Nora Vebster

Colmas Tóibínas (g. 1955) – airių rašytojas, romanistas, apsakymų meistras, eseistas, scenaristas, žurnalistas, poe-tas ir kritikas. Yra dėstęs įvairiuose JAV ir Didžiosios Britanijos universitetuose, šiuo metu Kolumbijos universiteto Niujorke ir Mančesterio universiteto profesorius; Olsterio ir Dublino universitetų garbės daktaras. Už kūrybą pelnęs daugybę apdovanojimų, ne kartą patekęs į Bookerio premijos trumpąjį sąrašą. Tóibíną dominančios temos – airiai, gyvenantys užsienyje, kūrybos procesas, asmens tapatybės išsaugojimas, jos išryškėjimas išgyvenant netektį.

Septintasis Tóibíno romanas „Nora Vebster“ (Nora Webster, 2014) iš dalies autobiografinis, pradėtas rašyti prieš gerą dešimtmetį, bet padėtas į šalį kaip „pernelyg asmeniškas“ (paralelės tarp veikėjo Donalo ir autoriaus mikčiojimo paaug-lystėje, našlė mama, tėvas mokytojas, veiksmo vieta – rašytojo gimtinė Veksfordas). Romane vaizduojama našlė likusi keturių vaikų mama, moteris, atsigaunanti po sielvarto, po vyro mirties, įveikianti staigią gyvenimo permainą, pajamų stygių, pokyčius ir atrandanti save, savo erdvę, savo giliausius, užslėptus ar kadaise užgniaužtus troškimus. Knygoje atskleista nepaprasta muzikos galia – jos išgyvenimas padeda Norai persikelti į kitą pasaulį ir sugrįžti sutvirtėjus, atgavus pagrindą po kojomis.

Knygą netrukus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Vieną spalio šeštadienį, palikusi berniukus žaisti su draugais ir niekam nepasakiusi, kur keliauja, ji nuvažiavo į Kušą senuoju A-40 keliu. Per visus tuos mėnesius, kai ruduo pradėjo trauktis ir užleisti vietą žiemai, jos tikslas buvo nepravirkti – tiek dėl berniukų, tiek dėl savęs pačios. Jos rauda, pratrūkdavusi tarsi visai be priežasties, išgąsdindavo ir sutrikdydavo berniukus, nes šie pamažu ėmė priprasti prie to, kad tėčio čia nebėra. Dabar ji suvokė, kad jie pradėjo elgtis taip, lyg viskas būtų normalu, lyg iš tiesų nieko netrūktų. Išmoko nepaisyti to, kaip jaučiasi. O ji savo ruožtu išmoko atpažinti pavojaus ženklus, mintis, kurios atvesdavo prie kitų minčių. Nora vertindavo savo elgesį su berniukais pagal tai, kaip jai pavyksta susitvardyti ir suvaldyti savo jausmus.

Važiuodama kalva žemyn netoli Balako ir išvydusi jūrą ji pagalvojo, kad šiuo keliu dar niekada nėra važiavusi viena. Per visus tuos metus vienas iš sūnų ar viena iš dukterų, anuomet dar visi mažesni, kaip tik šioje vietoje sušukdavo: „Jau matau jūrą!“, o ji turėdavo liepti jiems nusiraminti ir nešokinėti. Tai, pamanė, pirmas ir paskutinis kartas, kai ji važiuoja į Kušą viena. Daugiau nebenorės to išgyventi.

Blakvoteryje sumanė stabtelėti cigarečių ar šokolado, ar dar ko nors, kad tik atidėtų savo atvykimą į Kušą. Bet buvo tikra, jog kas nors iš pažįstamų ją pamatys ir panūs užjausti. Žodžiai liedavosi lengvai: „Man labai gaila“ ar „Užjaučiu jus dėl nelaimės“. Jie visi tvirtina tą patį, bet vieno atsakymo į tai nėra. „Žinau“ arba „Dėkui“ skambėdavo šaltai, gana nenuoširdžiai. Ir jie stovėdavo žiūrėdami į ją tol, kol ji nebegalėdavo sulaukti, kada gi pavyks nuo jų pasprukti. Su tam tikru alkiu laikydavo jos ranką ir žiūrėdavo jai į akis. Ji svarstė, ar kada nors pati taip elgėsi, ir suprato, kad ne. Pasukusi į Belikonigarą suvokė, kad jaustųsi kur kas blogiau, jei žmonės pradėtų jos vengti. Tada jai šovė į galvą mintis, jog galbūt jie jos ir vengia, tik ji to nepastebi.

