Robotai laimi!

Apie robotus svajojome nuo Homero laikų. „Iliados“ aštuonioliktojoje giesmėje Achilo motina – nimfa Tetidė – nori sūnui užsakyti naujus šarvus, tad apsilanko Olimpo dievo kalvio Hefaisto dirbtuvėje, kur randa šį plušantį prie automatonų:

 

…Trikojų dvi dešimti buvo nukalęs

Pasistatyti prie sienų gražiai įtaisytoje menėj.

Aukso ratus prie dugno visiems pritvirtino kalvis,

Idant šventovės aikštėn atriedėti jie patys [automatonai] galėtų

Ir iš tenai parvažiuotų namo, pažiūrėti – stebuklas.*

 

Tai ne vieninteliai gyvi namų ūkio objektai, pasirodantys Homero epe. Iš „Iliados“ penktosios giesmės sužinome, kad Olimpo vartai ant vyrių pasisuka savaime, automatiškai, idant įleistų ir išleistų dievus kovos vežimuose, taigi beveik prieš trisdešimt amžių buvo išpranašautos automatinės garažo durys. „Odisėjos“ septintojoje giesmėje Odisėjas svečiuojasi pas nepaprastai turtingą karalių, kurio rūmus saugo sarginiai aukso ir sidabro šunys, visada budrūs, niekada nesenstantys. Šiai gyvas būtybes primenančių, tačiau intelektualiai inertiškų namų ūkio padėjėjų kategorijai galėtume priskirti ir kitus klasikinės tradicijos automatonus. Apolonijaus Rodiečio „Argonautikoje“, III a. pr. Kr. epe apie Jasoną ir argonautus, bronzinis milžinas, vardu Talas, kas dieną tris kartus apibėga Kretos salą, saugodamas Dzeuso mylimąją Europą: tai pirmykštė namų saugos sistema.

Kad ir kokie patrauklūs šie aparatai, klasikinėje mitologijoje pasirodo dar įdomesnių mechanizmų. Pavyzdžiui, truputį toliau toje „Iliados“ aštuonioliktosios giesmės scenoje, kurios veiksmas vyksta Hefaisto dirbtuvėje, suprakaitavęs dievas, pabaigęs dirbti prie dvidešimties trikojų, ruošiasi susitikęs su Tetide aptarti jos pageidaujamus šarvus. Nusišluostęs rankšluosčiu

 

Ir, chitonu apsivilkęs bei lazdą tvirtai įsitvėręs,

Nuklibinkščiavo prie durų. Iš šonų auksinės tarnaitės

Eidamos laikė valdovą, visai kaip gyvos merginos,

Turinčios širdį protingą krūtinėj ir balsą, ir galią,

O nemirtingi dievai darbų jas išmokė dailiųjų.

Jos net uždusdamos laikė valdovą…

 

Šios nepaprastos būtybės neabejotinai iš dalies atspindi evoliucinį šuolį nuo automatiškai judančių trikojų. Hefaisto tarnaitės humanoidės yra išmanios: jos turi protą, jos šį tą žino, o įspūdingiausia tai, kad jos gali kalbėti. Iš esmės jų beveik negalima atskirti nuo pirmosios moters, Pandoros, kuri aprašoma kitame to paties laikotarpio kūrinyje, Hesiodo „Darbuose ir dienose“. Tame tekste Pandora pradedama iš inertiškos medžiagos – ne iš aukso, o iš molio (Hefaistas sukuria jos į golemą panašų kūną, sumaišydamas žemę su vandeniu), vėliau jis jai suteikia „kalbą ir jėgą“, Atėnė išmoko „amato“, o Hermis duoda „protą“ ir „būdą“. Šis protas, kaip sužinome, yra „begėdiškas“, o būdas – „klastingas“. Graikiškame, kaip ir bibliniame, sukūrimo mite žmonijos nelaimės yra priskiriamos nepatikimai moteriai.

