Kuršėno šalies pasakos

Pupos

Pabodo inkstams žmogaus nugaroje gyventi, ties liemeniu egzistuoti ir kanalizacijos vamzdžių darbą atlikti. Iškrito laukan pro išeinamąją angą, kad po pasaulį pasidairytų, gyvenimo pamatytų. Išvydę saulę inkstai pažaliavo ir į valtį, vadinamą ankštimis, susėdo. Manė, kad ta pasaulio šalis perplauks. Valtis nebuvo šiaip valtis, ji sparnus įgijo, ant stiebo ėmė lipti. Patiko inkstams gyvenimas saulėje ir liko ant žemės žemišką gyvenimą gyventi. Nusprendė kitu vardu vadintis – pupomis.

Apynys

Jis kadaise buvo pramintas daržo Apolonu. Senos kilmės, linkęs net aštuonis metrus užaugti. Nors jame nebuvo nė vieno raumens, priešingai, buvo plonas ir per liemenį ištįsęs, save prie antros kartos dievaičių priskyrė. Kad trauktų aplinkinių dėmesį į save, varpelius augino, tačiau dvikojai padarai juos vaisiais laikė. Varpeliai šlovino Apoloną, nes tik jo dėka saulės šilumą išvydo. Šlovę skleidė aplinkiniams ir kitiems civilizuotiems kraštams.

Nemėgę varpelių muzikos dvikojai juos į pagalves kišo, o jas užgulę garsiai knarkdavo. Kai kas jų skonį bandė pažinti, tad varpus nusiskynę arbatoje mirkė, pajusdami nakties tamsumą akyse ir varpų skambėjimą smilkiniuose. Tikėdamiesi užgesinti troškulį, iš varpų sau viralą virė. Tačiau pikti liežuviai čia įžvelgė nelabojo klastą, nes prisisiurbusieji varpų mirkalo demonais pavirsdavo.

Senoliai mena Apolonu ne vien grožėjęsi, bet jo varpais gydę sielos ir kūno negalias.

Dilgėlė

Sumanė žolės vasaros viduryje Kalėdas švęsti, nes rudeniui atėjus joms vėjas liemenis aplaužo ir prie žemės lenkia, o šaltukas plakančią širdį numarina. Suko galvą, kurią čia už eglę pasirinkus. Mat reikia aukštos ir žaliaskarės, lieknos ir dailiai nuaugusios. Tad prie dilgėlės prikibo ir kaip šventės viešnią į savo tarpą kvietė. Sutiko dilgėlė Kalėdų egle pabūti, tad per vieną naktį už kitus augalus labiau ištįso. Galvą į saulę pakėlė ir labiau sužaliavo. Tad ir po šiai dienai mano esanti žaliaskarė, prie jos besiglaudžiančius piktai nudilgina, jų širdis ne tik vidumi, bet ir išore įskaudindama.

Krapas

Nesvarbu, kad jis išvaizdus ir pastebimas, ilgą laiką jis buvo laikomas nereikalinga žole. Gal dėl savo lieknumo anoreksiku pramintas. Bandęs paaugti, saulės šilumą gėręs, lietumi gaivinęsis, tačiau viskas veltui. Tuomet pražydęs ir paskleidęs kvapą. Jį užuodę žmonės sriubon dėję, viralą gardinę. Tas paviršiuje plauko, visiems savo reikalingumą bandydamas įrodyti. O tie į burną deda ir iš jo figūros nesišaipo.

Vynuogė

Sykį deivė Laima pamilo Bubilą, labai linksmą dievą, kuriam rūpėjo pramogos ir linksmai šią dieną nugyventi. Neturėjo jis minčių apie ateitį ir atsakomybės jausmai jame nekerojo. Niekuomet nemanė ką nors pamilti ar būti mylimas. Tačiau Laima jo geidė ir būti kartu svajojo. Tad, norėdama atkreipti dėmesį į save, muilo burbulus pūtė, šie sustingdavo ore ir kabindavosi ant liaunų šakų sulipdami iš meilės vienas kitam į kekes. Taip kabėdami burbulai brendo, kol subrendo, ir juose ėmė rastis gyvasties sultys. Išsipūtė. Tuomet jų liekna, permatoma odelė tapo geidžiama ir kiekvienas buvo pajėgus dantimis ją perkąsti. Tad pavojus plevenęs aplink. Kreipėsi augalo lapai į Visagalį prašydami užtarimo:

– Duok mums stiprybės pavojų pilnoje žemėje. Priešai apsiginklavę dantimis siautėja, mūsų gyvybei pavojus gresia.

Dievas išklausęs nutarė padėti. Kiekvienam burbului įteikęs po kaulą tarė:

– Ginklą turėsi, save apginsi. Ginklo neturėsi, save pražūčiai pasmerksi.

Tad kaulas tapo vynuogės ginklu, suteikiančiu jai vilties, jėgų ir stiprybės.

Jonažolė

Išgirdo šventas Jonas, tas, kuris Dievui ant krūtinės galvą laikė, kad Petras vizito į žemę metu žoles pasėjo ir joms petražolių vardą suteikė. Suėmė pavydas ir ėmė gniaužti gražiausias charakterio savybes. Jonas bandė pavydą sutramdyti. Bet pavydo jausmas stipresnis už jį buvo, prasiveržė į jo akis nuspalvindamas veidą raudona spalva. Šypsenai neliko vietos ir ji pasislėpė širdies kertėje. Kadangi buvo šventasis, nusprendė pykčio nesėti ir jo daigų nepuoselėti, tad nuėjo snūstelėti. Prigulė ant žolės, galvą ant akmens padėjęs. Tvirtai tikėjo, kad minkštos pagalvės tik minkštoms smegenims pritaikytos. Minkštos smegenys nieko nesukuria, nes jos yra bergždžios. Ilsėdamasis ant kieto akmens, išsaugos išmintį – taip manė. Ir atėjo sapnas į svečius, nesibeldęs Dievo vardu tarė:

– Eik į žemę ir palaimink pirmą sutiktą geltonai žydintį stiebelį, sukalbėk šimtą maldų, kad turėtų galią gydyti šimtus ligų. O už tai tau bus lemta šimtą metų nugyventi.