Eilėraščiai

●

 

sienų ornamentai šoka mano galvoj

kai ieškau savo galvos

kad galėčiau ištarti sau labas

kai esu pats sau meistras

sumeistravęs savo rankas

ir iš stalo išdrožęs pirštus

kad galėčiau ištarti sau labas

pasidirbinęs lytinį organą

kai atskyriau kojas nuo bambos

ir atpjoviau jas nuo grindų

kad galėčiau prieiti prie veidrodžio

ir ištarti sau labas

 

 

gaidys

 

atsimušęs veidu į pokalbius

pajutau kaip kyla šnekėjimas

lyg tai būtų tešla arba putos

kaip stangrėja mano liežuvis

kaip jis kelia visokius žodžius

o tie žodžiai kilnoja rankas

ir jau ima daužytis širdis

nebegrįšiu daugiau nebegrįšiu

kai per bortą išskrisiu išskrisiu!

užgiedojau ir staigiai grįžau

 

 

mergaitė

 

praryta šviesa

žymiai tamsesnė

negu šiaip sau šviesa

jos žarnomis klaidžiojo –

 

jinai buvo tiktai naktis

mylimam savo skrandžiui

kai supos sūpynėse taip

kad net švietė kelnaitės

 

●

 

kur pasireikš mano gėliškumas

ir kur jau nustosiu buvęs

dainavo drabužis vėjyje

tokia buvo visa jo daina

ir man jau ėmė vaidentis

kaip akimirka vietos netenka

o vieta vos ją dengiančių rūbų

 

●

 

baltas blizgantis autobuse

nuspalvintas autoparke

suputojo ir mano galva

kai į ją atsimušė saulė

 

●

 

ateina mėnulis ir sako

tyla mano drauge

krūtinėj įstrigęs fontanas

ir kruvinas ženklas kurį

tau patiekia fazių lėkštutėj

 

 

nuobauda

 

ar laikrodis tiksi many

ar tai žmonės vaikšto gatve –

už tokį smalsumą

už tokį nevykusį klausimą

kavos botagas galvoj

išplaka prakaitą

 

●

 

jeigu būčiau šiandien skaidresnis

tai atrodyčiau kaip maža

Baltramiejaus bažnyčia

galbūt aš gal kažkas

ten sėdėjo šalia tvenkinių

po trim gluosniais palinkęs

žydėjo ir vyto

mirksėjo ir klausėsi vėjo

o ji baltavo lyg sau

lyg ne jam lyg ne man

ji baltavo

jos bokštas rodė vidudienį

jis buvo rodyklė į debesis