Kinofikacija

Vladimiras Iljičius Leninas dar prieš šimtmetį pasakė genialiąją mintį, kad iš visų menų savo prieinamumu ir įtaigumu liaudžiai svarbiausias yra kinas. Beje, praeito šimtmečio pirmoje pusėje kvietimas priartinti meną prie liaudies ar tautos aidėjo įvairiose šalyse, įvairiose santvarkose iki visiško nusišnekėjimo. O jis, bjaurybė, nei priartėjo, nei nutolo: seniau bėda būdavo suverčiama neraštingumui, dabar – interneto ar televizijos pomėgiui.

Bet ne apie tai kalbėsiu, tik prisiminsiu savo ankstyvuosius prisirišimus prie mirgančio ekrano.

Vaikystėje, be retų apsilankymų kino teatruose, su bičiuliais savaitgalių vakarais stengdavomės patekti į karinio dalinio lauko aikštelėje demonstruojamus filmus – kokie jie buvo, aiškinti nereikia. Jeigu pakeliui mūsų nesugriebdavo budintis karininkas, galėdavome po žvaigždėtu vasaros dangumi, pridengti paslaugaus kareivio milinės skvernu, gėrėtis Ivano Brovkino nuotykiais armijoje. Žinoma, prie negausių miestelio kino teatrų matydavome Tuminausko ir Bulgakovo ant popieriaus ar audinio pieštas afišas, bet, kaip minėjau, mus varžė finansiniai resursai, todėl stengdavomės patekti į nieko nekainuojančius filmus.

Jau besimokydami šiek tiek aukštesnėje klasėje per vasaros atostogas išgirdome gandą, kad mūsų mokykloje bus demonstruojamas toks filmas. Koks laukė nusivylimas, kai mudu su Andžela (vėliau jis tapo kalėjimo viršininku) pasitiko užrakintos durys ir tamsūs langai. Prie durų lūkuriavo tuo pačiu tikslu atėjęs kariška miline vilkintis vyriškis. Pradžioje jis kalbėjo apie kiną, apie tuo metu populiarinamą, nors jau išblėsusį kukurūzų auginimą, vėliau nuosekliai perėjo prie karinės tematikos. Girdi, visos bėdos prasidėjo tada, kai buvo išformuota Šešioliktoji lietuviškoji divizija: kaip būtų gera ir gražu, jei lietuvių kariai žygiuotų, liaudies dainas dainuotų, lietuviški tankai važinėtų! Nuo tokio minties viražo netgi mes, paaugliai, suglumome. Namuose tėvas paaiškino, kad susipažinome su garsiuoju Vytautu, kuris vadinamas Šešioliktąja Divizija. Šiaip jis normalus, sveiko proto, bet jo mėgstama pokalbių tema – nelemtoji divizija. Apie ją galėdavo kalbėti daug, tik klausytojų mažai teturėjo – pasukiodavo tie pirštą prie smilkinio ir pasišalindavo, todėl rinkdavosi jauną ir pakantesnę publiką.

Kaip vėliau įsitikinau, Šešioliktoji Divizija buvo ne tik sveiko proto, bet ir gudrus: važiuodavo bent du kartus per savaitę į Druskininkus parsivežti pilnos kariškos kuprinės paklausios tirpios kavos indelių ir rūkytų dešrų.

Sveiką protą pademonstravo istorijoje prie kultūros (buvusių Šaulių) namų: ten vyko šokiai, mes stoviniavome netoliese – greta Š. D., kuris kalbėjo savo pamėgta tema. Pačiuose šokiuose atmosfera elektrinosi – į juos išdrįso atvažiuoti jaunuolių grupė iš tuometinio Kapsuko. Alytiškiai buvo priblokšti tokio įžūlumo! Tuomet tarp šių dviejų miestų vykdavo savotiški kultūriniai mainai: vieni atvažiavę pas kitus būtinai gaudavo malkų. Šį kartą viskas užtruko neilgai, nes miesto svečiai, peršokę tvorelę, ištirpo parko tamsumoje. Alytiškiai, aišku, neišnaudojo adrenalino pertekliaus, tad jį išliejo ant kitos, mažesnės, alytiškių grupelės. O tada iš kitoje gatvės pusėje esančio milicijos skyriaus išpuolė keli ryžtingi pareigūnai. Šešioliktoji Divizija patarė kuo greičiau visiems dingti: „Dar mus visus paims.“ Nueidami matėme, kaip milicininkai, užlaužę rankas, paragindami gumine lazda, į skyrių vedė nukentėjusįjį su kruvinu liūliu panosėje.

Grįžtu prie kino. Pas mus į vienuoliktą klasę mokytis atėjo Šimoniūtis iš Veisiejų, kur tarmiškai kalbama taip: „Ažare švandruose ašarukai šušana.“ Tas vaikinas buvo neaiškios praeities, apie ją vengdavo kalbėti, – savo miestelyje iš vienuoliktos klasės išėjo (o gal buvo išmestas?), metus prie melioracijos dirbo ir vengė susitikti kraštiečius. Nuomojo vietą lovai miesto centre, pagyvenusių kurčnebylių pusrūsyje. Laisvu laiku nuo matematikos uždavinių sprendimo ir nešvankių piešinių paskutiniuose sąsiuvinių lapuose paišymo stebėdavo šaligatviu pro pusrūsio langą praeinančių moterų padurkus. Paklaustas, kaip susikalba su šeimininkais, pademonstruodavo trinktelėdamas kumščiu į stalą, o tada jau rankų gestais bendraudavo.

Malonius pusrūsio šeimininkus lankydavo vietiniai ir iš svetur atvažiuojantys likimo broliai. Pasirodė kartą nebylus tipas iš Kauno juodu odiniu paltu, pornografinių nuotraukų prikimštomis kišenėmis. Pasiūliau Š. dingti iš kurčių ir nebylių baliuko ir nueiti į kiną.

Kur tau! Anie taip pat pareiškė norį aplankyti pseudomodernią, dėžutinę „Dainavą“.

Visą neilgą kelią stengėmės laikytis atokiau nuo apkvaišusių, lyg laukinių buivolų banda baubiančių bendrakeleivių, bet sėdėti teko vienoje eilėje. Rodė „Chevsurų baladę“. Ekrane šoko lezginką, džigitavo, kovėsi gruzinai. Žiūrovai nuščiuvę sekė nelaimingos meilės istoriją ir staiga tyloje pasigirdo vieno nebylio garsus knarkimas su pasišvilpavimais. Kitas nebylusis jam garsiai dunkstelėjo kumščiu į kuprą. Tolesnio aiškinimosi nelaukėme ir patyliukais dingome iš salės.

Alytui plečiantis atsirado ketvirtas, dar modernesnis, kino teatras. Atėjo perestroikos laikai ir kinofikacijos valdžia paskyrė patį seniausią, patį mažiausią, labiausiai nudėvėtą kino teatrą „Taika“, kaip dabar sakoma, „elitiniam kinui“ demonstruoti. Savo nuostabai, ten tarp nedaugelio dažniausiai atsitiktinių žiūrovų sutikdavau dirbtuvės kaimyną Alvydą. Vėliau eidavome kartu žiūrėti Abuladzės garsiosios trilogijos ir kitų to laiko naujovių. Kitaip nebuvo galima, nes filmas būdavo demonstruojamas tik susirinkus ne mažiau kaip trims žiūrovams. Kasininkė stovėdavo tarpduryje ir vos ne už skvernų gaudydavo praeivius – kartais jai tai pavykdavo.

Pavyzdžiui, žiūrėjome Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“ – lauke pliaupė garsusis, mano taip mėgstamas liepos lietus. Salėje sėdėjome penkiese. Po keliolikos minučių du prisilenkę išsliūkino į lietų. Likome mudu su Alvydu ir dar viena kino gurmanė. Filme, kaip žinoma, – kančia, purvas ir lietus. Lijo ne tiktai ekrane, lauke, bet ir prieš ekraną – ant grindų į balą pro kiaurą stogą rinkosi vanduo. Hepeningas toks, kokio galėtų pavydėti mieste ir toli už jo ribų žinomas instaliacijų ir performansų meistras Redas – čia juk vyko ne sugalvoti, o labai tikri dalykai.

Tikri dalykai netrukus, uždarius „Taiką“, pasibaigė, o aš nustojau vaikščioti į kino teatrus. Beje, iš keturių liko tik vienas…