Prisiminimai apie siaurą žemės ruoželį

Elfriede Brüning (1910–2014) – vokiečių žurnalistė ir rašytoja. 1930 metais ji įstojo į komunistų partiją, 1932 metais – į Proletarinių revoliucinių rašytojų sąjungą (kitais metais nacistai ją uždraudė), dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, buvo nuteista ir dvejus metus praleido moterų kalėjime. 1938 metais pasirodė jos romanas apie Kuršių nerijos žvejų gyvenimą „Auf schmalem Land“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tapo VDR komunistų partijos nare, dirbo ir gyveno Berlyne, o griuvus Berlyno sienai savo veiklą susiejo su Linkspartei – kairiojo sparno partija.

Pamenu, kaip 2010 metais Elfriede Brüning dalyvavo Nidoje vykusioje konferencijoje ir nostalgiškai skaitė prisiminimus apie Kuršių neriją iš nutolusios jaunystės dienų… Skaitytojams pateikiamų atsiminimų fragmentas pasirodė 1994-aisiais išleistoje knygoje „Ir, beje, tai buvo mano gyvenimas“.

 

Taigi vėl galima nuvykti į Klaipėdą, buvusį Mėmelį. Neseniai per televiziją žiūrėjau laidą apie keliauninkų iš visos Vokietijos ekskursiją, nuvykusią net į Kuršių neriją. Tačiau dabar naujasis Gorbačiovo mąstymas (o gal tvirta valiuta turistų rankose) padarė stebuklą – jiems tapo prieinama vieta, kuri, kiek pamenu, visuomet buvo kraštovaizdžio brangenybė.

Turiu galvoje tą siaurą juostą tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, man itin įstrigusį Pilkopių (dabar Morskojės) kaimą tarp anuometinės Rasytės ir Nidos, paskutinę vietovę prie Lietuvos sienos, kur trumpalaikės reporterio užduoties nublokšta 1934 metais išbuvau mėnesių mėnesius iki pat viduržiemio.

Mano gelbėjimosi ratas tada buvo reportažas, lyg tas šiaudas, kurio griebiasi skęstantysis. Kaip ir daugelis tokių kaip aš, buvau neseniai praradusi darbą, ėjau registruotis, man grėsė pagalbos tėvynei darbai, nuo kurių galėjau išsigelbėti dviem būdais: arba skubotomis vedybomis, arba leidyklos užduotimi, kurią derėjo įrodyti nenuginčijamai, galbūt pateikiant tikrą užsakymą. Laimė, radau supratingą partnerį – dr. Fritzą Gaupą, Ullsteino leidyklos Romanų skyriaus redaktorių. Kai jam pasiguodžiau dėl savo dilemos, jis nedelsiant pasiūlė važiuoti į Kuršių neriją ir parašyti apie sklandytojų stovyklą Rasytėje. Leidinys „Die Koralle“ esą tuo suinteresuotas ir netgi planuoja tokių reportažų seriją. Jis galįs man suorganizuoti kelionpinigius ir truputį dienpinigių.

Rasytė? Kuršių nerija? Iki tol beveik nebuvau iškėlusi kojos iš Berlyno, o Rytprūsius su Mozūrijos ežerais, pajūriu ir Kuršių mariomis žinojau tik iš literatūros. Ten apsilankyti man buvo bene toks pat nuotykis, kaip šiuolaikiniam jaunimui nuvykti į Jugoslaviją, Turkiją ar net Lotynų Ameriką. Žinoma, sutikau! Jei gerai prisimenu, iš pradžių nuvažiavau į Kenigsbergą, tada iš Labguvos laivu plaukiau per Kuršių marias.

Gali būti, kad Ullsteino leidyklos atstovai ne laiku ir nepakankamai aiškiai pranešė apie mano atvykimą, o gal dėl kitų jau primirštų priežasčių manęs neapgyvendino pagrindinėje Rasytės stovykloje, o pasiuntė toliau Kuršių nerija į Pilkopių kaimą. Ten buvo įrengtas sklandytojų mokyklos filialas. Trisdešimties metrų aukščio keliaujančios kopos sudarė nuostabų poligoną sklandytojų pratyboms, siekiant taip trokštamo ženklelio su dviem ar trimis žuvėdromis – išlaikyto B arba C kategorijos egzamino simbolio. Nors ir ne išskėstomis rankomis, vis dėlto mane priėmė – su šiokiu tokiu nepasitikėjimu ar net pajuoka. Mat ketinau dalyvauti šios grupės gyvenime tik pasyviai, tik tam, kad apie tai parašyčiau. Merginos ir jaunos moterys, kurioms atrodė, kad turi profesiją, viską priėmė rimtai, o jos tuo metu buvo itin gerbiamos.

Stovykla, kurioje gavau gultą, buvo primityvi. Keturi ar penki iš rąstų paskubomis suręsti barakai, o viduje dviaukščiai gultai, stalas ir suklypusi spinta; stovyklos gyvenimas vyko lauke. Iš tiesų net nežinojau, kur būtų galima pasislėpti užėjus audrai. Šiandien man regis, kad visą laiką švietė saulė. Kai atvykau, buvo rugpjūtis, dienos dar ilgos ir labai šiltos. Valgėme lauke po beržais ir alksniais prie ilgo medinio stalo. Viskas atrodė laikina. Tai buvo skubotai įrengta pastogė. Ir iš tiesų greitai suvokiau, kad čia tik pereinamasis laikotarpis, kad vyksta pasiruošimas kažin kam, ką jau seniai buvo įsisąmoninę šitie iš pažiūros tokie nerūpestingi, užsigrūdinę sportiški jaunuoliai, auštant rytui traukiantys iš daržinių savo „dėžes“, velkantys jas ant skardžių ir raižantys savo viražus. Jie jau ruošėsi būsimam karui – ši mintis jiems nereiškė nei ko nors baisaus, nei slogaus. Tai buvo jų revanšistinių norų išsipildymas.

Reikia mintimis grįžti į tą laiką. Dar nebuvo įvesta visuotinė privalomoji karo tarnyba, Göringas dar nebuvo suformavęs savo liuftvafės (karinių oro pajėgų). Bet čia visi atvirai kalbėjo, kad tai greitai įvyks, ir jau gudriai skaičiavo savo šansus – sėkmingai užbaigus sklandymo kursus, jiems bus garantuota karjera būsimojoje vokiečių aviacijoje.

Jau suvokiau, kad reportažo neparašysiu, ir pranešiau šią žinią savo globėjui. Bet jis tarėsi privaląs išsklaidyti mano mintis. „Kodėl norite prisišaukti bėdą? Dabar dar taikingai sklandoma su vėju tarp debesų, pavaizduokite tai, aprašykite kerintį kraštovaizdį, žmonės šitai mielai skaito“, – gavau atsakymą. Tačiau neišspaudžiau nė eilutės. Ar turėjau aprašyti stovykloje viešpatavusį karinį muštrą? O gal rytinį patikrinimą prie vėliavos? O gal storžievišką kareivių toną? Ar sentimentaliai traukiamas landsknechtų dainas – čia dar baisiau: į mūsų dainas „broliai į saulę ir laisvę“ jie akiplėšiškai įterpė savo fašistinį tekstą. Vakarais sėdėdama su jais prie laužo jaučiausi beviltiškai vieniša. Patyliukais niūniavau sau senuosius tekstus, prisiminiau sėdėjimą prie laužo per saulėgrįžos šventes. Kiek iš tuomet kartu buvusių bičiulių sėdėjo už grotų arba perėjo į pogrindį? Ar dar kada juos pamatysiu?

Atsikračiusi žurnalistinių pareigų, daug vaikštinėjau po šią teritoriją. Dar pirmosiomis viešnagės dienomis sklandymo mokyklos auklėtiniai buvo įkalbėję dalyvauti bendruose žygiuose, todėl žinojau, kad Lietuvos siena netoliese. Ji buvo paženklinta keliais stulpais, įkastais į žemę tolokai vienas nuo kito prie vienintelio kelio. Nors išoriškai atrodė kukliai ir beveik neturėjo jokios reikšmės, mano bendražygiams jie kėlė nepasitenkinimą. Vienas karštakošis net pabandė išrauti stulpą, bet paskutinę akimirką jam sutrukdė tolumoje išnirusi uniformuota būtybė. Apskritai, sakė man, tai čia retokai pasirodo pasieniečių. Ir dar pridūrė, kad tai idealios vietos kontrabandininkams; tik gaila, kad iš tos „elgetų valstybės“ nėra ko nešti.

