Poezijos vertimai

Warsan Shire – poetė, redaktorė ir mokytoja – gimė 1988 m. Kenijoje, somalių šeimoje; nuo vienų metų gyvena Jungtinėje Karalystėje, rašo angliškai. 2013 m. gavo Brunelio universiteto pradedančiųjų poetų Afrikos poezijos apdovanojimą, tais pačiais metais buvo išrinkta pirmąja Londono jaunąja poete laureate. Warsan yra internetinio kultūros žurnalo „Spook“ poezijos redaktorė, veda kūrybinio rašymo pratybas. Poezija versta į italų, ispanų, portugalų, švedų, danų ir estų kalbas. Pirmoji jos poezijos knyga turėtų pasirodyti šiais metais.

 

 

ką jie padarė vakar vakare

 

jie padegė tetos namus

raudojau kaip tos moterys per televizorių

sulinkusi perpus

it penkių svarų banknotas.

paskambinau mane mylinčiam vaikinui

bandžiau nutaisyti „gerą“ balsą

labas, tariau

jis atsakė, warsan, kas yra, kas nutiko?

 

aš meldžiausi

ir štai kokios buvo maldos:

brangus dieve

atvykau iš dviejų šalių

viena ištroškus

kita liepsnoja

abiem reikia vandens.

 

vėliau, naktį

laikiau ant kelių atlasą

vedžiojau pirštu po pasaulį

ir šnabždėjau

kur skauda?

 

o jis atsakė

visur

visur

visur

 

 

kas mums priklauso

 

Mūsų vyrai ne mūsų.

Net tėvas, išėjęs vieną popietę, ne mano.

 

Mano brolis kalėjime, jis ne mano. Mano dėdės

grįžta namo ir juos nušauna į galvą, jie ne mano.

 

Mano pusbroliai, subadyti gatvėje, nes buvo per daug ar per mažai

ne tokie, jie ne mano. O ir vyrai, kuriuos stengiamės mylėti, sako,

mes nešiojamės per daug netekties, dėvime per daug juodos,

mes per niūrios būti kartu, per liūdnos mylėti.

Jie išeina, o mes gedime ir jų.

 

Ar tam čia ir esame?

Kad sėdėtume prie stalų virtuvėse, skaičiuotume

pirštais žuvusius,

išvykusius, pasiglemžtus policijos,

narkotikų,

ligų,

kitų moterų?

 

Tai beprasmiška.

Pažvelk į savo odą, jos burną, tas lūpas, anas akis,

Dieve, pasiklausyki to juoko.

 

Į gyvenimus turėtume įsileisti tik vieną tamsą – naktį,

nes net tada šviečia mėnulis.

 

 

Bjauri

 

Tavo dukra bjauri.

Netektis jai artima,

ji nešiojasi ištisus miestus pilve.

 

Vaikystėje giminės nelaikė jos ant rankų.

Ji visa medžio skalos ir jūros vanduo.

Jie sakė, ji primena jiems karą.

 

Per jos penkioliktą gimtadienį išmokei ją

surišti plaukus it virvę

ir aprūkyti smilkalais.

 

Privertei skalauti gerklę rožių vandeniu

ir, jai kosėjant, kartojai:

tokios makaanto* mergaitės neturėtų kvepėti

vienatve ir tuštuma.

 

Tu jos motina.

Kodėl jos neperspėjai,

nelaikei ant rankų it yrančios valties,

nepasakei, kad vyrai jos nemylės,

jei ji padengta žemynais,

jei jos dantys – mažos kolonijos,

pilvas – sala,

o šlaunys – sienos?

 

Koks vyras norės atsigulti

ir stebėti pasaulį liepsnojant

savo miegamajame?

 

Tavo dukters veidas – nedidelės riaušės,

rankos – pilietinis karas,

už kiekvienos ausies po pabėgėlių stovyklą,

kūnas prišiukšlintas bjaurių dalykų,

 

bet, Dieve,

kaip puikiai ji dėvi

šį pasaulį.

 

 

Kai paskutinįkart matėm tavo tėvą

 

Jis sėdėjo skolintoj mašinoj

ligoninės stovėjimo aikštelėj, skaičiavo

pastato langus, spėliodamas, kuris iš jų švyti

jo klaida.

 

 

Suvenyras

 

Atsivežei karą kartu

galbūt, nė nežinodama, savo odoje,

paskubom sumestuose lagaminuose,

nuotraukose,

jo dūmus savo plaukuose,

atsivežei panagėse,

o gal savo

kraujyje.

 

Kartais atvykdavai ištisomis šeimomis,

kartais visai be nieko, net be šešėlio,

išlipdavai į naują žemę it šmėkla su baisiu akcentu,

pastirusiais džinsais ir nevilties šypsena,

pasiruošusi pritapti, sunkiai dirbti,

pamiršti karą,

pamiršti kraują.