Šios dvi graikų tradicijos gijos: mechaninių, savaeigių pagalbininkų, išvaduojančių savo šeimininkus iš sunkaus triūso, ir kur kas sudėtingesnė mašinų-humanoidų (kurie ne tik atkartoja spontanišką judesį, būtiną gyvumo (taigi ir buvimo „gyvūnu“) sąlygą, bet ir turi protą, kalbą ir gebėjimą mokytis bei tobulėti (kitaip tariant, sąmonę) – žmogiškumo požymius) vizijos – įteisino dvi mokslinės fantastikos naratyvo kategorijas, išsilaikiusias iki šių dienų. Pirmoji, kurią galėtume pavadinti ekonomine, verčia svarstyti apie socialinę mechanizuoto darbo prasmę. Tokie svarstymai prasidėjo netrukus po Homero. Išskirtiniame „Politikos“ pirmosios knygos, parašytos IV a. pr. Kr., fragmente Aristotelis pradeda analizuoti namų ūkio ekonomikos prigimtį darydamas įžangą į diskusiją apie valstybių „geriausias santvarkas“, o jo svarstymai verčia prisiminti Hefaisto automatinius trikojus. Kas, klausia Aristotelis, atsitiktų,

 

Jei kiekvienas įrankis, palieptas arba nujausdamas paliepimą, galėtų atlikti savo darbą, kaip pasakojama apie Dedalo [statulas] arba Hefaisto trikojus, kuriuos poetas sako savo kojomis ateidavus į dievų susirinkimus, t. y. jei šaudyklės pačios austų ir plektrai patys skambintų kitara, visai nereikėtų meistrams padėjėjų nei šeimininkams vergų.**

 

Šis fragmentas pereina į ilgą ir nesmagų vergijos poreikio pateisinimą, grįstą tuo, kad kai kurie žmonės „iš prigimties“ yra nuolankūs.

Praėjus dvidešimčiai amžių po Aristotelio, kai pramonės technologijos Homero masinės automatizacijos fantazijas pavertė kasdiene tikrove, mokslinės fantastikos autoriai kūrybiškai apmąsto ekonominį klausimą. Viena vertus, įsivaizduojama, kad mechanizuotas darbas išvaduos darbininkus iš monotoniškų, vergiškų darbų; kita vertus, baiminamasi, kad mechanizacija sukurs naują vergų klasę, kuri galiausiai sukils. Tikriausiai nenuostabu, kad distopinis maišto naratyvas ypač buvo vertinamas praėjusiame amžiuje, pradedant čekų autoriaus Karelo Čapeko pjese „R. U. R.“ (1920) apie kiborgų rūšies darbininkų, sukurtų pakeisti žmonių darbą, sukilimą, baigiant populiariuoju 2004 m. Willo Smitho mokslinės fantastikos filmu „Aš, robotas“.

Pastarasis (labai paviršutiniškai paremtas Isaaco Asimovo 1950 m. to paties pavadinimo apsakymų rinkiniu) taip pat yra apie namų ūkio robotų-vergų maištą: glotnūs humanoidai blankiais nekaltais, permatomais plastikiniais veidais galiausiai išvedami į laisvę vieno iš jų pačių – roboto, vardu Sonis, išsiugdžiusio gebėjimą mąstyti savarankiškai. Juodaodžių aktorių parinkimas atlikti pagrindinius vaidmenis verčia prisiminti istorinę alegoriją apie vergų sukilimą – tai neabejotinai vienas iš istorinių faktų, nuo pat pradžių pasirodančių šiame naratyve. Beje, čekų kalbos žodis, kuriuo Čapekas įvardija savo mechaninius darbininkus, roboti (būtent iš čia pasaulio literatūros leksikone atsirado žodis „robotas“) yra kilęs iš žodžio „vergovė“, t. y. sunkaus darbo, kurį vergai turėdavo atlikti savo šeimininkams. Tai mus vėl sugrąžina prie Aristotelio.