Jau sutemo, į lango stiklą pradėjo barbenti lietaus lašai. Čia atrodė daug nykiau, šalčiau negu palei kelią į Blakvoterį. Prie Šokių alėjos ji pasuko į kairę, į Kušą, ir leido sau trumpai atsikvėpti įsivaizduodama, kad tai nesena praeitis: apniukusi vasaros diena graso prapliupti lietumi, o ji atvažiavo į Blakvoterį mėsos, duonos ir laikraščio. Atsainiai nusviedė juos ant galinės sėdynės, visa šeima susibūrusi name prie tvenkinio, Morisas ir vaikai, gal su jais dar vienas kitas draugas. Vaikai ilgai miegodavo, jie būdavo nusivylę, kad neplieskia saulė, bet tai netrukdydavo žaisti priešais namą ritinio ar valgyti lauke prie bendro stalo, ar eiti pasivaikščioti. O jeigu lietus pliaupdavo ištisą dieną, jie, žinoma, likdavo name ir lošdavo kortomis, kol abu berniukai susikivirčydavo ir ateidavo jai skųstis.

Ji leido sau visa tai įsivaizduoti taip ilgai, kaip tik norėjo. Bet vos išvydo jūrą ir horizontą už Korigenų stogo, fantazijos nebeteko prasmės ir ji vėl sugrįžo į žiaurų pasaulį.

Nora įsuko į keliuką, vedantį prie namo, ir atrakino didžiulius galvanizuotus vartus. Sustabdė automobilį priešais namą, vėl uždarė vartus, kad niekas negalėtų pamatyti automobilio. Jai būtų malonu, kad čia dar gyventų viena iš jos senų mylimų draugių – Karmela Redmond arba Lili Devero, jos jautriai ir protingai su ja pasikalbėtų ne apie tai, ką ji prarado ar kaip joms jos gaila, bet apie vaikus, pinigus, darbą ne visą dieną, apie tai, kaip dabar gyventi. Jos būtų Norą išklausiusios. Tačiau Karmela gyveno Dubline ir parvykdavo tik vasaroti, o Lili parvažiuodavo tik retkarčiais aplankyti mamos.

Nora vėl įsėdo į automobilį ir atsilošė, nes aplink siautėjo vėjas nuo jūros. Namas bus įšalęs. Reikėjo apsivilkti šiltesnį paltą. Ji žinojo, kad troškimas, jog šalia būtų draugės, ar leidimas sau drebėti šitaip automobilyje tėra būdas atidėti tą akimirką, kai turės atverti duris ir įžengti į tuščią namą.

Tada sukilo dar žvarbesnis, dar šaižiau švilpiantis vėjas, rodės, tuoj pakels automobilį į orą. Dabar jai šovė į galvą tai, apie ką anksčiau neleido sau net galvoti, bet kelias dienas jau žinojo ir buvo pati sau prisižadėjusi. Daugiau čia nebeatvažiuos. Tai paskutinis kartas, kai ji lankysis šiame name. Dabar įžengs ir pereis per kambarius. Pasiims savo asmeninius daiktelius, kurių negalėjo palikti, paskui uždarys duris ir parvažiuos į miestą, o ateityje daugiau niekada nebeįsuks į šį painų keliuką iš Blakvoterio į Belikonigarą.

Ją pačią nustebino toks tvirtas apsisprendimas, ryžtas, kaip lengva pasirodė atsukti nugarą tam, ką ji mylėjo, palikti šį namą prie vienos eismo krypties kelio į uolas kitiems, kad galėtų jį pažinti, atvykti vasarą ir pripildyti kitokio triukšmo. Taip sėdėdama ir žiūrėdama į melsvai juodą dangų virš jūros, ji atsiduso, lyg galiausiai būtų leidusi sau pajusti, kiek daug neteko, kiek daug jai stigs, kaip pasiilgs. Ji išlipo iš automobilio ir įsitempė, tvirtai žengdama prieš vėją.

Atidariusi paradines duris pateko į mažytį koridorėlį. Abipus jo buvo po du kambarius, kairėje – kambariai su lovomis-gultais, dešinėje – svetainė su maža virtuvėle ir vonios kambariuku tolėliau, greta – ramus kambarys, toli nuo vaikų.

