Jurgio Dovydaičio ir paskutinės Ašašninkų jotvingės Pranukės Grigaitės susitikimai

Pranė Grigaitė Ašašninkuose. Apie 1970–1975

Ne tik minint Etnografinių regionų metus dera prisiminti asmenybes, kurios lietuvių kultūrą praturtino vertingais istoriniais, etnografiniais ar kalbiniais (tarminiais) duomenimis. Viena ryškiausių iš tokių – XX a. daug nuveikęs tautosakininkas ir kraštotyrininkas Jurgis Dovydaitis, surinkęs apie 140 000 liaudies kūrybos vienetų, sudaręs daugelį plačiai žinomų tautosakos rinkinių. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui buvo perduotas visą gyvenimą kauptas turtas: 1 243 seno pavyzdžio magnetofono garso juostos, 45 dideli tautosakos rinkiniai, 350 tekstų sąsiuvinių, daugiau nei tūkstantis fotografijos juostų. Surinktų tautosakos kūrinių skaičiumi, Leonardo Saukos teigimu, J. Dovydaičio indėlis ryškus ir Europos mastu.

Žinomas tautosakininkas dirbo ir kalbotyros srityje. Didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“ užrašė apie du tūkstančius žodžių, parengė senosios Kabelių ir Ašašninkų tarmės rinkinį „Paskutinė jotvingė“, paskelbė keletą straipsnių.

Pietų Lietuvoje, taip pat ir piečiausiame Lietuvos pakraštyje – Kabelių parapijoje – J. Dovydaitis lankėsi 1952 m. Ten rinko tautosaką ir tarmių duomenis. Jis vienas iš pirmųjų yra pastebėjęs minkštųjų priebalsių t, d ir k, g įvairavimą pietų aukštaičių šnektose, pavyzdžiui, gaidys > gaigys, dėdė > gėgė, bitė > bikė, teta > keta ir t. t.; prieš panašius balsius g, k > d, t, pavyzdžiui, rugiai > rudiai, kirvis > tirvis. J. Dovydaitis buvo įsitikinęs, kad atrado išnykusią jotvingių tarmę, apie ją daug pasakojo kalbininkui Zigmui Zinkevičiui ir kitiems, rašė laiškuose bičiuliams. Kalbininkai į sūduvių (jotvingių) kalbos reliktų išsaugojimą tarmėje žiūrėjo skeptiškai. Dėl šio jo pastangų nepripažinimo J. Dovydaitis jautė didelę nuoskaudą.

Dalį surinktos medžiagos tautosakininkas buvo pateikęs lenkų kalbininkui Janui Otrębskiui (1889–1979), rašiusiam lietuvių kalbos gramatiką. Kokiu būdu J. Dovydaičio surinkta medžiaga patekdavo lenkų kalbininkui, nėra žinoma. Kalbininko Aldono Pupkio nuomone, galbūt buvo susisiekiama per Juozą Balčikonį, su kuriuo J. Otrębskis susirašinėjo dar nuo prieškario metų.

J. Balčikonis, Marcinkonyse vasarodamas pas kunigą Nikodemą Pakalką, kalbininko Kazio Pakalkos dėdę, domėjosi dzūkų tautosaka, buitimi ir vietine šnekta. Apie Kabelių ir Ašašninkų šnektą J. Balčikonis galėjo išgirsti ne tik iš J. Dovydaičio, bet ir iš savo bičiulio kunigo, kuriam dažnai tekdavo lankytis Kabelių parapijoje. Taigi visiškai įmanoma, kad J. Balčikonis ne tik tarpininkaudavo, bet ir skatindavo J. Dovydaičio ir J. Otrębskio bendradarbiavimą.

J. Dovydaitis, rinkdamas tautosaką Kabelių apylinkėse, susipažino su Ašašninkuose gyvenusia liaudies dainininke Prane Grigaite, turėjusia ir pasakotojos dovaną. Tautosakininko ir pateikėjos bendravimas išaugo į gražią ilgametę draugystę. Dėl savitos Ašašninkų šnektos, kuriai būdingas minkštųjų priebalsių t, d ir k, g įvairavimas, priebalsių s, z ir š, ž painiojimas, ir, svarbiausia, dėl savito gyvenimo būdo tautosakininkas P. Grigaitę vadino jotvinge.

P. Grigaitė gimė 1888 m. Ašašninkų kaime. Tėvas – Aleksandras Grigas, motina – Agota Sidziniauskaitė-Grigienė, daraktorės ir knygnešės, liaudies dainininkės Kotrynos Sidziniauskaitės sesuo. Pranė, vietinių kaimo gyventojų vadinama Pranuke, buvo mažaraštė, savarankiškai išmokusi skaityti ir rašyti. Jaunystėje tarnavo pas turtingesnius ūkininkus ir girininkus, vėliau apsigyveno brolio šeimos namuose.

Netekėjusios moters pagalba ypač pravertė gausiai ir bėdų prispaustai šeimai: brolienė sunkiai sirgo ir beveik dešimt-metį buvo įkalinta gipso lovoje, vėliau mirė brolis, našlaičiai liko keturi vaikai, taip pat šeimoje glaudėsi į Sibirą išvežtų giminaičių paliktos dvi dukterys. Tad reikėjo rūpintis ne tik broliene ir šešiais vaikais, nemažu ūkiu, bet ir giminaičiais.