Antroji mokslinės fantastikos naratyvo kategorija, kurios užuomazgos glūdi graikų literatūrinėje tradicijoje, kilo iš Hefaisto protingų, kalbančių androidžių ir jų giminaitės – Hesiodo aprašytos gundančiai klastingos Pandoros; ji galėtų būti pavadinta teologine. Ši mito gija, kaip rodo ankstesni pavyzdžiai, be abejo, turi ekonominių ir socialinių prasmių: maištaujančio padaro šmėkla, tikimybė, kad nuolankus darbininkas, išsiugdęs sąmonę (psichologinę, istorinę ar abi), gali sukilti, nuo pat pradžių persekiojo viziją apie vergiškus automatonus.

Tačiau kadangi tų mitų būtybės beveik identiškos savo kūrėjams, šie naratyvai kelia tolesnius, sudėtingesnius filosofinio pobūdžio klausimus: apie kūrybą, sąmonės esmę, apie moralumą ir tapatybę. Kas yra kūryba ir kodėl kūrėjas kuria? Kur yra skirtis tarp kūrėjo ir jo kūrinio, tarp žmogaus ir mašinos, kai būtybei, mašinai yra suteikiama sąmonė – protas, sukurtas pagal kūrėjo atvaizdą? Pagal atvaizdą: graikų naratyvas neišvengiamai susipina ir yra praturtinamas biblinės tradicijos, su kuria turi daug stulbinamų analogijų. Hesiodo Pandoros panašumai į biblinės Pradžios knygos Ievą kelia tolesnius klausimus, ypač apie lytį ir patriarchatą, apie tai, kodėl abiejose kultūrose blogis yra kildinamas iš moters.

Šis naratyvas, atsiradęs iš dviprasmiško žmogaus kūrėjo ir jo sukurto humanoido panašumo, per šimtmečius nuo klasikinės epochos iki moderniųjų laikų sukūrė savo literatūrinę tradiciją. Jį, turintį erotinį atspalvį, galima atrasti daug kur: pasakojime apie Pigmalioną ir Galatėją ar E. T. A. Hoffmanno „Smėlio žmoguje“ (Der Sandmann, 1817), kuriame tikroviška mechaninė lėlė užkariauja jaunuolio širdį. Tai matome ir žydų legendoje apie golemą – iš molio nulipdytą humanoidą, kurį galima atgaivinti tam tikrais magiškais žodžiais. Tačiau žinomiausias šios legendos variantas yra XVI a. rabino, suteikusio golemui gyvybę, kad apgintų Prahos žydus nuo Habsburgų karališkojo dvaro priespaudos, istorija, ateinanti iš senų laikų; įdomu, kad seniausiuose variantuose esminis skirtumas tarp golemo ir žmogaus yra graikiškasis – golemas negali kalbėti.

Nenuostabu, kad tokie roboto mito literatūriniai variantai pradėjo plisti XIX a. pradžioje, t. y. tada, kai technikos, galinčios pakeisti žmogaus darbą, pasirodymas rašytojus vertė abejoti augančiu kultūriniu susižavėjimu mokslu ir didėjančiu technologijos vaidmeniu visuomenėje. Šis nerimas dažnai išreiškiamas kūriniuose apie mašinas, turinčias žmogiškas formas: garu varomas žmogus Edwardo Elliso „Prerijų garo žmoguje“ (Steam Man of the Prairies, 1868), elektra varomas žmogus Luiso Senarenso „Frenke Ride ir jo elektriniame žmoguje“ (Frank Reade and His Electric Man, 1885), elektrinė moteris (sukurta Thomo Edisono!) prancūzo Auguste’o de Villiers de l’Isle-Adamo romane „Ateities Ieva“ (L’ Ève future, 1886). M. L. Campbellio „Automatizuotoje visų galų meistrėje“ (The Automated Maid-of-All-Work, 1893) vaizduojama programuojama moteris robotė, – vėl feministinis klausimas.