Šis atsitikimas mane įelektrino. Jei iš tiesų siena menkai saugoma ties keliu, tai sienos kirtimas paplūdimiu turėtų būti nesudėtingas, galvojau sau. Neilgai trukus iškeliavau. Dvylika kilometrų vinguriavo paplūdimiu, taigi žygis buvo gana varginantis. Vėliau dar daug kartų sukoriau tuos kilometrus, pakeliui nesutikdama nė gyvos dvasios. Man iš kairės raivėsi jūra, su kiekviena banga atnešdama prie kojų dumblių ir kriauklių, o virš galvos krykštė pulkai mane lydinčių žuvėdrų. Dar prisimenu, kad pirmąjį kartą pradėjo lyti, bet net minties nekilo bėgti prie kelio ir slėptis žemuose krūmuose arba po medžiais. Eidama per lietų baugščiai žvalgiausi į dangų, laimei, vis dar apniukusį. Debesims prasisklaidžius, kilo pavojus, kad mane pastebės kuris nors sklandytojas ir nedelsdamas praneš apie „savanorišką sienos perėjimą“.

Nidoje ilgai stovėjau prie Thomo Manno namelio. Pasirodė, lyg staiga oras aplink mane būtų tapęs grynesnis, lyg čia būtų buvę lengviau kvėpuoti. Drauge pasijutau prislėgta – ar bepamatys kada Thomas Mannas savo namelį? Žinojau, kad jis išvyko skaityti pranešimo į Šveicariją ir nebegrįžo. Tiek daug buvo išvykusiųjų, dar daug kas tam rengėsi. Aplink pasiliekančiuosius darėsi vis tuščiau. Net nebežinau, ar tada, gal tik kokią sekundės dalelytę, leidau sau pagalvoti, kad nebegrįšiu. Iš Nidos būčiau galėjusi išvažiuoti į Prahą. Ten buvo mano geriausias draugas, kuriam teko bėgti iškart po Reichstago gaisro.

Bet aš tik nuėjau į paštą ir išsiunčiau jam atviruką su sveikinimu; paprašiau atsakymo iki pareikalavimo – į Nidą. Ką man veikti toje Prahoje? Mes, jaunesnieji, tik pradedantys literatūrinę veiklą, vargu ar turėjome šansų publikuotis užsienyje. Mūsų vardų dar niekas nežinojo, o ir naciai apie mus dar nebuvo girdėję. Privalėjome pasilikti Vokietijoje. Kaip liudininkai. Niekam neįdomu, kaip mes ten egzistuosime.

Netrukus išsikėliau iš stovyklos. Pilkopiuose išsinuomojau pigų kambarį. Sezonas buvo pasibaigęs, ir žvejų žmonos džiaugėsi bet kokiomis pajamomis iš šalies. Juk prieš akis šmėžavo su baime laukiamas „tuštymetis“, laikas, kai vyrai dažnai ištisomis savaitėmis negalės žūklauti. Tai tarsi nuolatinis perspėjimas. Tačiau dar buvo rugsėjis – pats gražiausias metų laikas Kuršių nerijoje, kai beveik nebūna audrų, besikėsinančių sudraskyti žvejų tinklus, į gyvenvietes teškiančių keliaujančių kopų smėlį. Tik rugsėjo mėnesį gamta čia švelni ir santūri. Švelnios vasaros šilumos prisigėrusi jūra glūdi lygi it veidrodis, tiesiog permatoma iki horizonto, kur susilieja su dangum, o miške pirmuoju aukso spindesiu dažosi medžiai. Miške pilna grybų, daugiausia rudmėsių, kurių rasdavau tik čia, pačioje siauriausioje nerijos vietoje, – paskrudintos keptuvėje kaip šnicelis, jos savaitėmis praturtindavo mano meniu. Man juk reikėjo taupyti.

Apskaičiavau, kad, norėdama bent kiek ilgiau ištempti su savo menka grynųjų sumele, maistui, pragyvenimui ir tualeto reikmenims galiu skirti vos po dvi markes per dieną. Ullsteino leidyklos dienpinigius jau buvau grąžinusi. Gyvenau itin kukliai, mitau lęšiais arba žirniais, įsigudrinusi juos virti tik kartą per savaitę. Tokį sprendimą priėmiau ne tik dėl pinigų stokos, bet ir visų pirma taupydama laiką. Ilgainiui kaime pasklido kalbos, kad išmanau raštą, todėl prie plunksnos ne itin linkę žvejai vis prašė paslaugų – tvarkyti jų dokumentus. Atlygio gaudavau tirštos žuvienės arba čia labai mėgstamą sterką. Taigi, tvarkiau duomenis, teikiamus bendruomenės tarnyboms, rašiau raštus kadastro tarnybai Rasytėje ir net teismui Labguvoje.

Nuolatos vyko ginčai dėl žvejų valčių, tinklų ir net dėl teisingų laimikio dalybų, taip pat ir dėl žvejybos vietų. Šių procesų eiga žvejams buvo viskas, būti ar nebūti, jie juk gyveno iš žvejybos. [...]

Nors ir kaip taupiai tvarkiau savo ūkį, vieną dieną mano pinigai baigėsi ir teko galvoti, kaip išvažiuoti. Su nerija atsisveikinau sunkiai. Gal nujaučiau, kad daugiau čia niekada nebesugrįšiu? Kodėl dar ir šiandien nerija man atrodo kaip rojus? Ar kalti vien jaunystės prisiminimai, papuošiantys bet kokį įvykį? Ten pamačiau didžiulį vargą, žvejų kovą už egzistenciją, jų nuolatinę kovą su gamtos stichija. Kasmet jūra pareikalaudavo aukos tų, kurie joje žvejojo, taip pat ir keliaujančios kopos, kurių pavojingame lakiajame smėlyje tykojo mirtis, – man pasakojo, kad ir praėjusiais metais ten prasmegęs vyras su arkliu ir vežimu. Vėliau suradę tik vežimo likučius.

Bet mano prisiminimai yra malonūs. Jiems priskiriu ilgus, dažniausiai vienišus pasivaikščiojimus. Vėl ir vėl kopdavau ant keliaujančių kopų, stebėdavausi įnoringu gamtovaizdžiu, kurį galbūt galima palyginti tik su ledynais. Kartais mane į ratus priimdavo vykstantieji į Rasytę, ten, kur žemė ištįsta į plotį ir netgi atsiranda vietos derlingoms pievoms bei laukams. O čia tankiuose miškuose kartais sutikdavau briedį, vos ištiestos rankos atstumu ramiai, iškilmingai tapenantį savo ilgomis kojomis per pomiškį, nekreipiantį į mane jokio dėmesio, kai man tuo tarpu užimdavo amą vien jį pamačius – tiek dėl jo dydžio, tiek iš baimės, kad gali atsigręžti ir mestelėti mane į orą. Bet labiausiai įstrigo atmintin dažni žygiai paplūdimiu, apsilankymai Nidoje.

Tą rudenį orai buvo palankūs, atvėso, ankstyvais rytais kopos apsitraukdavo šerkšnu, bet patekėjus saulei rūkas prasisklaidydavo tarsi į šonus atitrauktos užuolaidos, o gamtovaizdis nusidriekdavo po dangum be jokio debesėlio. Kaip tik tokia rudeniška diena pasitaikė lapkričio pradžioje per mano dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį, kai vėl susiruošiau į Nidą išsiųsti nelegalių laiškų užsienin.

Tada Nidoje dar nusipirkau „Die neue Weltbühne“ [„Naujoji pasaulio scena“, kairiosios pakraipos savaitraštis], kioske, be jokių kliūčių, tuo metu nacių valdomose teritorijose jį turėti jau seniai buvo laikoma nusikaltimu. Bet turėjau vilties, paslėpusi lagamine po savo daiktais, parsigabenti nepaliestą į Berlyną, kur jau išsiilgę laukė draugai.

 

 

Iš: Elfriede Brüning. Und außerdem war es mein Leben.

Berlin: Deutscher Taschenbuch, 1994

Vertė Vygantas Vareikis