Elena Valentukevičiūtė-Trainavičienė prisiminė, kad Pranukė jos ištremtą šeimą iš bado gelbėjo siųsdama siuntinius. Kartu su vaikais moteris džiovino griežinėliais pjaustytas bulves, lankė gimines ir kaimynus prašydama prisidėti, kas kuo gali. P. Grigaitė „savį nežūrėjo: ji išaina bažnyčion ryto, paraina vakari, kiek užvalgo. Ji nesiskundė, kad sunku, kad ji nevalgius, kad jai šalta.“ Gailėdamasi kitų, Pranukė skriaudė save. „Nei ji patalo turėjo kap žmogus. Ji an gryno suolo pasmetė kokį švarkų ar megzcinį nusvilko. Ir an suolo miegojo, kad cik mumiem būt gerai, kad mes turėtum. Mes neturėjom nieko, viskas buvo paimta, mes likom kap stovim, vienais marškiniais“, – pasakojo E. Trainavičienė.

P. Grigaitės naivumas ir gailestingumas kaimo žmonėms kėlė šypseną. Dar ir dabartiniais laikais pasakojama, kaip važiuodamas arkliu vienas vyras sutiko Pranukę su ryšuliu ir ją pavėžino. „Ji atsisėdo vežiman ir nenusėmė našulio. Žmogus sako: „Teta Pranuke, nusimk tų našulį“, o ji: „Vis arklaliui bus langviau…“ [...] Ji savo našulį neš an pecų ir jei apmacys, kad neši sunkiai, sakys: „Duok man, aš tau panešėsu, gal tau labai sunku.“ Atrodė, kad jai ne tep sunku, kap kitam. Pranukė visų gyvenimų norėjo padėc kiciem“, – prisiminimais dalijosi E. Trainavičienė. P. Grigaitė nebijojo sunkumų, daug dirbo: žiemomis verpė, mezgė, audė, o nuo pavasario iki vėlyvo rudens plušo laukuose.

Marija Grigaitė-Krasauskienė, Pranukės dukterėčia, prisiminė, kaip vasarą su teta pelkėse pjautuvais pjaudavo žolę: „Kupstai aukščiausi. Žolės. O prie tų kupstų vanduo iki kaklo. Vaikštai vandeny iki kaklo šlapias. Jinai pjauna žoles, o aš nešioju. Pasidedu paklodę, sukraunu ir išnešioju. Tiek matėm gyvačių, kad aš niekada gyvenime tiek nebuvau mačius: tarp kupstų guli, jom sausa, šildosi. Gyvatės pjaunasi tarp savęs su žalčiais. Gal jos dėl vietos? Tiesiog kamuoliais – baisu! Jau aš išnešu tas kelias paklodes, sakau, bėkim iš šito raisto. Jinai pripjovė, padėjo, aš ateinu – jau ant to šieno guli susivyniojęs žaltys ar gyvatė.“ Pranukė kartu su vaikais basi braidydavo po raistus, pjautuvais pjaudavo žolę ir ruošdavo šieną gyvuliams – keturioms karvėms ir arkliui.

Sunkias dienas dainomis lengvino. Rašytojai Emilijai Liegutei („Šiaurės Atėnai“, 2002.XII.14) moteris prisipažino, kad daina – paveldėtas dalykas, o tėvas „giesminykas geras buvo. Ir mano motulė Agota gražai giedoj, cik vis gynės: „Man ne giesmės rūpi, kad cik kryžių an kaktos išlaikytau.“ Vienuolika burnų buvo. Trys brolaliai ir aštuonios sasulės. [...] O giedoc tai mes visi mylėjom, visas sodzus giedojo. Aidamos iš bažnyčios sustojam pas klevų an šventoriaus ir jau giedam. Pas beržų sustojam – giedam. Kožno medzo giesmį išgiedam, kol parainam.“

M. Krasauskienė pasakojo, kad jos teta labai mėgo dainuoti apie rūtas. „Jinai labai gerbė rūtas. Jau jos nesimėtys – kur matyta, juk rūta – lietuviška gėlė. Jei teta eina keliu ir randa kur numestą rūtą, būtinai pasilenks ir pakels.“

Jurgis Dovydaitis su pateikėja Michalina Karloniene Kabeliuose. 1952. Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo

Su sunkų vargelį brendančia P. Grigaite J. Dovydaitis susipažino apie 1952–1954 m., kai Kabelių parapijoje rinko tautosaką. Pas Pranukę tautosakininkas lankydavosi dažnai, viešėdavo savaitėmis. Žiemą arba pavasarį šeima dar toleruodavo J. Dovydaičio viešnagę, bet pykdavo vaikai, nes tautosakos rinkėjas jiems neleisdavo nei sušukti, nei subruzdėti – reikalavo visiškos ramybės. Vaikai J. Dovydaičio bijojo, bet gerbė. E. Trainavičienė prisiminė: „Kap atvažuoja vasarų, tai mes, būdavo, labai pykstam. Mumiem raikia miškan aic, mumiem raikia užsidirbc. O jisai rašo, pasisodzina tetų – ir dainuok! Vasaros dzienos mum brangios buvo. Niekas neėmė pensijos, kiek parsineši iš miško, parduodzi – ir visas tavo pragyvenimas. Mes pykom, kad ji neina miškan ir mūs nelaidza. Prirankam vuogų, viena nepanešu, vaikai šici maži dar, bet jiej irgi – vienas pririnko kibiraicį ar puodukų, kitas. Aštuoni kilometrai iš Juodos salos parsinešc raikėj. Argi aš viena partįsu? Neturėjom nei dviračio, nieko. Jau kap mes dzviesa su tetu vuogaunam, tai abi kap nors parnešam tas vuogas. Mes širsdavom, sakydavom: „Tetuke, jis ir vėl atsitįs, ir vėl mum laikų trukdzys.“

Vaikai, norėdami atsikratyti J. Dovydaičio, erzindami jį dainuodavo visokias „blevyznyčias“, pavyzdžiui:

Didžiausia vaikų nuostaba buvo, kad J. Dovydaitis dėl tokio erzinimo ne tik nesutriko, bet dargi užsirašė jo tekstą.

Kartais tautosakininkui ir pačiam prireikdavo vaikų pagalbos. „Atsimenu, beužrašinėdamas jis apsipylė savo kelnes rašalu. Anksčiau taigi tušinukų nebuvo! Tvarkėm, vos išėmėm tą rašalą su pienu. Išpylėm gal litrą pieno. Išsivalė, išėmė“, – prisiminimais dalijosi M. Krasauskienė.

Pranukės dukterėčia prisipažino, kad J. Dovydaitis jų šeimą išmokė pajusti liaudies dainų grožį ir vertę. Dainos jam buvo tikroji muzika, todėl išgirdęs, kad groja radijas, jį išjungdavo sakydamas, jog „reikia klausyt gyvos, natūralios muzikos, čia – ne muzika“.

P. Grigaitė su J. Dovydaičiu daugiausia kalbėdavo apie dainas. Pranukė sakydavo, kad dainas reikia palikti kitiems, nes numirsi ir jos išnyks, jas reikia atiduoti, kad kas nors užrašytų. Mėgstamiausios jos dainos buvo šios: „Kai aš buvau maža“, „Vai tu aglala, giros dukrala“, „Ant kalno rumeno ugnelė kūrenos“, „Saulelė raudona, vakaras netoli“, taip pat dainos apie rūtas, Lietuvą, motulę. Pranukė, viešėdama Vilniuje pas dukterėčią Marytę, aplankydavo ir J. Dovydaitį. Abu kartu eidavo lankyti P. Grigaitės jaunystės draugių, šios jam padainuodavo.

Iš Pranukės tėvo tautosakininkas užrašė daug pasakų, o ją klausinėjo apie rugių pjovimo talkas ir kitus papročius. J. Dovydaitį domino ne tik tautosaka, bet ir įdomi vietinė žmonių šnekta. Nors P. Grigaitė jau buvo išmokusi kalbėti visiems įprasta pietų aukštaičių tarme, sekmadieniais vidusodėje arba kaimo viduryje susirinkusios moterys dar giedodavo „Keka keka šviesi saulė“. Pasak M. Krasauskienės, „jisai norėjo, kad teta jam švepluot, kad kalbėt ta jotvingių kalba, o jinai jau buvo išmokus ir gerai kitaip kalbėt, mažai švepluodavo, tai jis pakeisdavo“. Vaikai gynė tetos kalbą ir taisydavo J. Dovydaitį, aiškindami, kad moteris ne taip kalba, kaip jis norėtų.

Pranukės ir tautosakininko draugystė truko kelis dešimt-mečius. J. Dovydaitis jai ir paskambindavo, ir vis atvažiuodavo į Ašašninkus. P. Grigaitė jam iš viso padainavo apie 360 dainų, bet vis atsimindavo naujų, o J. Dovydaitis vis rašė ir rašė… Pavargęs išeidavo pasivaikščioti prie Grūdos ežero. Grįždavo vakare, pavalgydavo vakarienę ir nakvoti guldavo ant suolo… Iš pateikėjams dovanotų nuotraukų galima nustatyti, kad J. Dovydaitis Ašašninkuose paskutinįkart lankėsi turbūt 1985 m.

J. Dovydaitis, suprasdamas P. Grigaitės pasiaukojimo kainą, žadėjo apie ją parašyti knygą, atsiųsti ją Pranukei ir net sumokėti honorarą. P. Grigaitė mirė 1989 m., knygos taip ir nesulaukusi…

J. Dovydaičio Kabelių apylinkėse surinkta medžiaga ne tik gausiai praturtino tautosakos lobyną, bet ir kalbotyros moksle iškėlė svarbių sūduvių arba jotvingių genties tarmės rekonstrukcijos klausimų, kuriems ir dabar reikia ne greitų atsakymų, bet rimtų kompleksinių tyrimų.