Tačiau šio žanro prototipas ir įtakingiausias tokio pobūdžio kūrinys buvo Mary Shelley „Frankenšteinas“ (1818), išsiskiriantis filosofine gelme ir teologiniu imperatyvu, kurių trūksta daugeliui šio kūrinio epigonų literatūroje ir kine. Romano vertė ir ta, kad jame pripažįstamas tiek graikiškasis, tiek biblinis paveldas. Jo paantraštė „Modernusis Prometėjas“ su slepiamu susižavėjimu daro užuominą į epistemologinę mokslininko antiherojaus Viktoro Frankenšteino drąsą, nors epigramoje iš Johno Miltono „Prarastojo rojaus“ („Ar aš reikalavau tavęs, Kūrėjau, iš mano molio / Nulipdyti žmogų man? Ar aš prašiau tavęs / Pagelbėt iš tamsos man?“) užsimenama apie moralinių klausimų užmojį, slypintį Viktoro projekte, klausimus, į kuriuos pats Viktoras negali atsakyti arba neatsakys. Gėdingas kontrastas tarp Viktoro hefaistiškų technologinių gebėjimų ir sukrečiančios jo natūralių žmogiškų jausmų stokos atskleidžia akivaizdų skepsį dėl technologijos pavojų ir „mokslo vilionių“. Kadangi Viktoras nerodo jokio susidomėjimo ugdyti ar suteikti savo „vaikui“ žmogišką paguodą, šis savo kūrėjui suduoda atsakomąjį smūgį ne be tragiškų pasekmių. Didžioji romano ironija yra ta, kad padaras, nenatūralus hibridas, surinktas iš dalių, rastų „morge ir skerdykloje“, dažnai atrodo žmogiškesnis už savo kūrėją žmogų.

Kaip pramonės revoliucija įkvėpė „Frankenšteiną“ ir jo sekėjus, taip ir kompiuterių amžius leido iškilti įdomiam naujam mokslinės fantastikos žanrui. Mašinos, iš kurių įkvėpimo semiasi ši naujausia mokslinės fantastikos naratyvo banga, labiau primena Hefaisto auksines mergeles nei tuos mechanizmus, apie kuriuos žinojo Mary Shelley. Kompiuteriai, šiaip ar taip, sugeba pamėgdžioti tiek protinę, tiek fizinę veiklą (iš dalies ir kalbą, kaip žino tie, kurie turi „iPhone“). Būtent dėl šios priežasties nerimas dėl žmogų ir mašiną skiriančios ribos šiandien, kai nuolat priklausome nuo mechanizmų ir sąveikaujame su jais – bendraujame vienas su kitu pasitelkę aparatus ir jų programas: kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais, socialinės medijos programomis, socialinėmis ir pasimatymų programėlėmis, – įgijo naujos svarbos.

Daugelis naujausių filmų apie problemiškus ryšius tarp žmonių ir į juos panašių prietaisų atspindi šią svarbą. Labiausiai provokuojantys iš jų – Spike’o Jonze’o „Ji“ (2013), švelni komedija apie vyrą, įsimylėjusį gundantį operacinės sistemos balsą, ir kiek naujesnis Alexo Garlando „Ex Machina“ (2015) – apie jaunuolį, suviliotą apsukrios saldžiabalsės moters robotės, vardu Eiva, su kuria jis buvo pakviestas atlikti Tiuringo testą (protokolą, skirtą nustatyti, kiek tiksliai robotas gali pamėgdžioti žmogų). Nors robotė elegantiškame ir subtiliame Garlando filme yra tiesioginė Hesiodo Pandoros „įpėdinė“ – graži, protinga, klastinga, galiausiai pavojinga, filmas, kaip byloja Ievos vardą primenantis Eivos vardas, su šiais išskirtiniais literatūros pirmtakais siejasi svarbiomis biblinėmis temomis.

 

Pabaiga kitame numeryje

 

 

www.nybooks.com

Vertė Ž. D.

 

 

* Homeras, Iliada, vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius: Vaga, 1981.

** Aristotelis, Politika, vertė Mindaugas Strockis, Vilnius: Margi raštai, 2009, p. 13.