Džoiful ryding of „Hepi fjūčer“

Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi fjūčer. Aštuoniolika novelių. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. 160 p.

Lietuviškosios literatūros padangėje žąsys išvydo užrašą – „Naujiena: dvi žinomos prozininkės sukomponavo bendrą naujų novelių rinkinį“. Pasirodo, tai žinia iš Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės knygos „Hepi fjūčer“ anotacijos. Kai dvi ryškios, stipriausiųjų, verčiamųjų ir apdovanotųjų gretose rikiuojamos šiuolaikinės prozininkės pavadinimu žada ironiškai analizuoti naująjį „šviesiojo rytojaus“ modelį – tarsi savaime tikimės kažko analitiško, ironiško ir galbūt įžvalgaus apie mūsų praeitį, dabartį ir ateitį. Dabartis abiem autorėms yra atspirties taškas, iš kurio reflektuojama praeitis (daugiau Černiauskaitės rūpestis) ir taip pat numanoma ateitis (tai jau Šerelytės dirva). Dvi pirmosios knygos novelės kaip tik ir formuoja bendrą autorių programą – Černiauskaitei ryšį su praeitimi reprezentuoja grafienė ant žirgo, pasirodanti mergaitei prie krūvelės šūdo seno dvaro palaiptėje, o Šerelytei – senolis, labiausiai primenantis Grainio liepos ir skerdžiaus Lapino hibridą (tiek fiziškai, tiek ideologiškai), tik vietoj liepos dėl ironijos čia parinktas šakniagumbis. Abiem autorėms praeitis – pozityvių žmogiškųjų galių šaltinis, tiek grafienė, tiek augalas-senelis savaip perduoda praeities gyvenimo modelį, tik Černiauskaitės atveju dabartyje dar esama žmogaus tai patirčiai perimti (kad ir prie šūdo krūvelės), o štai Šerelytės futuristiniame modelyje paaugliško amžiaus perėmėjas jau „nebefunkcionalus“, mat atstovauja naujajai genetiškai modifikuotai visuomenei. Labai apibendrintai galima sakyti, kad tokia gaida tęsiama visoje tolesnėje knygoje. Abi autores sieja pastanga kalbėti apie aštrias nūdienos visuomenės problemas (agresyvumas, grobuoniškumas, visuomenės susiskaldymas ir iš jo kylantis socialinis nejautrumas bei neteisingumas etc.), o jų metodas atitinka novelės kanoną – kuriamos psichologiškai įtemptos, dramatiškos situacijos su kuo netikėtesne atomazga. Pasirinktų personažų spektras taip pat apima visas svarbiausias visuomenės grupes: Černiauskaitė daugiausia vaizduoja moteris ir vaikus, kurie atitinka pasaulio „pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, o Šerelytė – galingus vyrus (politikus, verslininkus), t. y. pasaulio „biesus“. Atrodytų, kad šių dviejų komponentų derinys galėtų duoti gerą rezultatą, tačiau taip nenutinka. Žąsys mato nuogus tikslus ir daugių daugiausia stebi, kaip jų siekiama. O jeigu pritaikome štai tokį kriterijų: „Kas yra – tikrumas? Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda“ (Danutė Kalinauskaitė, „Nekalčiausia archeologija“, in: Skersvėjų namai, Vilnius: Tyto alba, 2015, p. 64–65)? Kas jau kas, o žąsys tai tikrai gerai žino, kas yra jų oda, taigi liudijam – skaitant šią knygą nevirptelėjo nė plunksnelė. Kodėl? Nors autorės iš kailio neriasi siekdamos vaizduoti įskaudintuosius ir skaudinančiuosius, parodyti jų pergales ir pralaimėjimus kaip sukrečiančias gyvenimo pamokas. Rezultatas – Černiauskaitės herojų dramos pasiekia, atrodytų, autorės nenumatytą komizmo efektą, o Šerelytės su panieka ir pamokoma pabaiga vaizduojami visuomenės „didieji“ kažkodėl nuolat primena „Delfi“ personažus, todėl po perskaitytų atomazgų žąsų galvose neretai likdavo visus tolesnius apmąstymus blokuojantis klaustukas. Tekstų neįtikinamumo priežastis klasikinė – daugeliu lygmenų šlubuojantys, neretai ir viena koja striuoksintys tekstai. Raišumas – padarinys nedovanotino autorių nesirūpinimo pačiu tekstu, teikiant pirmenybę idėjoms, išankstiniams sumanymams, kuriuos įgyvendinti parinkti personažai dažniausiai būna nepajėgūs.

Bene dažniausiai šis nepajėgumas pasireiškia kaip kontrastas tarp situacijos ir veikėjos (-o) reakcijos. Supaprastinant galima pasakyti, kad tai, ką daugmaž pakenčiamos psichologinės būklės ir vidutinio nervų įtempimo skaitytojas palaikytų kasdieniu įvykiu, novelių veikėjos (dabar jau paliekame moteriškąją giminę, nes būtent joms šiose novelėse tai būdinga) reaguoja taip audringai, kad skaitytojas, užuot ėmęs analizuoti novelės situaciją (numanomas autorės tikslas), susirūpina jų būkle (šalutinis teksto padarinys). Pavyzdžiu imkime Černiauskaitės novelę „Blondinė“. Jos veikėja atstovauja tipiškiems pasaulio mažutėliams – moterims. Čia kiek kreipdamos sparnus į šoną pasakysime, kad Černiauskaitės ir Šerelytės kuriamas visuomenės modelis beveik vertas būti pavadintas „senu geru“ arba „klasikiniu“, ypač kalbant apie moteris. Moterys ir vaikai čia priskiriami kone tai pačiai grupei – tai žmonės, kuriems apibūdinti vartojamos mažybinės kalbos formos, geriausiai charakterizuojančios jų silpnumą, neįgalumą prieš raumenų arba intelekto (t. y. vyrų) jėgą. Norint suvokti, kokia yra Černiauskaitės novelių moteris, reikia prisiminti, kaip mes suvokiame vaikus, ir pridėti jiems suaugusiojo aistrų ir atsakomybių. Gal tokiu atveju kitaip atrodytų ir neadekvačios emocinės reakcijos? „Ji neatrodė kaip moteris, turinti vaiką; greičiau mergaitė, skaisčiai žydrom šuns haskio akim, aštriu smakriuku, silpnus saulės nubalintus plaukus susirišusi ant sprando į pilką kuodelį, kuris priminė išsiblaškiusio paukščiuko lizdą [kursyvas – gž]“ (p. 92). Ir štai ši moteris-vaikas nueina į Vilniaus miesto savivaldybę. Metas surimtėti, nes autorė kalba apie svarbų ir skaudų dalyką – vienišos moters bandymą gauti socialinį būstą ir jos susidūrimą su sistema. Tačiau tai, kokiame lygmenyje ir kaip autorė išdėsto problemą, deja, kuria komizmo efektą. Siužetas trumpai: konflikto užuomazga kuriama pasitelkiant gerokai nuvalkiotą ir tik labai įromantintai sąmonei dar paveikų asmens laisvės vs suvaržytos kostiumuotos valdiškos įstaigos kontrastą, ir skaitytojas jau veik neabejoja, kad ir toliau bus einama šio priešinimo keliu. Savivaldybės pastato kostiumuotumą jo viduje įkūnija darbuotoja – „jaun[a] dažyt[a] blondin[ė] su aukštu kuodu“ (p. 93). Nėra patogesnio teksto kokiam pirmų kursų filologijos bakalaurantui raumenims mankštinti, o jei dar su semiotiniu patosu… – opozicijos tarp pirmosios moters vaikiškumo, natūralumo, trapumo (netgi gamtiškumo) ir antrosios dirbtinumo, kuris pabrėžiamas jai suteikiant kone visas tokių blondinių savybes (morkinė oda, nupiešti antakiai etc.). Žinoma, tarp jų įvyksta susidūrimas, bet jį nupasakoti sunku, tad reziumė – blondinė novelės heroję priverčia pasijusti pažemintą savo laikysena (žvilgsnis iš aukšto ir pasiūlymas atsistoti į bendrą eilę). Iš savo patirties žinome, kad tokios situacijos gali būti labai skaudžios, tačiau ryšys tarp to, ką pasako blondinė, ir novelės herojės reakcijos lenkia ne dramatizmo pusėn, bet verčia susimąstyti apie pastarosios adekvatumą: „Tą akimirką ji neapkentė blondinės taip stipriai, kad panūdo jai užvožti. Iš pykčio ją suparalyžiavo; [...] Prašymą užpildė su tokiu įniršiu, su kokiu būtų norėjusi padegti dažytą tos blondinės kuodą, o gal net ir ją visą [sic!]. […] Visą naktį miegodama ji juto blondinę lyg slogų juodai geltoną debesį. [...] Ji vėl prisivertė užmigti, šį kartą tyčia įpūsdama sapnams keršto siužetą. Viename su medžiokliniais šunimis vijosi blondinę per mišką, jos pačios nematydama, tik intuityviai, pati kaip skalikas, atpažindama pėdsakus“ (p. 94) ir t. t. Ko galime tikėtis toliau? A) Susidorojimo su blondine (trileris); B) veikėjos bandymo savarankiškai spręsti savo gyvenimo situaciją, dėl kurios teko eiti savivaldybėn (socialinė drama). Tačiau, pasirodo, tekstas visai ne apie tai… Graužiama milžiniškos neapykantos veikėja nueina pas… kunigą. Tai ne šiaip kunigas, tai jos kunigas, kuriuo veikėja besąlygiškai (atrodo, kad jos gyvenime viskas pažymėta šio epiteto) žavisi, pirmiausia – jo grožiu, o paskui jau ir kitomis savybėmis, nes jis „deimantas tarp žmonių“, o „[p]er mišias ji slapta dairydavosi, tirdama, ar kiti parapijiečiai tą mato ir supranta, ir širdimi priglusdavo prie tų, kurie šypsodavosi ir linkčiodavo pritardami kunigėliui“ (p. 95). Pas kunigą mūsų veikėja patraukia išpažinti savo neapykantos blondinei, o kaip atgailą gauna užduotį įteikti jai gėlių. Kadangi, atrodo, veikėją nuodėmes išpažinti gena ne krikščioniškos kaltės išgyvenimas, bet lengva erotinė priklausomybė nuo kunigo, ji vėl išgyvena dramą – jaučiasi negalinti įteikti gėlių, bet dar labiau bijanti nuvilti kunigą. Taigi matom, kad nė neįsisiūbavusi socialinė problematika persikvalifikuoja į, pavadinkime, „egzistencinį“ išbandymą – įveikti savo išdidumą norint įtikti autoritetui („Atmintinai žinojo, ką pasakytų kunigas: ji turinti įveikti savo puikybę ir nuoširdžiai padovanoti gėles moteriai, kurią nuo vakar mintyse daug kartų prakeikė“ (p. 97). Turime naują herojės konfliktą ir pabaigoje – tiesiog neįtikimą rašytojos gebėjimą spręsti veikėjų dramas. Moteris nuperka blondinei gėlių ir eina link savivaldybės kupina dvejonių ir įtampos, ir tada – ji sutinka porą vaikinų: įkaušę nevietiniai klausia, kur Vilniuje galima nusipirkti gėlių, nes eina aplankyti savo mokytojos! Priartėjome prie atomazgos – mūsų herojė staiga atiduoda savo gėles jaunuoliams, nubėga, „[i]r tik protarpiais atminties spindulys nušviesdavo pirmosios mokytojos veidą – jau tada ji buvo sena ir lėta, baltais kaip vata plaukais, skruostai išvagoti daugybės mielų griovelių. Nuo to vaizdinio ji trumpam nurimdavo, apmaldydavo abejones ir savigraužą, net pasijusdavo laiminga“ (p. 99). Užuot komentavusios, galime tik patvirtinti, kad staigios ir netikėtos pabaigos kriterijus realizuotas su kaupu.

Nesirūpinimas detalėmis, leidžiančiomis suvokti veikėjų motyvacijas, veiksmo epizodų sąsajas, Černiauskaitės veikėjus daro bendrinius, tarsi novelė būtų tik ateity parašysimų kitų tekstų idėjinis modelis. Kai norėdama išreikšti išankstinę mintį autorė apleidžia tokius esminius teksto komponentus kaip siužetas, skaitytojas vargiai begali žiūrėti į tekstą rimtai. Vienas iš kiek trikdančių autorės siužetų pavyzdžių: romantiškai ir erotiškai nusiteikusi mergina (ji) eina susitikti ir pasimylėti su labai geidžiamu vaikinu (juo). Susitikus pavaizduojama tikrai graži, aistringa meilės ir pirmojo karto scena, šios pabaigoje mergina susivokia, kad vaikinas – ne tas, nepažįstamas. Čia vargu ar apskritai galima bekelti literatūrai įtikinamumo kriterijų. Kokią galima daryti išvadą? Šiose novelėse žioji plyšys tarp autorės turimos minties, idėjos (jos tikrai įdomios) ir teksto nepagalumo pasirinktą mintį įkūnyti, priešingai – o tai baisiausia bet kokiame tekste – mes matome ir sceną, ir užkulisius.

Skaitant Černiauskaitės tekstus, ypač ryšku tai, kad ji siekia kalbos grožio, tik ir vėl kyla abejonių, ar perteklius gali būti suprastas kaip grožis. Veikiausiai Černiauskaitė kultivuoja kalbinį rokoko stilių. Gali susidaryti įspūdis, kad, nepajėgdama detalėmis, situacijomis ar siužetu kurti įtaigaus teksto, autorė griebiasi primygtinumo – pirmiausia primygtinai lygina beveik bet ką su bet kuo (tai, beje, būdinga visiems šios autorės tekstams). Kone kiekviena Černiauskaitės novelėje pasirodanti charakteristika virsta virtine įmantrių palyginimų, kurie kartais yra sunkiai suprantami, o kartais – tiesiog komiški. Štai keletas pavyzdžių. „Jis buvo išstambėjęs; liesas, judrus berniukas nuskendo vešliame vyro kūne. Bet iš jo gelmės tarsi gaivi vyšnia iš želatinos tebežvelgė vaikas“ (p. 73). Kokia gelmė yra želatinoje – paliekame individualiai nuspręsti, bet vaiko veido ir gaivios vyšnios želatinoje sąsaja veikiausiai pirmą kartą priminė žąsims žąsies odą. Šitaip pašiurpinusi, autorė jau veik kitu sakiniu įmurkdo į tokią kalbos želė, kad jos gelme netenka abejoti: „Maža, moteriška Palubavičiaus burna, kadaise drėgna ir rausva lyg krevetė, dabar buvo virtusi storais džiūstančiais lūpų lašais, kuriuos reikėjo nuolat suvilgyti liežuviu“ (p. 73). Užduotis galvosūkių mėgėjams arba norintiems pramankštinti savo rašiklius – prašom permanyti ir persakyti citatos mintį vienu ištisiniu sakiniu. Dairomės toliau: „Ji buvo žemutė ir labai smulki, veidas tarsi rakštelė kyšojo iš nebūties, jis atrodė ne visai užbaigtas“ (p. 68). Atrodo, kad principas „kuo mandriau, tuo įtaigiau“ neveikia, bent jau žąsų vaizduotė šiuo atveju darbuojasi primityviai: veikėjos veido vietoje ima ryškėti kažkas smailaus ar aštraus, o ta nebūtis viską taip sukomplikuoja, kad rakštis ir lieka kyšoti iš kažkokios neaiškios masės. Net tie, kurie mano šį palyginimą esant įtaigų, veikiau parodo, kaip Černiauskaitės palyginimai skaitytojo sąmonėje lengvai atsidalija nuo jais apibūdinamų veikėjų. Štai Marius Burokas susižavėjęs šį palyginimą priskiria kitam herojui ir darniai papildo pastarojo charakteristiką: „[...] savotiška Antono Čechovo „Žmogaus futliare“ variacija, įtikinamas, rišlus, psichologiškai įdomus pasakojimas apie „jauną senuką“ Fortūnatą su „veidu it rakštele“, nuvytusį žmogų, aplink kurį vysta ir gyvenimo džiaugsmo netenka visi“ (http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/106150). Galima sakyti, kad tai skuboto kritiko darbo rezultatas, tačiau, deja, įtikinamiau atrodo, kad Burokas reflektuodamas tekstą tiesiog perdirba pagal įtaigesnį ar bent jau logiškesnį modelį. Beje, labai keistai šalia tokio įmantraus teksto gražinimo atrodo atsainus požiūris į jos didenybę kalbą – pora atsitiktinių pavyzdžių: „Tų sąsiuvinių turėjo gausybę, jų gal net būtų užtekę apsitverti pačiu tikriausiu būdu“ (p. 66); „Likusį laiką išsėdėjo susijungę per odą [...]“ (p. 69); „Arba paimti vaiką ant rankų ir bėgti, kol neteks visų jėgų ir mirs, nugyvenusi tokį pagreitintą, beprasmį, ekstatiško greičio sutrupintą gyvenimą [kursyvas – gž]“ (p. 108).

Kiek galima pastebėti – įsigageno žąsys apie Černiauskaitės tekstus ir ne veltui, mat Šerelytė, palyginti su kolege, savo tekstų nėra taip smarkiai apleidusi; nors jos veikėjai kartais apie save mąsto taip detaliai, tarsi būtų teksto pasakotojai, neaiškių konstrukcijų sakinių ir panašių kalbinio nerūpestingumo atvejų jos tekstuose lengvai neaptiksime. Tačiau, pavadinkime, primygtinumo liga vis dėlto serga ir antroji knygos autorė. Nežinia, ar rašytojos taip smarkiai nepasitiki skaitytojų emociniu ir intelektiniu pagavumu, ar aptariami dalykai jas taip smarkiai jaudina, kad perdėjimas, primygtinumas yra bene labiausiai jas siejantis bruožas. Šerelytės primygtinumas daugiausia reiškiasi idėjų lygmeniu: jeigu tekstas futuristinis – tai jo futurizmas primygtinis, jeigu veikėjas blogas – jis tiesiog demonizuojamas (taip taip, deja, tokie bruožai mums siejasi ne su pačia geriausia literatūra). Autorė savo veikėjams nepalieka jokios alternatyvos – blogi jie iš pačių pamatų, tokie blogi, kad net mirtis nuo jų atšlyja („Teisėjas ir raudonoji mirtis“). Kaip tik dėl to jos tekstai labiau primena idėjinius konstruktus nei kūrinius. Štai jau pradžioje minėtame apsakyme „Giminės šaknys“ susiduriame su paauglio iš ateities pasaulio matymu. Tėvai, o tiksliau – gimdytojai I ir II pasiima iš kaimo senelį savaitgaliui. Paauglio intelektas dirbtinis ir visa aplinka taip pat – pasėliai etc. Natūrali aplinka išlikusi kaip kultūrinis paveldas. Gimdytojai šiek tiek modifikuoti, bet vis dar sklidini archajiško humanizmo ir sunkiai paaiškinamo dvasingumo. Senelis apskritai yra šakniagumbis, o tokie intelekto neturi, šimtaprocentinis natūralumas. (Šaknų įleidimo į gimtąją žemę metaforos ironizavimas.) Jaunuolis ar jaunuolė (be lyties, ji čia neminima, nes galbūt ir nebeegzistuoja) samprotauja žiūrėdamas (-a) į šlamantį senelį ir baisisi humaniškumo bei kultūros liekanomis. Tekstas, žinoma, be jokio siužeto, intrigos ar atomazgos, skaitytoją turėtų intriguoti mąstymo netikėtumas, bet jis labiau juokina, nes už visko kyšo infantilus klausimas – ar už tokią hepi fjūčer kovojame?! Nors žąsims tokioje ateityje vieta nenumatyta net ir ant pietų stalo, toks distopinis kūrinėlis mūsų negąsdina. Primygtinis futurizavimas = gąsdinimas ateitimi duoda atvirkščią efektą (panašiai kaip sumaišę geltoną su mėlyna gauname gražią žalią) – juokina, nes neįtikina. Primygtinumas tarsi pridengia problemas, apie kurias autorė pagrįstai siekia kalbėti, panašiai kaip skaitytojų nebeveikiančios „Delfi“ antraštės à la „Šokiruojantis teisėjo elgesys pašiurpino aukos giminaičius“.

Žąsys tiki hepi fjūčer – gražia ir (tikimės) netolima ateitimi, kurioje aptariamos autorės rašys taip, kaip žinome jas galint tai daryti, o kol kas dėkojame už gerą humoro dozę literatūros gurmanams.