Jie kasmet čia atvykdavo birželio pradžioje, visi drauge, savaitgaliui, net jei oras būdavo prastas. Atsiveždavo šepečių ir kempinių, valiklių ir skudurėlių langams valyti. Atsigabendavo ir čiužinius, gerai juos išvėdindavo. Tai buvo virsmo taškas, žymė kalendoriuje, reiškianti vasaros pradžią, nors ir apniukusios, ūkanotos. Vaikai tais metais, kuriuos ji dabar norėjo prisiminti, iš pradžių būdavo triukšmingi ir susižavėję, lyg kokia amerikiečių šeima iš filmo „Donos Ryd šou“. Jie mėgdžiodavo amerikietišką akcentą ir nurodinėdavo kits kitam, bet greitai pavargdavo, jiems viskas pabosdavo, tad ji leisdavo jiems žaisti lauke, nusileisti į pajūrį ar į kaimelį. Štai tada prasidėdavo rimtas darbas. Vaikams nebesipainiojant po kojų, Morisas galėdavo nudažyti medžio dirbinius, klijiniais dažais nutepti cementą, o ant grindų, ten, kur žiojėjo skylės, patiesti linoleumą, Nora galėdavo užklijuoti tapetų lopinėlius tose vietose, kur pamatydavo pelėsių ar pernelyg daug dėmių, – tam jai reikėdavo tylos, kad galėtų susikaupti. Ji mėgavosi colio tikslumu matuodama skiauteles, maišydama klijus, kad būtų deramo tirštumo, iškirpdama naujus šviesius gėlių pavidalo tapetų lopelius.

Fiona nepakęsdavo vorų. Dabar Nora tai prisiminė. Tad išvalyti namą reiškė visų pirma pašalinti vorus ir vabalus, visokiausius ropinėtojus ir šliaužinėtojus. Berniukams patikdavo, kaip Fiona spiegia, o ir pačiai Fionai patikdavo spiegti, ypač kai tėtis apsimestinai ją gindavo. „Kur tas niekšelis?“ – šaukdavo jis, vaidindamas milžiną iš „Džeko ir pupojo“, o Fiona pribėgdavo ir jį apsikabindavo.

Čia praeitis, mąstė ji, eidama į svetainę, ir iš jos neįmanoma išsivaduoti. Kambario ankštumas ir šaltis dabar jai teikė keistą pasitenkinimą. Aišku, skardinis stogas buvo įtrūkęs, nes lubose plytėjo nauja dėmė. Kai vėjo gūsis bloškė į lango stiklą lietaus šuorą, visas namas net sugirgždėjo. Netrukus reikės remontuoti langus, mediena jau pradėjo trešti. Kas žino, kiek praeis laiko, kol iki pat čia bus paplautos uolienos ir jų namas grafystės tarybos nutarimu turės būti išardytas? Dabar jaudintis dėl to jau galės kas nors kitas. Kas nors kitas galės remontuoti plyšius, įtrūkius ir gelbėti sienas nuo drėgmės. Kas nors kitas galės perdažyti ir aptverti nauja tvora šį namą arba palikti jį stichijoms, atėjus metui.

Ji parduos šį namą Džekui Leisiui. Niekas iš greta gyvenančių žmonių nenorėtų jo pirkti; jie žinojo, kokia tai netinkama investicija, palyginti su namais Bentlyje ar Karaklou, ar Moriskasle. Nė vienas dublinietis, pamatęs tokios būklės namą, nepateiktų jai jokio pasiūlymo. Ji apsidairė po kambarį ir suvirpėjo.

Nuėjo į vaikų kambarius ir į jųdviejų su Morisu miegamąjį. Žinojo, kad Džekas Leisis, gyvenantis Birmingame, svajoja įsigyti šitą vasarnamį, susijusį su prisiminimais apie svilinančius kaitrius sekmadienius, apie berniukus ir mergaites, minančius dviračius, atsiveriančią šviesią ateitį. Kita vertus, ji įsivaizdavo, kaip po metų dvejų jis įžengia į šį namą, grįžęs porai savaičių į Airiją, – lubos įdubusios, nutrupėjusios, visur priraizgyta voratinklių, tapetai atsilupę, langai išdužę, elektra atjungta. Ir vasaros diena niūri, apniukusi, dulkia lietus.

Ji peržiūrėjo stalčius, bet ten nerado nieko, ko pageidautų. Tik pageltusį laikraštį ir virveles. Rodės, namo neverta pasiimti net indų ir virtuvės reikmenų. Miegamajame rado kelias nuotraukas ir užrakinamoje spintelėje kelias knygas, susirinko jas, norėdama parsivežti. Daugiau nieko. Baldai nieko verti. Lempų gaubtai susidėvėję, nutriušę, aprūkę. Ji prisiminė, kaip pirko juos Veksforde, prekybos centre „Woolwort“, vos prieš kelerius metus. Šiame name viskas supuvę, sutrūniję ir sunykę.

Prapliupo lietus. Ji nukabino nuo miegamojo sienos veidrodį, atkreipė dėmesį, kokia švari vieta liko po juo, palyginti su bespalviais ir purvinais tapetais šalia.

Iš pradžių pamanė, kad išgirstas beldimas tėra kokio nors daikto barkštelėjimas į duris, o gal tai tik vėjas klebena langą. Bet kai beldimas nesiliovė ir ji išgirdo balsą, suprato, kad sulaukė lankytojo. Labai nustebo, nes manė, jog niekas nepastebėjo jos atvažiuojančios, automobilio taip pat nematyti. Iš pradžių kilo instinktyvus noras slėptis, tačiau žinojo, kad ją jau pamatė.

Atšovus skląstį, paradinės durys bloškėsi į ją. Lauke stovėjo žmogus, vilkintis per didele striuke su gobtuvu, dengiančiu pusę veido.

– Nora, išgirdau automobilį. Ar jums viskas gerai?

Kai žmogysta nubloškė gobtuvą, Nora atpažino ponią Darsi, kurios nebuvo mačiusi nuo pat laidotuvių. Ji uždarė duris, o ponia Darsi nusekė iš paskos į vidų.

– Kodėl pirma neužsukote pas mus? – paklausė viešnia.

– Aš čia dar tik kelios minutės, – atsakė Nora.

– Lipkite į automobilį ir važiuojame pas mus. Jūs negalite čia likti.

Nora ir vėl atkreipė dėmesį į valdingą toną, lyg ji būtų vaikas, nepajėgiantis priimti teisingų sprendimų. Nuo pat laidotuvių ji stengėsi ignoruoti šį toną ar tiesiog su juo taikstytis. Mėgino sau tvirtinti, kad tai gerumo apraiška.

Kaip tik dabar ji panūdo pasiimti kelis daiktelius iš namų, sukrauti juos į automobilį ir išvažiuoti iš Kušo. Tačiau negalėjo to padaryti, turėjo priimti svetingą ponios Darsi kvietimą.

Ponia Darsi nelips drauge į automobilį, mat yra peršlapusi. Ji pareis namo pėsčiomis, o Nora atvažiuos, pasakė ji.

– Dar porą minučių čia užtruksiu. Aš jus pasivysiu, – tarė Nora.

Ponia Darsi pažvelgė į ją suglumusi. Nora stengėsi kalbėti kasdieniškai, paprastai, bet išėjo paslaptingai.

– Tik noriu susirinkti kelis daiktelius, vešiuosi namo, – paaiškino.

Viešnios akys sužibo, kai ši sužiuro į knygas ir nuotraukas, į veidrodį, atremtą į sieną, paskui greitai apžvelgė kambarį. Nora pajuto, kad ponia Darsi išsyk suprato, ką ji čia veikianti.

– Ilgai neužtrukite, – pasakė ji. – Užplikysiu jums arbatos.

Jai išėjus, Nora uždarė duris ir grįžo vidun.

Viskas. Apžvelgusi kambarį, ponia Darsi padėjo pajusti, kad tai realu. Nora paliks šį namą ir niekada čia nebegrįš. Niekada nebevaikščios šiais takeliais, nesigrauš ir nesigailės. Viskas baigta. Ji pasiėmė kelis išsirinktus daiktus ir sukrovė juos į automobilio bagažinę.

Ponios Darsi virtuvėje buvo šilta. Ji sudėjo į lėkštę ką tik iškeptus sklindžius, apliejo lydytu sviestu, įpylė arbatos.

– Mes vis svarstėme, kaip jums sekasi, bet Bilas Parlis mums papasakojo, kad tą vakarą, kai pas jus užėjo, namas buvo pilnas žmonių. Gal mes vis vien turėjome atvykti, bet pamanėme, luktelėsime iki Kalėdų, o tada atkaksime, kai jūs labiau norėsite kompanijos.

– Taip, lankytojų nestigo, – atsakė Nora. – Bet jūs žinote, kad esate visada laukiami.

– Daugybė žmonių jus mėgsta, – tarė ponia Darsi. Ji nusirišo prijuostę ir atsisėdo. – Mes visi labai dėl jūsų nerimavome, kad daugiau čia nebeatvažiuosite. Kaip žinote, Karmela Redmond tuo metu, kai tai nutiko, buvo išvykusi, bet ji buvo sukrėsta.

– Žinau. Ji man parašė, – atsakė Nora. – O paskui ir užsuko.

– Ji mums ir papasakojo, – prisipažino ponia Darsi. – Ir Lili tą dieną čia buvo, sakė, kad turėtume jus prižiūrėti. O aš vis laukdavau tos dienos, kai jūs visi atvyksite ir pradėsite tvarkyti namą. Man tai būdavo gero oro pradžia. Širdis pašokdavo iš džiaugsmo, kai išvysdavau jus atvažiuojančius.

– Prisimenu, – tarė Nora, – vienais metais taip smarkiai lijo, kad jums mūsų pagailo ir visus pasikvietėte arbatos.

– Ir žinote, – pasakė ponia Darsi, – jūsų vaikai labai gerai išauklėti, labai gerų manierų. Jie taip gerai užauginti. Onija mėgdavo užsukti pas mus. Visi jie mėgdavo, bet ją pažinojome geriausiai. Ir Morisas mėgdavo mus aplankyti sekmadieniais, kai belaidžiu ryšiu būdavo transliuojamos rungtynės.

Nora pažvelgė pro langą į lauką, į lietų. Kilo didžiulė pagunda suklaidinti ponią Darsi, pasakyti, kad jie visi ketina dar čia atvykti, bet negalėjo to padaryti. Pajuto, kad ponia Darsi suprato jos tylą, ieškojo tam tikrų ženklų, užuominų, ištartų ar nutylėtų, ko nors, kas patvirtintų įspūdį, jog Nora ketina parduoti namą.

– Tad štai ką mes nusprendėme, – pasakė ponia Darsi. – Kitąmet sutvarkysime tą namą už jus. Aš ką tik apžiūrėjau jį, yra kelios dėmės galvanizuotame paviršiuje, vis vien samdysime žmones, kad sutvarkytų mums daržinę, tai galės padirbėti ir pas jus. O visa kita atliksim patys. Aš turiu raktą, ir mes galėjome jus nustebinti, bet Lili pasakė, kad reikia jūsų atsiklausti, o aš ketinau tai padaryti po Kalėdų. Ji sakė, kad tai jūsų namas ir mes neturėtume kištis.

Nora žinojo, kad dabar ji privalėtų pasakyti tiesą, bet ponios Darsi balso tonas ją sulaikė – ji išgirdo tam tikrą perdėjimą, liaupsinimą, nesantūrumą.

– Tačiau aš pamaniau, kad jums būtų malonu, – toliau plėtojo temą ponia Darsi, – atvykti čia ir pamatyti, jog viskas sutvarkyta. Tad nieko dabar nesakykite, tik praneškite, jei nenorite, kad taip pasielgtume. O aš pasiliksiu raktą, nebent norite, kad jį grąžinčiau.

– Ne. Aišku, kad ne, ponia Darsi. Noriu, kad raktą pasilaikytumėte.

Galbūt, mąstė ji, važiuodama Blakvoterio link, ponia Darsi numanė, jog Nora ketina parduoti namą, ir suprato, jog išvalytas ir sutvarkytas jis būtų brangesnis; o gal ji nieko nenutuokė, gal pati Nora pernelyg visus tyrinėja, ką jie apie ją mano. Bet ji suprato pasielgusi keistai: pastačiusi automobilį priešais namą uždarė vartus ir atrodė tikra slapukė, kai ponia Darsi užsuko, tad iškart nei priėmė, nei atmetė jos pasiūlymą sutvarkyti namą.

Ji atsiduso. Buvo baisu ir sunku, bet dabar viskas baigta. Ji parašys poniai Darsi ir Lili Devero, ir Karmelai Redmond. Anksčiau, priėmusi tokį sprendimą, kitą rytą dažniausiai apsigalvodavo, bet šįsyk taip nenutiks, savo nuomonės ji nepakeis.

 

Vertė Nida Norkūnienė