 

Karas sėdi tavo svetainės kampuose,

juokiasi su tavimi iš TV laidų,

užpildo tarpus visuose tavo pokalbiuose,

dūsauja pauzėse, kai kalbi telefonu,

suteikia dingstis išsisukti iš aplinkybių,

nuo susitikimų, žmonių, šalių, meilės,

karas gulasi į lovą tarp tavęs ir partnerio,

stovi už tavęs prie kriauklės vonioje,

net dantistas atšoko nuo tavo burnos

kirmgraužos. Turbūt

pamatė karą,

šitiek kraujo.

 

Pažįsti taiką kaip žmogus, išgyvenęs

ilgą karą,

mėgaujiesi ja po dieną, nes viskas

dvelkia būsimu karu;

žinai, kaip lengvai jis prasideda,

vieną dieną – tylu, kitą – kraujas.

 

Karas pagražina tavo balsą, net sušildo jį.

Nė mažiausios gaidelės, rodančios, ar buvai

žudikė, ar gedinčioji.

Niekas neklausia. Gal buvai abiem.

Jau ilgą laiką nieko nebučiavai.

Tau viskas turi kraujo skonį.

 

Pokalbiai apie namus (Deportacijos centre)

Na, regis, namai mane išspjovė – užtemdymai, komendanto valandos – it liežuvis, klibinantis dantį. Dieve, ar žinai, kaip sunku kalbėti apie dieną, kai tavo paties miestas vilko tave už plaukų – pro senąjį kalėjimą, pro mokyklos vartus, pro liepsnojančius žmonių liemenis, iškeltus ant stulpų it vėliavos? Kai susitinku tokius kaip aš, atpažįstu ilgesį, trūkumą, prisimenamus pelenus ant veidų. Niekas nepalieka namų, nebent jie tampa ryklio nasrais. Nešiojausi senąjį himną burnoje taip ilgai, kad kitai dainai, kitam liežuviui, kitai kalbai nebeliko vietos. Pažįstu gėdą, kuri apgaubia, praryja visą. Oro uosto viešbutyje suplėšiau ir suvalgiau savo pasą. Esu išpurtęs nuo kalbos, kurios negaliu sau leisti pamiršti.

 

 

●

 

Jie klausia manęs, Kaip čia atsidūrei? Ar nematote mano kūno? Libijos dykuma raudona nuo imigrantų kūnų, Adeno įlanka išpampusi, Romos miestas be liemenės. Viliuosi, kad kelionė reiškė daugiau nei mylias, nes visi mano vaikai vandeny. Maniau, jūra saugesnė nei žemė. Noriu mylėtis, bet mano plaukai atsiduoda karu ir bėgimu, bėgimu. Noriu prigulti, bet šios šalys kaip dėdės, kurie liečia tave, kai esi jauna ir miegi. Pažvelk į šias valstybių sienas, jų burnos putoja palūžusiais, nevilties apimtais kūnais. Mano spalva it kaitri saulė ant veido; mano motinos palaikai taip ir nebuvo palaidoti. Dienas ir naktis praleidau sunkvežimio pilve; išlipau iš jo nebe ta. Kartais jaučiu, lyg kažkas kitas dėvi mano kūną.

 

 

●

 

Žinau, keletas dalykų yra tikri. Nežinau, kur vykstu, tai, iš kur atvykau, jau nyksta, esu nepageidaujama, mano grožis čia nelaikomas grožiu. Mano kūnas liepsnoja nuo svetimumo gėdos, mano kūnas ilgisi. Esu atminties nuodėmė ir atminties nebuvimas. Žiūriu žinias, ir mano burna virsta praustuvu, pilnu kraujo. Eilės, anketos, žmonės prie stalų, iškvietimo kortelės, imigracijos pareigūnas, žvilgsniai gatvėse, šaltis, įsitaisantis giliai kauluose, anglų pamokos naktimis, atstumas nuo namų. Bet Alhamdulillah**, visa tai geriau nei liepsnojančios moters dvokas, nei visas sunkvežimis vyrų, atrodančių kaip mano tėvas, lupančių man nagus ir dantis, geriau nei keturiolika vyrų tarp mano kojų, geriau nei ginklas, nei pažadas, melas ar jo vardas, jo vyriškumas mano burnoj.

 

 

●

 

Girdžiu juos sakant, varyk namo, girdžiu juos sakant, supisti imigrantai, sušikti pabėgėliai. Ar jie tikrai tokie arogantiški? Ar jie nežino, kad stabilumas – tarsi meilužis saldžia burna, vieną akimirką jis palinkęs prie tavo kūno, o kitą – drebulio purtoma tysai ant grindų, užberta nuolaužomis ir sena valiuta, lauki jo grįžtant. Galiu pasakyti tik tiek: kažkada buvau kaip ir tu – apatija, gailestis, skirsčiau visus nedėkinga; o dabar mano namai – ryklio nasrai, mano namai – šautuvo vamzdis. Pasimatysime kitapus.

 

Vertė Marius Burokas

 

* Somalių k. – „meilutė, brangutė“.

** Šlovė Alachui (arab.).