vandeniu buvo laistoma. // Vaikystės sūpynės sode, / blynai su obuoliais, pokaičio miegas – / kokiam kambary visa tai? // Atrakinu duris. / Aklina tamsa sode. / Žiogas liko su anuo vaiku vasaroje. // Atverstas Šventraštis. / Katės letenėlė bobutei Genutei / brauko per megztinį“ („Ukmergės“, p, 21).

Vis dėlto rinkinyje dominuoja ne vien tik moteris ar miesto erdviškumas, bet ir sapnų poetika. Tai ryškiausia penkių eilėraščių cikle „Aguonos, aguonos“. Kuriama tekstų grandinė ir atsisakoma fragmentiškumo. Subjekto išgyvenimai palyginami su aguonos simboliu: „Aguonos nėra keliautojos – / jos tik moka tylėt / apie meilę. // Ar nekenčia jos kandžių? Reikės pasiklaust kitą vasarą, / jei prireiks vilnonio megztinio“ („Aguonos, aguonos IV“, p. 48).

Taigi Juliaus Kelero eilėraščių knygoje pasirenkama ne tik fiksuoti vaizdus, bet ir apmąstyti save. Ir nesvarbu, kad kelios sąmonėje įstrigusios skeveldros rodo minties netolygumą. Vis dėlto skeveldros įprasmina minties sentimentalumą ir efemeriškumą. Kai pasirenkama žaisti tikrovės atspindžiais to net nežinant.