Poezijos vertimai
Vaikas ir aš
Visą rytą su vaiku, pasiėmę aštrius įrankius, paplūdimy Traukėm nebylius gyvius iš jūros. Pirma juos pagaudavom, tinkliukais ištraukdavom ant lentinio kranto: Radom jūrų agurkų, daug didelių šliužų ir kitų gyvių, kurie nekraujuoja, todėl Neatrodė labai žiauru nulupti juos ir praskelti, o tada Pirštais ištraukti paslaptingą perlamutrą, gleivėtą skanią širdį. Išmokiau jį, kaip žvaigždes paruošt išdžiovinti, Kaip šiek tiek pasistengus iš ežio padaryt peleninę, Saulė kepino ir buvo su mumis, kol dirbom šį nešvarų darbą – Gaminome suvenyrus. Galiausiai vaikas man parodė, kaip užmušti akmenį: Pirma jam įputi gyvybę, o tada.
Teta iš kalnų
Kur dingo mūsų teta pajuodusiu veidu ir žydrom akim, savęs mes klausėm. Sena jau buvo, bet anksčiau niekada neišeidavo iš kaimo ir čemerių sodo su aviliu. Savarankiška, greita ir lanksti, ant peties nešės gaidį, per pusryčius gėrė degtinę, paskersti galėjo kiaulę lašiniams, keikėsi dažnai, jos pasakojimai buvo nuostabūs, o akys spindėjo. Kur dingo ta savotiška teta, kuri kvepėjo pienuotu tešmeniu, ir mes bėgom iš jos glėbio, o dabar jau ilgimės jos. Kalba, kad ją išvežė į miestą, radom ją gimnazijos salėj su seniais, karščiuojančią ant mokyklos kilimėlio. Klausė: ar kalėjimas čia, kaip ne, jei išeit negaliu? Dar klausė: o gyvuliai mano kur? Tenai dingo mūsų teta iš kalnų su avies sruogom juoduose plaukuose. O aš ėjau prie miško šulinio ir išrėkiau paslaptį: eikit visi po velnių. Kartu ji išsinešė namą, pievą, kalną, šunį ir mane. Kalba, kad ją išvedė jaunas karys. Kartu ji išsinešė jaują, aviną, žaginį, slyvą, sniegą ir vasarą, ir mane. Tenai dingo mūsų teta iš kalnų, ir ji nesugrįžo. Kalba, kad ją išvedė mano mylimas ar kažkas į jį panašus. Vėliau atėjo trečioji kariuomenė ir sudegino namą iki pamatų. Pievą, kalną, šunį ir mane. Aviną, slyvą, sniegą ir vasarą, ir mane.
Iš kroatų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė
