Kaip susitarti

Nors eina jau dvidešimt šeštieji nelengvai atkurtos nepriklausomybės metai, mes, Lietuvos piliečiai, vis dar nepajėgiame susitarti net dėl paprasčiausių, bazinių dalykų. Galbūt todėl (ir visai neatsitiktinai) mūsų gyvenimo ir būties, kuri tai pernelyg nuskaistinama, tai maišoma su purvais, svarbiausia dalimi tapo veidmainiškas teigimas ir agresyvus neigimas (arba atvirkščiai). Esant tokiai padėčiai, puikūs sumanymai lieka neįgyvendinti, o visuomenės potencialas – neišnaudotas.

Svarbu suvokti, kad problema nesusijusi su ryžto stygiumi: žmonės nori veikti ir mielai išlietų energiją, jei tik būtų rastas metodas, kaip jų smegenis ir rankas panaudoti ne chaotiškam bet ko kūrimui, o susikalbėjimui. (Kad energijos netrūksta ir kad su ja reikėtų kažką daryti, parodė Šarūno Biručio elgesys per kultūrininkų sniego kasimo akciją prie Kudirkos paminklo – pavėlavęs į renginį ministras puolė raginti visus, įskaitant žurnalistus, stverti kastuvus ir kasti – ir jo akys prieš TV kamerą spindėjo iš džiaugsmo kaip darželinuko, tačiau paklaustas, kaip rengiasi spręsti kultūros leidinių finansavimo problemas, jis tepajėgė – irgi kaip darželinukas – mykti arba svaičioti kažkokias abstrakčias nesąmones.)

Abejingumas taip pat čia niekuo dėtas: į rinkimus vis dar ateina keliasdešimt procentų piliečių, o kai koks nevidonas nudaigoja mergelę, įlekia su BMW į stotelę ar sumeta savo vaikus į šulinį, verkia ir mirties keršto šaukiasi visa visutėlė Lietuva. Tai rodo, kad susišnekėti, susikalbėti kai kuriais klausimais būtų netgi visai nesunku, – tai kodėl gi vis dėlto tai neįvyksta, ypač kai nėra jokio pagrindo įtarti, kad žmonės, mokantys mikliai švaistytis vokeliais ir dengtis fiktyviomis sutartimis, būtų nusivylę ar netikėtų susitarimo idėja?

Gal žmonės mano, kad susikalbėjimas savaime reiškia nuolaidas, kurias jie bus priversti padaryti dėl ko nors, ko nepažįsta, o gal ir visai nenori žinoti? Gal ir tiesa, bet neturime užmiršti fakto, kad individai, kurie tikrai nebūtų patenkinti, jei jų kaimynams tektų riebesnis kąsnis, ne sykį yra altruistiškai atsisakę savo asmeninių ir viešųjų poreikių, kad tik galėtų būti valdomi savanaudžio diktatoriškos prigimties idioto arba klausytis jų orumą žeminančių kliedesių; kas, jei ne altruizmas, yra rinkti į merus Matijošaitį, Malinauską, kitados Uspaskichą, Šustauską (čia vardyti būtų galima be galo), leistis ir netgi maloniai sutikti būti kvailinamam per radiją ir televiziją, žavėtis TV žvaigždės stringus arba ministro kostiumą apsivilkusiu menkysta?

Tai gal mes tiesiog neklausome (ir todėl negirdime), ką kalba kiti? Bet juk negalima teigti (oi kaip negalima!), kad nebuvo klausančių, kai buvo dalijami populistiniai pažadai, kai dainavo Kirilkinas ir grojo Gazmanovas, kai sekspertės, gražuliai ir kt. dėstė savo „požiūrį“ į valstybės valdymą?

Mums trukdo mūsų mylimiausia, seniausia ir labiausiai sergstima gimtoji lietuvių kalba – štai kas yra. Tiesa, ne daugiau, nei lenkams trukdo lenkų, britams – britų, o bet kurios kitos kalbos vartotojams – jų gimtoji kalba. Pačioje žmogiškos kalbos esmėje užkoduotas pernelyg didelis jos vienaprasmiškumas, dėl ko neįmanoma tuo pačiu žodžiu ar fraze atspindėti pasaulio reiškinių dvilypumo ir neapsakomos kiekviename iš jų besiskleidžiančios galimybių aibės.

Savo prigimtimi antonimiška kalba kuria dipolį pasaulio vaizdinį, kurį suvokti įmanoma tik ieškant priešybių ir iškeliant (netgi sudievinant, ypač demokratinėje tradicijoje) tai, kas vadinama „savo nuomone“, tačiau nebūtų pernelyg įžūlu teigti, kad ir George’o Orwello aprašytos „dvejamintės“ šaknys slypi šiame esminiame kalbos netobulume. Leksika, morfologija ir net sintaksė priešinasi dalykų, esančių anapus teritorijos, kurioje jie egzistuoja tik kaip vienas kito priešybės, įvardijimui ir automatiškai užkerta kelius suvokti pasaulyje klestinčią universalią priešybių vienovę, kurios tyrimams pradžią kitados davė Parmenidas.

Lietuva, prieš imdamasi kitų didelių darbų, turėtų kaip nors pažaboti ir savo reikmėms pritaikyti kalbą – ir nebeapsimetinėti, kad diskusijos dėl raidžių w, x, q vis dar gali kur nors nuvesti. Be abejo, vienu sykiu mums nepavyks apčiuopti ir kitomis kryptimis nukreipti visus kalbos prasmių srautus, bet yra vilties, kad mūsų pastangos gali duoti gerų rezultatų, nes vieningos, prieštarų nesudarkytos kalbos pėdsakų ir dabar randame politikų, žurnalistų, gyvenimo būdo guru ir kt. kalboje. Ir didžiuliams pokyčiams duoti startą mums net neprireiks iškart keisti visos kalbos sistemos – tereikia tai, kas jau tam tikra forma egzistuoja ir yra žmonių suprantama, įforminti kaip natūralią ir autentišką mūsų kalbos ypatybę.

Suvienodinkime žodžių „taip“ ir „ne“ reikšmes arba – tai būtų visų geriausia – sugalvokime kokį nors trumpą ir patogų tarti naują žodį, kuris drauge reikštų ir vieną, ir kitą, ir pasikeis visa mąstymo, suvokimo sistema, iš desperacijos ir sąstingio išsivaduos kultūra, suklestės mokslai: politikai galės nebesigėdyti, kad viešai sako netiesą, verslininkai laisviau interpretuos savo įsipareigojimus partneriams ir samdomiems darbuotojams, studentai sėk-mingiau įveiks testus; be abejo, dar gausiau bus žarstomi pažadai.

Naujovė pagerins psichologinę piliečių savijautą, mat tą žodį bus galima laisvai traktuoti – suteikti jam teiginio ar neiginio pobūdį, atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes. Žmonės lanksčiau vertins tai, kas jiems atsitikę, ir, esant reikalui, priims teisingesnius sprendimus. Daug šio pasaulio dalykų ir reiškinių natūraliai, vien dėl naujų kalbos principų, įgis subtilaus neapibrėžtumo ir taps vertingi egzistenciniu požiūriu, todėl galės būti kvalifikuojami kaip šiuolaikinio meno kūriniai.

Visuomenei atsikračius griežtų „taip“ ir „ne“ suformuotų mąstymo ir elgesio klišių, kurias laikysime „archajiškomis“ (ar net „viduramžiškomis“), netrukus natūraliai, netgi nepaskelbę jokios specialios kalbos keitimo programos, žengsime į teritoriją, kurioje kalbos ženklai bus patyrę dar didesnę universalizaciją – visi antonimai nuo šiol bus laikomi sinonimais, todėl tikimybė nesusikalbėti, nesusitarti visai sumažės.

Nauji, šiuolaikiški kalbos principai į kasdienį gyvenimą įneš santarvės ir išsiilgtos ratio, o galiausiai perkels į naują lygmenį netgi patį šiuolaikiškumą – pavyzdžiui, suprasdami, kad „balta“ reiškia tą patį ką ir „juoda“, mes ne tik iliustruosime banalią tiesą, jog juodaodis niekuo nesiskiria nuo baltaodžio, bet ir parodysime skirties tarp gėrio ir blogio arba, tarkim, tarp „Bočių“ ir „Palangos“ duonos fiktyvumą.

Kalbai nebeatspindint skirtumo tarp vyro ir moters, išnyks painiava dėl lyčių lygybės. Kairiosios politinės pažiūros taps tolygios dešiniosioms, todėl Tautininkų sąjunga prilygs Lietuvos liaudies frontui, o Panka – Paleckiui. Kadangi prabanga bus ne kas kita kaip skurdas, o išsilavinimas – tas pats kas beraštystė, neliks skirties tarp aukštojo ir žemojo sluoksnių. Komunizmas naujojoje kalbos sistemoje reikš tą patį ką ir kapitalizmas, žemaičiai bus laikomi aukštaičiais (ir atvirkščiai), Aukštieji Šančiai nesiskirs nuo Žemųjų, „Mūsiškiai“ – nuo jūsiškių.

Kadangi geras darbas drauge bus ir blogas darbas (o labai geras – labai blogas darbas), išnyks spekuliacijos darbo kokybe – kalba natūraliai atspindės karjeros beprasmiškumą, todėl nebus norinčių jos siekti, juoba karjera savaime reikš ir kažką, kas jai priešinga. Nelikus kalbinės skirties tarp gėrio ir blogio, turės keistis ne tik mūsų supratimas, bet ir moralė, teismų sistema ir, matyt, mūsų Dievas, kuris tokiu atveju, beje, reikš lygiai tą patį ką ir Velnias.

Prieš mus atsivers horizontas įvykių, apie kuriuos nežinojome, šiai reikšmingai slinkčiai neįvykus, – gangreit pajusime, kad sinonimiškumo principas į pasaulio struktūrą įsiskverbęs giliau, negu būtume galėję manyti, ir tvyro netgi anapus teritorijų, kurias sugebame išreikšti kalba (t. y. šiuo atveju kalba būtų tik švyturys, parodęs kryptį). Daiktų ir reiškinių vienovė versis, įžvelgiant kiekvieno iš jų priešingas reikšmes ir jas visas laikant teisingomis. Suprasime, kad Žemė skrieja aplink Saulę, kuri savo ruožtu skrieja aplink galaktikos centrą besiplečiančioje visatoje, – bet tuo pat metu stovi visatos centre, laikoma trijų, pavyzdžiui, banginių, o jei kas aplink ją ir skrieja, tai nebent būriai angelų. Kad automobilis rieda gatve, tačiau iš esmės atlieka stovėjimo veiksmą. Kad kam nors kur nors atsitinkant kitapus pasireiškia bet kokiai nutikčiai priešingas neįvykimo momentas.

Šitaip mąstant apie pasaulį, nors vienovės koncentracija mūsų gyvenime didės, daugelis sąvokų galiausiai paklius į savo pačių reikšmių karuselę: tarkim, ekonomikos smukimas bus suvokiamas kaip kilimas, tačiau kilimas reikš smukimą, kuris savo ruožtu turės kilimo reikšmę, o ją reikės suprasti kaip smukimą ir t. t. Tai išskleis anksčiau nematomą kiekvieno reiškinio ar daikto egzistencijos cikliškumą ir padės aiškiau suprasti raidos dėsnius; negana to, šitaip bus atvertas filosofinis lygmuo ir nuo šiol humanitarinės tiesos taps prieinamesnės plačiajai visuomenei. Vibruojanti viena iš kitos kylančių ir amžiną ratą sąmonėje sukančių priešybių aibė atskleis mums pačią visatos prigimtį – štai tada ir paaiškės, kad visybės DNR glūdėjo ne kur kitur, bet mūsų protėvių kalboje.

Čia mūsų lauks nemaži išbandymai, ypač kai teks spręsti, kaip archajišką, bet drauge ir modernią kalbą, kuri tuo pat metu yra ir kalbos priešybė – kažkokia nekalba, apsaugoti nuo išnykimo, kuris vėl bus savo paties priešybė ir galės būti laikomas atsiradimu. Kitaip sakant, mes tvirtinsime, kad saugome kalbą nuo išnykimo, o štai mūsų teiginys taip pat reikš, kad uoliausiai trukdome atsirasti kalbai, kuria jau šnekame.

Mūsų darbą dar labiau apsunkins tai, kad, sakydami ir jausdamiesi esą „mes“, privalėsime drauge būti ir „jūs“ ar net kažkokie „jie“, – mums bus vis sunkiau išreikšti žodžiais ir suvokti (nes pirmiausia mąstome žodžiais) skirtį tarp įvairių asmeninių ir savybinių įvardžių, kas savo ruožtu leis egoizmą traktuoti kaip altruizmą ir atvirkščiai.

Po kiek laiko pastebėsime, kad kalba naudojamės vis rečiau – tada, kai būtinai reikia, o būdami vieni panyrame į bekalbes, paprastų geismų ir noro prisikimšti pilvą teišblaškomas pasąmonės sutemas. Intelektualai susibūrę parašys viešą laišką, ir iš to, kaip sklandžiai jiems pavyks dėlioti mintį, mums paaiškės, kad jie – tie vadinamieji „intelektualai“ – iš tikrųjų yra žmonėmis apsimetę ufonautai, trokštantys nusisiurbti ir į tolimąją visatą išsigabenti mūsų kalbą, – ypač kai Karininkų ramovės kieme rasime skraidančiųjų lėkščių garažą ir vieno „kalbos gelbėtojo“ vardu išrašytą piloto licenciją. Išvaikysime juos (nors demaskuoti jie patys skubės susirinkti daiktus ir nešti kudašių) ir tada jau visa siela galėsime atsiduoti nežabotai gyvulio laimei.

Na, o kalba, kurią širdyje ir toliau laikysime didžiausiu mūsų turtu, more maiorum naudosimės vienąsyk per metus – per Kūčias.